Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Kaip šaunu, – tarė Brajanas slopiu balsu, nes buvo įsikniaubęs Džeradui į krūtinę. – Maniau, gal nenorėsite kažkokio kito vyro vaiko.

Švelniai – Džeradą ūmai užplūdo švelnumas – jis kilstelėjo berniuko smakrą.

– Tu nebūsi kažkokio kito vyro vaikas. Mes viską teisiškai sutvarkysime, tačiau tai popieriai. Svarbu tik tai, kas iš tikrųjų sieja mus – tave ir mane.

– Aš būsiu Brajanas Makeidas. Jūs priversite mamą su tuo sutikti? Įkalbėsite ją?

– Kalbėjimas yra mano profesija.

Pykdama ant savęs, kad atžariai elgėsi su Brajanu, Savana sugadino dvi iliustracijas ir galiausiai pripažino, kad beviltiška ką nors daryti. O juk baisiausiai patenkinta grįžo iš Makeidų ūkio. Apsvaigusi nuo savo galios pajautimo, kad pykčio jėga sugebėjo priversti Džeradą rausti ir balti.

Dabar jautėsi labai nelaiminga. Nelaiminga ir pikta, nelaiminga ir nusivylusi. Nelaiminga. Norėjo kam nors įspirti, bet dar nebuvo tiek pamišusi, kad išlietų pyktį ant dviejų virtuvės kampe snaudžiančių kačiukų.

Norėjo ką nors sudaužyti, bet desperatiškai apieškojusi svetainę suprato: neturi tokio vertingo daikto, kad jį sunaikinusi pasijustų patenkinta.

Norėjo šaukti. Tačiau šaukti nebuvo ant ko.

O tada pro duris įėjo Džeradas.

– Čia nieko tavo neliko, Makeidai, net marškinių sąsagos. Viską išmečiau tavo namų kieme.

– Pastebėjau. Surengei puikų šou, Savana.

– Man patiko. – Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės ir atkišo smakrą. – Pareikš man ieškinį.

– Galėčiau. Kodėl mudviem neprisėdus?

– Kodėl tau neprasmegus tiesiai pragaran? – suurzgė Savana. – Ir geriau jau pamiršk kelią atgal.

– Sėskis, – pakartojo Džeradas tokiu kietu, tokiu nuosaikiu tonu, kad ji iškart užsiplieskė.

– Neaiškink man, ką turiu daryti savo namuose! – suriko. – Neaiškink man, ką daryti, ir taškas. Man mirtinai nusibodo, kad verti mane jaustis bukaprote užkampio mergše. Aš neturiu elitinio universiteto diplomo... velniai griebtų, neturiu net vidurinės mokyklos atestato... bet nesu kvaila. Gana sėkmingai kapanojausi gyvenime, kol pasirodei tu. Gyvensiu nė kiek ne blogiau ir tada, kai tu išnyksi.

– Žinau, – linktelėjęs galvą sutiko Džeradas. – Kaip tik tai man labiausiai ir kelia nerimą. Ir nemanau, kad tu kvaila, Savana. Kaip tik priešingai. Vargu ar kada nors buvau sutikęs protingesnę moterį.

– Nežaisk su manimi tokių žaidimų. Žinau, ką apie mane galvoji, ir galiu tavo nuomonę pateisinti.

– Neabejoju, kad gali, – pasakė jis tyliai. – Tikiu, jog gali pateisinti viską, ką apie tave manau. Jeigu atsisėstum, pasakyčiau, ko čia atėjau.

– Pirmiausia aš viską tau pasakysiu, – atrėžė Savana. – Tu nori viską apie mane žinoti, Džeradai. Aš tau viską ir papasakosiu. Tai bus atsisveikinimo dovana už mudviejų gerai kartu praleistą laiką. Sėskis tu, – pareikalavo ji ir pirštu parodė į kėdę.

– Gerai. Bet aš ne dėl to atėjau. Man nereikia žinoti...

– Pats prisiprašei, – pasakė ji, ryžtingai pertraukdama jį. – Dievas liudininkas, išgirsi tai, ko norėjai. Mama mirė jauna, bet jau anksčiau paliko mudu su tėvu. Niekur toli nenukeliavo, tik už tvoros, taip sakant. Pas kitą saldžialiežuvį kaubojų. Mano tėvas niekada to nepamiršo, niekada jai neatleido, nenusileido nė per nago juodymą. Man taip pat. Tėvas niekada nemylėjo manęs taip, kaip aš norėjau, kad mylėtų. Negalėjo. Gal ir stengėsi, tačiau negalėjo. Aš nebuvau miela paklusni mergytė. Augau sunkiomis sąlygomis, bet man pačiai tai patiko. Įsivaizduoji?

– Savana, būk gera, sėskis. Tau nebūtina man visko pasakoti.

Įsiutusi ji išdidžiai žengė prie jo.

– Klausykis. Aš dar net nepradėjau, todėl užsičiaupk ir klausykis. Pinigų neturėjome. Tačiau daugybė žmonių jų neturi, o kažkaip verčiasi. Vertėmės ir mes. Tėvas mėgo rizikuoti, todėl ne kartą buvo susilaužęs kaulus. Rodeo arenoje – ne vien mėšlas ir prakaitas. Ten ir neviltis. Mes kažkaip laikėmės. Gyvenimas pasidarė truputį įdomesnis, kai man užaugo krūtys. Vyrai mėgdavo į jas spoksoti arba vogčiomis paliesti. Dauguma turnyruose dalyvaujančių vaikinų pažinojo mane nuo vaikystės, todėl vargo su jais nebuvo. Žinojau, kada nusišypsoti, o kada atstumti. Nebuvau nekalta. Gyvenant tokioje aplinkoje reikėjo ir tai mokėti.

Daugiau Džeradas jos nepertraukė, sėdėjo tylus ir žvelgė neįskaitomu žvilgsniu. Jos rankos buvo šaltos kaip ledas.

– Man buvo šešiolika, kai sukritau su juo ant šieno. Nebuvau nekalta, nors nekaltybės dar nepraradusi. Viską supratau, bet leidau sau užsimiršti, todėl... Todėl, kad jis buvo gražus, įdomus, žavus ir, savaime suprantama, žadėjo viskuo pasirūpinti. Niekas...

– Niekas niekada iš tikrųjų tavimi nesirūpino, – sušnabždėjo Džeradas.

– Visiškai teisingai, o aš buvau labai jauna ir labai kvaila, nes juo patikėjau. Tačiau supratau, ką darau ir kuo rizikuoju. Taip ir nutiko, aš pastojau. Jam nereikėjo nei manęs, nei kūdikio. Mūsų nereikėjo ir mano tėvui. Buvau tokia pat kaip mama – pigi ir lengvabūdė. Tėvas liepė man nešdintis. Gal kitą dieną galvojo jau kitaip. Buvo ūmaus būdo. Aš nebuvau pigi, nebuvau lengvabūdė ir norėjau kūdikio. Niekas nebūtų galėjęs jo iš manęs atimti. Niekas nebūtų galėjęs manęs sugėdinti. Norinčių buvo daug. Socialinės tarnybos, šerifai, valstijos policija. Jei tik galėdavo mane pričiupti, mėgindavo taip ir padaryti. Jie norėjo įtraukti mane į socialinės globos sistemą, kad galėtų aiškinti, kaip turiu elgtis, kaip auginti vaiką, o būtų buvę dar geriau, jeigu jo būčiau atsisakiusi. Bet man taip nebūtų buvę gerai, nebūtų buvę gerai ir Brajanui.

– Žinoma, nebūtų. Sistema turi trūkumų, Savana. Iš jos per daug tikimasi. Vis dėlto tie žmonės stengiasi padėti.

– Man to nereikėjo, – vėl pratrūko Savana. – Turėjau darbą, dirbau sunkiai. Dirbau padavėja, pilsčiau gėrimus, šluosčiau aplaistytus staliukus. Nesibodėjau jokio darbo, jeigu už jį buvo mokama. Vaikas niekada nebuvo alkanas. Mano sūnus nebuvo alkanas ir turėjo stogą virš galvos. Jis turėjo mane. Ir žinojo, kad jį myliu, kad jis man pats svarbiausias.

– O tu to niekada nepatyrei.

– Aš nepatyriau. Kad ir ką turėjau daryti, troškau suteikti Brajanui padorų gyvenimą. Net jei reikėjo beveik visai nusirengti prieš būrelį stūgaujančių pusgalvių, koks man skirtumas? Neturėjau jokio išsilavinimo ir jokių įgūdžių. Jeigu būčiau galėjusi lankyti meno mokyklą... – Ji nebaigė minties ir piktai krestelėjo galvą.

– Ar to tu norėjai? – Džeradas paklausė ramiai, kaip klaustų gležno arba nervingo liudininko. – Lankyti meno mokyklą?

– Nesvarbu.

– Svarbu, Savana.

– Norėjau auginti Brajaną. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Tu norėjai sužinoti apie vyrus. Turėjau kelis. Gerokai mažiau nei tu, ko gero, įsivaizduoji. Nebuvau mirusi, tik pritrenkta. Niekada iš tų vyrų neėmiau pinigų, bet maisto keletą kartų ėmiau, o tai beveik tas pats. Ir, velniai griebtų, visai to nesigėdiju. O nevogiau vien dėl to, kad bijojau būti pagauta, tada jie būtų galėję atimti iš manęs Brajaną. Jei būčiau buvusi tikra, kad nepagaus, būčiau vogusi. Nežinojau, kad galiu pardavinėti savo paveikslus, kol viena mergina iš klubo paprašė nupiešti jos portretą, norėjo padovanoti jį draugui ir pasiūlė dvidešimt dolerių. Štai tada man į galvą šovė mintis išsivežti Brajaną į Naująjį Orleaną. – Kalbėdama Savana vaikščiojo pirmyn ir atgal po kambarį, o žodžiai liete liejosi, nes labai norėjo išsikalbėti. Staiga ji sustojo. – Štai ir viskas. Bent jau šiuo metu daugiau jokių smulkmenų neprisimenu. – Ji vėl atsigręžė į jį, veidas šį kartą buvo ramus ir šaltas. – Ar dabar prasidės kryžminė apklausa, advokate?