Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Ir tai tu man sakai šitaip?! – suriko ji. – Ar tu buvai kekšė, Savana, nes aš tave myliu? Eik velniop, Džeradai. Neleisiu nupiginti mano jausmų tau. Negaliu pakęsti, kad savo kalbomis verti mane jaustis parsiduodančia moterimi, ir jau nebesuprantu, ką iš tikrųjų tu nori iš manęs išgirsti. Aš myliu tave, myliu taip karštai, kad tenkinuosi tuo, ką teikiesi duoti. Pakenčiu netgi tokį tavo elgesį.

– Nenueik. – Jis vos susitvardė nepuolęs iš paskos, kai ji pasisuko į duris. Juto, kad šią akimirką neturi teisės jos liesti, nėra jos vertas. – Būk gera, nenueik. Tu teisi. Visiškai teisi.

Ji pažvelgė pro tinklines duris į namus, kuriuos turėti svajojo visą gyvenimą. Paskui užsimerkė ir pagalvojo apie už nugaros stovintį vyrą – apie vyrą, kurio niekada gyvenime nesitikėjo turėti.

Staiga pasijuto labai pavargusi, pribaigta savo pačios jausmų.

– Aš neparsidavinėjau, – pasakė tyliu bespalviu balsu. – Net tada, kai vaikščiojau alkana. Nors ir galėjau, progų buvo daugybė, o kai kurie žmonės manė, kad taip ir darau. Bet aš neparsidavinėjau. Ne dėl savęs. Dėl Brajano, nes jis nenusipelnė motinos, kuri parsiduoda už maistą ar stogą virš galvos. – Savana giliai įkvėpė ir atsigręžė į jį. – Ar dabar tu patenkintas, Džeradai?

Jei būtų galėjęs, jis būtų atsiėmęs savo žodžius. Tačiau žinojo: jeigu jie nebūtų visko išsiaiškinę, nežinia būtų užnuodijusi ir sugadinusi jų santykius. Liko dar daug neatsakytų klausimų, bet šįvakar jis jų neužduos.

– Ar supranti, kad man labai skaudu dėl to, ką tau teko patirti. Kad buvai palikta viena su savo vargais.

– Negaliu pakeisti nieko, kas įvyko per pastaruosius dešimt metų, be to, ir nekeisčiau.

Jis lėtai ir atsargiai priėjo prie jos.

– Ar gali suprasti, kad myliu tave? Tik dabar suvokiau, jog dar niekada iš tikrųjų nemylėjau moters, ir siaubingas troškimas turėti tave varo mane iš proto. – Džeradas pakėlė ranką ir pirštų galiukais palietė šlapius jos plaukus. – Leisk tave apkabinti, Savana. Tik apkabinti. – Jis švelniai apkabino ir ėmė sūpuoti ją glėbyje. Ir kai ji atsakė į apkabinimą tuo pačiu, Džeradui atlėgo širdis. – Aš įskaudinau tave. Atleisk. Net nepagalvojau, kad galiu taip įskaudinti. – Susigėdęs jis lūpomis prigludo jai prie plaukų. – Maniau, tik mane užvaldė šis jausmas. Jis toks galingas, kad net nepagalvojau, jog ir kitas gali jausti tą patį. Prisipažįstu, elgiausi lyg beprotis.

– Nesvarbu. – Ji pagalvojo, kad norėtų įsigauti į jo vidų, jei tik būtų įmanoma. – Dabar tai nebeturi reikšmės.

– Leisk man dar kartą pakartoti. – Džeradas švelniai atlošė jos galvą ir pažvelgė į tamsias drėgnas akis. – Aš myliu tave, Savana. Beprotiškai myliu. – Prigludo prie lūpų ir ji suvirpėjo. – Esu beviltiškai įsimylėjęs. Kiekvieną kartą, kai tave pamatau, man užima kvapą.

Savana negalėjo ištarti nė žodžio. Juk kaip tik apie tai ir svajojo – kad jis pažvelgs į ją meilės kupinomis akimis ir ištars žodžius, apie kuriuos ji buvo uždraudusi sau galvoti. Savana apsivijo rankomis jo kaklą ir stipriai prisiglaudė.

– Tu drebi, – sušnabždėjo jis. – Šalta?

– Ne. Ne. Aš myliu tave. Man trūksta žodžių apsakyti, kaip myliu.

– Bus gerai taip, kaip pasakei. Audra rimsta. – Džeradas išgirdo kiek toliau nugrumėjusį griaustinį. – Atrodo, sulaukėme ūkininkų taip trokštamo lietaus. Tokio, kuris permerkia viską. Naudingo augalams. – Jis pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. – Noriu mylėtis su tavimi ir klausytis lietaus.

Jo švelnumas graudino. Nešdamas į kambarį Džeradas bučiavo jos skruostus ir kaklą. Uždaręs duris prieblandoje nužingsniavo prie lovos ir ją paguldė.

Savana išgirdo, kaip sušnypštė degtukas, paskui suvirpėjo žvakės šviesa. Jis nuvilko jos šlapius drabužius, paglostė odą. Staiga ji pasijuto pažeidžiama ir nervinga.

Atsiklaupė ant lovos norėdama negrabiais pirštais atsegti jo marškinius. Džeradas pakėlė jos ranką ir ėmė vieną po kito bučiuoti pirštus.

Ore tvyrojo lietaus ir šlapios žemės kvapas, buvo girdėti tolstantis griaustinis. Čiužinys po ja įdubo.

Savana jautė tik jį. Šnabždesiai ir atodūsiai sumišo su lietaus barbenimu. Džeradas buvo toks švelnus, kad jos kūnas jo rankose išsilydė lyg vaškas. Kiekvieną kartą, kai jų lūpos susiliedavo, bučinys būdavo vis gilesnis ir tikresnis. Kiekvieną kartą, kai kūnai priglusdavo vienas prie kito, jie būdavo minkštesni ir šiltesni.

Juodu virpėjo nuo bučinių ir lengvų pirštų prisilietimų. Apsvaigę nuo meilės Džeradas ir Savana žvelgė vienas į kitą ir klausėsi greitėjančio širdžių plakimo.

Jis įslydo į ją lyg šilkas, jo atodūsis paskendo jos atodūsyje, o kūnai ėmė judėti vienu ritmu. Lūpos susiliejo bučinyje.

Džeradas juto, kaip ją užplūdęs pasitenkinimas užliejo jį lyg didelė lėta banga ir nusinešė kartu.

9

Brajanas mėgo leisti laiką ūkyje. Jam patiko gyvuliai, vyrai ir grynas oras. Vis dar prisiminė miestų sumaištį ir ankštas erdves – namus, kurių mažuose kambarėliuose jiems teko gyventi. Langų stiklai ten nuolat drebėdavo nuo triukšmo, o sienos buvo tokios plonos, kad galėjai girdėti kaimynų juoką ir keiksmus.

Iš tikrųjų tai jis nebuvo nusistatęs prieš miestą. Ten visada būdavo kas veikti, kur nueiti. Mama nuveždavo jį į parką ar žaidimų aikštelę... aišku, kai nedirbdavo.

Jis lyg per rūką prisiminė laikus, kai mama dirbdavo iki vėlyvos nakties, kartais net iki ryto. Tada dažnai būdavo žiauriai pavargusi ir liūdna. Nors Brajanas nelabai suprato kodėl.

Prisiminė Naująjį Orleaną su nuotaikinga muzika ir lėtai kalbančiais žmonėmis. Prisiminė, kad mama ant palangės laikė vazoną su raudonomis gėlėmis.

Kartais jis sėdėdavo motinai prie kojų ir žaisdavo mašinytėmis arba skaitydavo knygas su paveikslėliais, ji piešdavo įvairius daiktus arba žmones, atėjusius pozuoti. Jie įsitaisydavo ant mažos sulankstomos kėdutės, o ji ant didelių popieriaus lapų piešdavo eskizus medžio anglimi ar spalvota kreida.

Kaip tik tada viskas ėmė keistis į gerąją pusę. Ji nustojo dirbti naktimis, iš akių dingo liūdnas, pavargęs žvilgsnis.

O dabar jie gyvena geriau nei bet kada. Turi namą, kokį ji jau seniai žadėjo. Turi kiemą ir draugų, kurie yra tavo draugai vien todėl, kad ir tu esi jų draugas. Tokių draugų kaip Konoras. Jis tikrai puikus draugas, nors kai kurie vaikai mokykloje jį erzina ir kalba bjaurius dalykus apie jo tėvą.

Brajanas kartais pagalvodavo, jog taip yra todėl, kad jie nežino, ką reiškia apskritai neturėti tėvo. Kaip neturi jis.

Tačiau Brajanui užtenka ir mamos. Ji išsprendžia visas problemas, parodo, jog jie neatskiriami vienas nuo kito. Yra pati geriausia iš visų mamų.

Pavyzdžiui, ji pasiteiravo, gal Brajanas norėtų gyventi namelyje prie miško, o ne tiesiog pranešė, kad jie ten gyvens, kaip daro kiti tėvai. O kai jau turėjo tą namą, – jo manymu, patį šauniausią pasaulyje, – mama leido jam pačiam išsirinkti daiktus savo kambariui: puikią dviaukštę lovą, plakatus ant sienos, didelę medinę komodą žaislams.

Dabar jis beveik kiekvieną kartą, kai tik užsinori, gali nueiti į ūkį.

Šeinas labai šaunus. Niekada nepyksta, jei Brajanas sukiojasi aplinkui ir visko klausinėja. Devinas taip pat nieko sau, nors yra šerifas. Jis mėgo ir Reifą, Brajanui patikdavo žiūrėti, kaip kartais jis nugriūna ant žemės ir galynėjasi su šunimis.

Džeradas jį šiek tiek baugina, nes kyla minčių, kaip jaustųsi, jei Džeradas visą laiką būtų šalia. Lyg tėvas. Jie galėtų žaisi kamuoliu. Kasdien po darbo jis grįžtų namo ir klausytųsi, jei jis norėtų jam pasipasakoti. Lyg niekur nieko virtuvėje bučiuotų mamą.