Нора Робертс: Devino Makeido meilė

– Galėjai pasirinkti kitą kelią, Savana.

– Žinoma.

– Saugesnį, – pridūrė jis. – Ir tau lengvesnį.

– Galbūt. Bet aš nenorėjau saugesnio. Nenorėjau lengvesnio.

– O ko tu norėjai, Savana? Ko nori dabar?

– Nesvarbu.

– Svarbu. – Džeradas atsistojo, bet nepriėjo prie jos. – Man tai labai svarbu.

– Noriu turėti namus. Gyventi ten, kur žmonės nežiūrėtų į mane kaip į šiukšlę. Kur save padoriais laikantys žmonės nesišnibždėtų man už nugaros.

– Tokia vieta yra čia.

– Todėl čia ir gyvenu.

Norėdamas to paklausti jis turėjo nugalėti savo išdidumą, bet tai pasirodė ne taip labai sunku.

– Ar nori manęs?

Apstulbusi Savana tik spoksojo į jį.

– Ne apie tai kalbame.

– Tai gal turėčiau padaryti kitaip. – Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mažą dėžutę, kurią pasiėmė išeidamas iš ūkio. Atvožęs dangtelį ištiesė Savanai. – Atėjau čia norėdamas tau jį įteikti.

Žiedas buvo paprastas – tradicinis deimantas nebemadingais, bet gražiais auksiniais apsodais. Užhipnotizuota Savana spoksojo į jį, paskui žengtelėjo atatupsta.

– Jis buvo mano motinos, – paaiškino Džeradas balsu, neišduodančiu vidinės įtampos. – Paveldėjau jį kaip vyriausiasis sūnus. Tekėk už manęs, Savana.

Jai užėmė kvapą. Brajanas iš karto būtų pastebėjęs, koks sunkumas jai užgulė krūtinę.

– Nejaugi tu negirdėjai, ką aš pasakojau?

– Girdėjau viską ir esu dėkingas, kad netgi tokiomis aplinkybėmis vis tiek man viską papasakojai. Dabar galiu pasakyti, kad myliu tave tokią, kokia buvai, kokia esi ir kokia būsi. Esi vienintelė moteris, kurią kada nors mylėjau, ir labai smagu, kad galiu ne tik mylėti, bet ir žavėtis tavimi.

Ji vėl žengtelėjo atatupsta, lyg jis rankose laikytų šautuvą, o ne vestuvinį žiedą.

– Aš tavęs nesuprantu. Aš visiškai tavęs nesuprantu. Ar mėgini pasitelkęs kažkokią klastą atsilyginti man už tai, kad sugadinau tavo drabužius?

– Savana, – kantriai tarė jis, – pažvelk į mane.

Ji pažvelgė ir akmuo ant krūtinės pasunkėjo dvigubai, o akys priplūdo ašarų.

– O Dieve. Tu kalbi rimtai.

– Tu tuoj pravirksi. – Džeradas beveik sudrebėjo iš palengvėjimo. – Ačiū Viešpačiui. Maniau, kad sviesi šį žiedą man į veidą.

– O aš maniau... kad esu tau per prasta.

Šypsena sustingo Džerado veide.

– Nejaugi aš to nusipelniau? – sumurmėjo jis. – Gerasis Dieve, viliuosi, kad ne. Iš manęs tikimasi, kad sėkmingai susidorosiu su byla teisme, o šią bylą sužlugdžiau. Aš bijojau. Man sunku tai pripažinti. Esu Makeidas, o Makeidai privalo nieko nebijoti. Esu vyriausias iš Makeidų ir iš manęs tikimasi, kad su viskuo susidorosiu. Tačiau savo jausmų tau nesugebėjau sutramdyti. Bijojau to, kas slypėjo tavo praeityje, ko tu man nepapasakojai. Bijojau, kad tai gali sprogti man prieš akis ir sugriauti viską, ką troškau sukurti drauge su tavimi ir Brajanu. Ir dar siaubingai bijojau, kad gali mane atstumti, išmesti, kaip išmetei tą nuotrauką.

– Su Brajanu. – Akmuo ant krūtinės ištirpo it ledas. – Tu nori Brajano?

– Ar man atsiklaupti prieš tave?

– Ne, nereikia. – Savana nekantriai nusišluostė ašaras. – Aš to neištversiu. Maniau... Man atrodė, kad...

– Kad nenorėsiu jo, nes ne aš voliojausi su tavimi ant šieno prieš dešimtmetį? Tai man nerūpi. Gal anksčiau truputį rūpėjo, nes žeidė mano išdidumą. Iš tiesų tai mane labiausiai jaudina, kad tu buvai įskaudinta ir kad jūs abu taip sunkiai gyvenote. Norėčiau atsukti laiką atgal, apginti tave ir globoti jus abu su Brajanu. Bet negaliu to padaryti, todėl jaučiuosi nevisavertis. Ir dar dėl to, jog jūs puikiausiai verčiatės ir be manęs. Gal man šiek tiek kelia nerimą, kad šią vietą tu pavertei tokiu nuostabiu kampeliu. Matai, aš norėjau rūpintis tavimi, jumis abiem, bet jums puikiai sekasi ir be manęs.

– Su tavimi bus geriau.

Džeradą supurtė jausmai. Priėjęs prie Savanos jis priglaudė delną prie jos drėgno skruosto.

– Tai patys gražiausi žodžiai, kokius esi man sakiusi. Ir antras neįtikėtinas dalykas, nutikęs man šiandien.

Savana šyptelėjo.

– Koks buvo pirmas?

– Pokalbis su Brajanu. Mudu sėdėjome ant akmenų, prie kurių buvo susitikę du pasiklydę jauni kareiviai, trokštantys rasti kelią namo.

– Tai stiprių jausmų vieta.

– Taip. Dabar ten nebe taip liūdna kaip anksčiau. Brajanas man patarė, ką daryti, kad liautumeisi ant manęs pykusi. Turėjau atnešti tau gėlių – vėliau taip ir padarysiu, tada pakviesti į pasimatymą, į kurį ruošdamasi tu duše dainuotum.

Ji nusijuokė pro ašaras.

– Jis per daug plepus.

– Paskui turėčiau kalbėti tau meilius žodžius, tokius kaip filmuose. Man buvo pasakyta, kad merginoms tai patinka.

– Man regis, turėsiu tų merginų nepaleisti iš akių. Džiaugiuosi, kad pasikalbėjai su juo, Džeradai.

– Tai nebuvo pati svarbiausia pokalbio dalis. Pasakiau, kad ketinu tave vesti ir noriu tapti jo tėvu. Tada jis apkabino mane, – sušnabždėjo Džeradas vėl užplūdus jausmams. – Buvo taip natūralu. Brajanas įsitikinęs, kad man pavyks tave prisikalbinti. Tikiuosi, neteks jo nuvilti.

Savana pasielgė labai paprastai – prisiglaudė prie jo ir padėjo galvą ant peties.

– Prieš tau atsakydama noriu perspėti. Aš nepripažįstu ramių, civilizuotų skyrybų. Jei kada sumanysi skirtis, aš tave užmušiu.

– Tai teisinga, jei galioja abiem. – Džeradas panardino veidą jai į plaukus ir pasijuto kaip namie. – Rytinis šleikštulys ir trisdešimt dvi gimdymo valandos galėjo tau atimti norą vėl iš naujo tai patirti.

Savana stipriai užsimerkė ir prisiglaudė dar tvirčiau. Jis siūlo jai turėti daugiau vaikų. Siūlo ateitį.

– Nebūk asilas, Makeidai. Nesu tokia silp na. Be to, šįkart gimdykloje turėsiu ką keikti.

– Noriu būti ten kartu su tavimi ir viską išgyventi. Tau reikės priprasti, kad negali apsieiti be manęs.

– Nebereikės, – sušnibždėjo ji. – Aš jau negaliu be tavęs.

– Imk mano pavardę, Savana. Imk mane.

– Savana Makeid. – Ji vėl tvirtai užmerkė akis. – Man regis, kuo puikiausiai tinka.