Нора Робертс: Devino Makeido meilė

– Man viskas gerai. O tau?

– Ačiū, gerai. – Ji gniaužė Konorui ranką. – Atėjome padėkoti...

– Aš tik atlikau savo pareigą.

– Sakiau mamai, kad taip atsakysite, – patvirtino Konoras ir sulaukė švelnaus Devino žvilgsnio.

– Matote, koks esu nuspėjamas. – Jis vėl pažvelgė į Kesę. – O tu laikeisi puikiai, Kese. Turbūt ilgai tai prisiminsi. Bet aš turiu dar kai ką nuveikti.

Devinas jau norėjo nukelti Emą ant žemės, kai prisiartino Kesė.

– Devinai, būk geras, nereikia.

– Jis nuskriaudė tave, – žodžiai patys veržėsi jam iš lūpų. – Džo skaudino jus visus, o aš negalėjau apginti.

– Dėl Dievo meilės, tu juk gulėjai be sąmonės paplūdęs krauju.

– Blogasis žmogus norėjo dar kartą šauti į tave, – įsiterpė Ema. – Bet mama jam neleido. Užstojo tave ir jis negalėjo to padaryti.

Vien pagalvojus apie tai jo įsiaudrinęs kraujas sustingo gyslose.

– Velniava, Kese, gal tau protas pasimaišė?

– Tau manęs reikėjo. – Kesė trūksmingai atsikvėpė. – Negalėjau likti nuošalyje, Devinai. Pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Dabar to paties noriu prašyti tavęs. – Tai tarusi ji ištraukė iš kišenės šerifo ženklą. – Neatsisakyk jo. Neišvažiuok.

Devinas spoksojo tai į ženklą, tai vėl jai į veidą.

– Ar žinai, kaip sunku kasdien matyti tai, ko nori, ko trokšti, ir žinoti, kad negali turėti? Daugiau negaliu taip gyventi, net ir dėl tavęs, Kese. Tu nenori įsileisti manęs į savo gyvenimą. Atsisakai tekėti už manęs, o aš nebepajėgsiu ilgiau būti tau vien draugas.

– Aš už tavęs tekėsiu, – tarė Ema jaukiai įsitaisiusi jo glėbyje. – Aš tave myliu.

Jo širdis suvirpėjo. Jis stipriai priglaudė mergaitę, tada atsargiai pastatė ant žemės.

– Daugiau negaliu taip, Kese. – Jis pakilo iš vietos. – Palik mane ir grįžk namo.

– Šerife Makeidai. – Konoras puolė į priekį, tačiau pusiaukelėje sustojo. – Atsiprašau.

– Turi teisę į savo jausmus, – ramiai atsakė Devinas. – Ir nereikia apgailestauti, kad juos išsakei.

– Pone, aš turiu dar kai ką pasakyti.

Devinas pasitrynė veidą ir nuleido rankas.

– Gerai, klok.

– Aš žinau, kad jūs pykstate ant manęs. Taip, pone, pykstate. – Konoras žiūrėjo tiesiai į akis ir neleido Devinui prieštarauti. – Aš irgi supykau – maniau, jog lankotės pas mus dėl manęs, bent jau daugiausia dėl manęs, o pasirodė, kad jums rūpi mama. Tada pamaniau: jeigu ji sutiks tekėti, viskas pasikeis, vėl bus blogai, nors jūs ir davėte žodį. Brajanas tikino, kad taip nebus, bet aš nepatikėjau. Gal nenorėjau tikėti. – Berniukas sunkiai atsiduso. – Vakar, kai liepėte mums eiti pas Savaną, o mama atsisakė, jūs labai supykote. Jau atvažiavote blogai nusiteikęs, bet tada tiesiog įniršote. Argi ne?

– Teisybė.

– Jūs šaukėte ant mūsų.

– Buvo ir taip.

– Man pasirodė, kad viskas taip kaip anksčiau ir jūs pradėsite mušti mamą. Žinote, aš tikrai taip galvojau, bet jūs juk nesiruošėte to daryti. Buvote sakęs, kad nė už ką jos neįskaudintumėte. Žinojau, jog taip ir galvojate. O kai puolėte paskui ją į mišką, supratau: iš visų jėgų stengsitės ją išgelbėti. Ir ne vien iš pareigos. Taip elgėtės dėl jos. Ir dėl mūsų. – Sukaupęs drąsos likučius Konoras žengtelėjo į priekį ir atsistojo tiesiai priešais Deviną. – Nors ji jus atstūmė, nes aš priverčiau mamą tai padaryti, jūs nebūtumėte jos įskaudinęs.

– Negalėčiau jos įskaudinti, Konorai, nors nuo to priklausytų mano gyvybė. Štai kaip yra.

– Taip, pone. Paskui mama verkė. – Nekreipdamas dėmesio, kad Kesė prieštaraudama murma, jis žvelgė Devinui tiesiai į akis. – Jus atstūmusi ji verkė – taip verkdavo, kai primušdavo tėvas ir ji galvodavo, kad aš negirdžiu. Tik šį kartą mama verkė dėl manęs, todėl noriu atsiprašyti. Ir pasakyti, kad tikrai nenoriu turėti tėvo. Nieko negaliu sau padaryti.

– Ką gi. – Devinas jautė, jog tuoj palūš. – Tave galima suprasti.

– Aš nenoriu tėvo, – skubiai pakartojo Konoras. – Nebent juo taptumėte jūs.

Ranka, kurią Devinas laikė uždėjęs berniukui ant peties, skausmingai įsitempė. Užplūdo geras jausmas, drąsinantis ir teikiantis pasitikėjimą.

– Norėčiau, kad būtumėte su mumis visą laiką, kaip šeimos narys. Prašau. Suprantu, po visko, ką iškrėčiau, galite manęs nenorėti, bet prisiekiu, daugiau taip nesielgsiu. Buvau kvailas, akiplėšiškai elgiausi su jumis ir su mama, todėl galite mane nubausti, bet neišvažiuokite. Neprivalote manęs mylėti, nebent...

Berniukas pratisai atsidusęs prapliupo verkti, tada Devinas jį apkabino ir priglaudė prie krūtinės.

– Esi per daug protingas, kad kalbėtum tokias kvailystes, – virpančiu balsu sumurmėjo Devinas. – Man tavęs reikia. Aš nenustojau tavęs mylėti.

– Nepalikite mūsų, – atkakliai kartojo Konoras. – Prašau neišvažiuoti ir mūsų nepalikti.

– Ir niekur nevažiuosiu. Pasiliksiu čia, gerai?

– Taip, pone.

– Po perkūnais, liaukis mane vadinti ponu. – Devinas pabučiavo drėgną vaiko kaktą, nykščiu nubraukė ašaras nuo skruostų, tuo metu tarp jų vėl įsispraudė Ema.

– Ir mane apkabink, – griežtai pareikalavo. – Man irgi tavęs reikia.

Devinas pakilo – ant vienos rankos laikydamas mergaitę, kita apglėbęs berniuką. Kai viskas taip susiklostė, jam nieko kito neliko, tik paklusti širdies balsui.

Kesė stovėjo netoliese ašarų pilnomis akimis, vienoje rankoje ji laikė šerifo ženklą, kitą buvo prispaudusi prie lūpų.

Devinas nė už ką nebūtų patikėjęs, kad pasipirš jai taip, dviejų apsiašarojusių vaikų akivaizdoje. Bet kitos išeities neturėjo.

– Niekas tavęs nemylės labiau už mane, Kese. Niekas labiau už mane nemylės tavo vaikų ir nesistengs sunkiai dirbti dėl jų gerovės. Aš negaliu gyventi be tavęs, be jūsų visų. Jūs esate mano širdyje. Dėl Dievo meilės, Kese, tekėk už manęs.

Devinas negalėjo žinoti, ką jai reiškia šie žodžiai, ištarti taip paprastai ir aiškiai, glaudžiant prie savęs vaikus, tarsi jie jau būtų jo.

Žinoma, taip ir buvo. Kokia kvailystė galvoti, kad yra kitaip.

Ir kokią kvailystę ji būtų padariusi, jei kaip Abigalė būtų atstūmusi meilę.

Kesė žengė į priekį, paėmė už rankos Konorą, tada Emą.

– Esi pats nuostabiausias žmogus, mano sutiktas gyvenime, ir aš tave myliu, Devinai. Jei ir turi kokį trūkumą, tai tik kad esi per daug kantrus.

– Aš tuoj nugriūsiu.

– Tada pasakysiu tiesiai. Mes per ilgai vertėme tave laukti.

Ji paleido Konoro ranką, kad galėtų įsegti ženklą į Devino marškinius. Tada vėl susikibo su juo, pasistiebė ir vaikų akivaizdoje pabučiavo mylimą vyrą.

– Aš nekantrauju už tavęs ištekėti, Devinai. Mes visi to norime. – Kesė priglaudė galvą jam prie krūtinės. – Manau, mudu per ilgai laukėme. Todėl nedelskime.

Skaitytojams, kuriems pritrūko N. Roberts romano „Išdidusis Džeradas Makeidas“ pabaigos.

Nora Roberts

Išdidusis Džeradas Makeidas

12

(dingusi pabaiga)

Brajanas tiksliai nežinojo, kaip tvarkomi reikalai tarp vyrų. Žinodavo, ką daryti, kai mama pasiūlydavo ką nors nuostabaus, apie ką jis beveik nedrįsdavo svajoti, o tik sapnuodavo naktimis. Todėl galiausiai jis štai ką padarė.

Puolė Džeradui į glėbį.

Džeradas, pajutęs skausmingą palengvėjimą, su švilpesiu iškvėpė orą, kurį laikė užspaudęs plaučiuose. „Reikia parūkyti, – nusprendė apsvaigęs iš laimės. – Dabar aš turiu sūnų.“