Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Džerado jis norėjo labiausiai, kaip tik todėl daug apie jį galvodavo, kiekvieną vakarą. Nes jei labai ko nors trokšdavo, beveik visada jo noras išsipildydavo.

Makeidų ūkyje skaisčiai švietė saulė ir šildė drėgną po nakties lietaus žemę. Ryto rūkas jau buvo išsisklaidęs, oras giedras ir drėgnas. Sėdėdamas ant žemės su Konoru ir šunimis Brajanas jautėsi laimingas, netoliese skambėjo suaugusiųjų balsai. Sekmadienio pietus jie ketino valgyti pas Makeidus.

Valgį ruošė vyrai, Brajanui tai atrodė keista, bet labai įdomu.

– Kaip manai, ar Fredas ir Estela turės vaikų?

Galvodamas, ką atsakyti į klausimą, Konoras glostė auksaspalvį šalia gulinčio šuns kailį.

– Tikriausiai turės. Juk taip nutinka, kai susituokia žmonės. Manau, su šunimis būna tas pats.

Brajanas prunkštelėjo ir trenkė kumščiu Konorui į petį.

– Žmonėms nebūtina tuoktis, kad turėtų vaikų. Jiems užtenka įsimylėti.

Jei taip būtų pasakęs kas nors kitas, Konoras būtų paraudęs, bet tai buvo Brajanas, todėl jis tik supratingai linktelėjo.

– Tada Fredas ir Estela turės šuniukų, nes yra įsimylėję.

Brajanas žvilgtelėjo į namą. Per virtuvės langą sklido juokas.

– Man regis, Džeradas įsimylėjęs mano mamą.

Šviesiai pilkos Konoro akys išsiplėtė.

– Ar jie turės vaiką?

– Ne. – Brajanas apsikabino Estelą už kaklo. Kartais jis ir apie tai pagalvodavo. – Nors būtų šaunu, jei turėtų. Tau juk smagu, kad turi Emą, tiesa?

– Žinoma.

– Brolis būtų geriau, tačiau tiktų ir sesuo. Manau, jei jie turėtų... na, supranti, vaiką... tai Džeradas apsigyventų su mumis.

– Kartais tai blogai, – tyliai pasakė Konoras. – Kartais blogai, kai vyras gyvena kartu. Tada jis barasi ir mušasi, pasigeria ir... ir taip toliau.

Pagalvojęs apie tai Brajanas susiraukė.

– Juk ne visi vyrai tokie.

– Tikriausiai ne visi. – Bet Konoras neatrodė tuo tikras. – Nenorėčiau, kad su mumis dar kada nors gyventų vyras, – pasakė jis tyliu, bet kietu balsu. – Niekada.

Suprasdamas jo jausmus Brajanas pakėlė ranką nuo Estelos kaklo ir palietė Konorą.

– Jei tavo tėvas išėjęs iš kalėjimo pamėgins pas jus grįžti, tu būsi tam pasiruošęs. Mes būsime pasiruošę, – pridūrė Brajanas ir akinamai nusišypsojo. – Mudu abu, Konai.

– Taip. – Konoras beveik troško, kad atsirastų proga tai įrodyti. – Mudu abu.

– Atrodo, jie kalbasi apie rimtus dalykus, – pažvelgusi pro virtuvės langą pasakė Savana.

– Konoras niekada anksčiau nėra turėjęs artimo draugo.

„Negalėjo turėti“, – pagalvojo Kesė prisiminusi, kad Džo susikivirčydavo su kiekvienu į jų namus užėjusiu žmogumi.

– Ir Brajanas neturėjo. Jie tinka vienas kitam. – Savana nusišypsojo, kai berniukai pradėjo raičiotis su šunimis ir vienas su kitu. Iki pietų visi keturi bus purvini.

– Pažįstamas vaizdelis, – tarė Devinas, kuris priėjo prie moterų susikišęs rankas į užpakalines džinsų kišenes. Savana iš visų jėgų stengėsi neįsitempti. – Mes daugybę sekmadienio popiečių praleidome raičiodamiesi po purvą.

– Praleidome kiekvieną popietę raičiodamiesi po purvą, ne tik sekmadienio, – pataisė jį Reifas.

– O ar prisimeni tą dieną, kai mama mus perliejo vandeniu iš laistymo žarnos? – Atsidusęs Šeinas įsimetė į burną ridikėlį. – Tai bent nuostabios buvo dienos. Mama supyko, nes pas mus pietų turėjo atvykti močiutė su seneliu, o mes susipešėme vilkėdami geriausius drabužius.

– Tu pradėjai, – prisiminė Džeradas. – Nudžiovei mano beisbolo kamuoliuką ir pametei kukurūzų lauke.

– Aš pasiskolinau tavo beisbolo kamuoliuką, – pataisė jį Šeinas. – Tai Devinas jį pametė lauke.

– Jį pametė Reifas, – švelniai patikslino Devinas. – Nes turėjo jį pagauti.

– Tu blogai metei, – nepatenkintas purkštelėjo Reifas. – Pagauti buvo neįmanoma.

– Po velnių, kitaip negalėjau.

Norėdama nutraukti ginčą Regana pakėlė rankas.

– Pertrauka. Matant tokį akivaizdų šeimos solidarumą, manau, atėjo tinkamas metas kai ką paskelbti. – Ji nusišypsojo Reifui. – Kaip manai?

– Manau, pats metas. – Reifas prisitraukė žmoną arčiau, paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų. Šypsena jo veide blykstelėjo lyg žaibas. – Mes turėsime kūdikį.

Akimirką tvyrojo mirtina tyla, paskui Šeinas šūktelėjo ir pakėlė Reganą nuo žemės. Visi ją bučiavo, o Reifą apdovanojo niuksais.

– Grąžinkite man žmoną, – pareikalavo Reifas.

– Palauk minutėlę. – Šeinas dar kartą stipriai ją pabučiavo ir jau norėjo perduoti Reifui, kai įsikišo Džeradas ir sugriebęs pasūpavo. Vis dar juokdamasi Regana atsidūrė Devino glėbyje.

– Po galais, atiduokite man mano moterį.

Kol jie stumdėsi ir ginčijosi dėl būsimosios motinos, Savana atsirėmė į bufetą.

– Nauja Makeidų karta, – sušnabždėjo ji Kesei. – Šiurpi mintis.

– Susidoros. – Kesė sumirksėjo vydama šalin ašaras. – Regana su bet kuo gali susidoroti.

Kadangi visi buvo užsiėmę, ji nuskubėjo patikrinti troškinio.

Savana priėjo prie Džerado ir pasilenkusi pabučiavo į skruostą.

– Sveikinu, dėde Džeri.

Jis švytėte švytėjo šypsena.

– Reifas bus tėvelis.

Pakėlusi antakius Savana žvilgtelėjo į Reganą, kurios broliai nepaleido iš rankų.

– Šitaip jūs, vaikinai, pažymite svarbų įvykį – mėtydami moteris.

– Dar niekada to nėra buvę. Tai mūsų pirmas kūdikis.

Kai Džeradas apkabino Savaną per pečius, ji suvokė, kad jis pasakė tiesą. Tas kūdikis bus Makeidų, jis priklausys jiems visiems.

Ji daug apie tai galvojo, o linksmybės tęsėsi ir per pietus, skambant dažnai juokingiems pasiūlymams, kaip prižiūrėti kūdikį. Kokį jam išrinkti vardą ir kokios yra tėvo pareigos. Buvo keista, kad tik dabar, kai jau turėjo savo namus, o Brajanas gavo viską, ką ji galėjo duoti, staiga suvokė, jog iš tikrųjų jie abu niekada nepatyrė šeimos pilnatvės.

Juodu turėjo vienas kitą, tai buvo labai svarbu. Gyvybiškai svarbu. Brajanas buvo laimingas vaikas, jai neteko raudonuoti dėl jo elgesio. Kad sūnus laimingas, ji galėjo spręsti iš to, kaip jis sėdi šalia jos kimšdamas maistą ir kikena iš Šeino pasiūlymo, jei gims mergaitė, pavadinti ją Lulubela Makeid. Širdyje Savana neabejojo, kad jos sūnus yra toks, koks ir turi būti.

Ir vis dėlto...

Jis niekada nepažino nei džiaugsmų, nei vargų, kylančių tada, kai turi dėdžių, tetų ir senelius. Brolių ir seserų. Jų ji negalėjo jam duoti. Dabar Savana tikėjosi, kad tik ji viena supranta, ko jos sūnui trūksta.

– Ar gerai jautiesi, Regana? – išgirdo ji tylų Kesės balsą per vyrų klegesį.

– Puikiai. Niekada nesijaučiau geriau. Manęs nekankina nei šleikštulys, nei nuovargis, nei kiti dalykai, apie kuriuos rašoma knygose.

– Mane kankino. – Ji susimąsčiusi perbraukė delnu Emai per garbanas ir nusišypsojo. – Nesmarkiai, bet to pakako suprasti, kas su manimi darosi, kai pastojau antrą kartą. O kaip tu jauteisi, Savana?

– Man tris mėnesius buvo siaubingai bloga. – Ji padavė Brajanui lėkštę su keptomis bulvėmis, kurių jis siekė. – Manau, buvo verta pakentėti. – Ji pamerkė sūnui

– Tris mėnesius? – Regana nuoširdžiai sudrebėjo. – Kiekvieną dieną?

– Kiekvieną, – džiugiai atsakė Savana. – Brajanai, jei truputį plačiau išsižiotum, ko gero, galėtum susigrūsti į burną iškart tris bulves.

Jis nusišypsojo pilna murzina burna.

– Labai skanios.

– Tokias ruošdavo mama, – įsiterpė Devinas ir įdėjo Brajanui į lėkštę dar bulvių. – Mes varžydavomės, kas daugiau tų bulvių suvalgys. Paprastai laimėdavo Džeradas... tiesa, Džeri?