Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Aš pasitikiu. – Ji siektelėjo Konoro rankos. – Mes pasitikime.

– Tada paskubėkite. – Devinas uždėjo delną ant tinklinių durų, atidžiai nužvelgė kiemą, tada žengė per slenkstį. – Mes pastatėme kelių užtvaras, – tarė Devinas. – Iškvietėme malūnsparnius. Gali būti, kad sulaikysime jį dar prieš sutemstant. Kiek žmonių apsistoję viešbutyje?

– Nė vieno. Šįvakar turėtų atvažiuoti šeima, bet...

– Aš tuo pasirūpinsiu. Dabar ne...

Šūvis nuaidėjo taip netikėtai, kad apstulbusi Kesė tik aiktelėjo. Devinas susmuko jai po kojomis.

– Sveika, brangute. – Džo ėjo prie jos kreivai šypsodamasis, atkišęs į priekį ginklą. – Aš grįžau namo.

Kesė padarė tai, kam dar turėjo jėgų. Pastūmė vaikus sau už nugaros pridengdama kūnu.

Pastebėjo pokyčius. Džo veidas buvo kiek sulysęs, bruožai paaštrėję, bet kūnas tvirtesnis. Prie dešinės akies puslankiu ėjo susiraukšlėjęs baltas randas. Bet akių išraiška liko ta pati. Žiauri.

– Aš eisiu su tavimi, Džo. – Kesė girdėjo, kad Devinas dar kvėpuoja, bet per smilkinį, kurį nubrozdino kulka, sruvo kraujas. Jam reikėjo medikų pagalbos. Vienintelė galimybė išgelbėti jį ir vaikus – pasiduoti jai pačiai. – Eisiu, kur tu liepsi, tik neliesk mano vaikų.

– Darysiu, ką norėsiu su tavo vaikigaliais, kale. O tu darysi, ką aš liepsiu. – Jis pašaipiai žvilgtelėjo į gulintį Deviną. – Ne toks jau ir stiprus, ar ne? Galėjau tiksliau pataikyti. – Džo prisimerkęs nusikvatojo. – Nelabai gerai matau viena akimi, bet pasistengsiu, kad jis užmerktų abi.

Kesė lyg sapne regėjo Džo veidą, matė, kaip jis nuleidžia ginklą. Ją nupurtė šaltis, persmelkė suvokimas, kad kadaise taip jau nutiko. Tik ten buvo jaunas sužeistas kareivis ir moteris, per silpna ir įgąsdinta, kad sugebėtų jį išgelbėti.

– Ne! – suriko Kesė ir uždengė savimi Devino kūną. – Jis sužeistas! – Suprato, kad tie žodžiai užpuolikui nieko nereiškia, ir stengėsi sugalvoti, ką dar pasakyti. – Jei tu jį nužudysi, Džo, policija tave sučiups, tada jau niekada neišeisi iš kalėjimo. Nejau nežinai, kas laukia policininkų žudikų? Geriau nerizikuok. Juk sakiau, kad eisiu su tavimi.

– Gali pasilikti, kur stovi, aš nušausiu jus abu. O tada gal... – Jis vėl išsiviepė ir nusuko ginklą į Konorą.

– Pasitrauk nuo mano vaikų! – Lyg velnio apsėsta Kesė puolė Džo su tokia jėga ir įsiūčiu, kad vos jo nepargriovė. Net kai jis atsivėdėjęs trenkė, ji laikėsi įsikabinus lyg dagys. Tuo metu prišoko ir Konoras, ėmė daužyti jį kumščiais ir rėkti.

Džo nutėškė berniuką šalin nelyginant musę.

– Aš tave išmokysiu gražiai elgtis, vaikėze. – Bet jam nespėjus atlaužti pistoleto gaiduko pasigirdo policijos automobilių sirenų kauksmas. – Vėliau, – pažadėjo jis Konorui, kuris jau kėlėsi nuo žemės. – Tavęs aš sugrįšiu vėliau. – Tai taręs jis apsivijo ranka Kesės kaklą ją pridusindamas ir įrėmė pistoleto vamzdį jai į smilkinį.

Vienintelis jo išsigelbėjimas – miškas.

– Aš ją nušausiu! – garsiai sušuko Džo. – Jeigu kas nors seks paskui mane, ji lavonas!

Mindžiodamas gėles Džo nusitempė Kesę.

Ema tupėjo ant žemės ir spaudė Devino ranką.

– Atsibusk. Prašau atsibusti.

Konoras prišliaužė prie jo, kai pasirodė Reifas ir šerifo pavaduotojas.

– Jis nušovė Deviną! Jis nušovė jį ir pasigrobė mamą!

Nuožmia veido išraiška Reifas pasilenkė prie brolio.

– Viskas ne taip blogai, kaip atrodo. – Tie žodžiai suteikė vilties. Ištraukęs iš kišenės kaklaskarę jis pamėgino sustabdyti kraujavimą. – Jau atsigauna, – sumurmėjo ir pamatęs, kad Devinas krustelėjo, lengviau atsiduso. – Konorai, bėk į vidų ir iškviesk greitąją pagalbą. Paskubėk.

– Ne! – Devinas atsimerkė ir staigiu judesiu nustūmė brolio ranką. – Man viskas gerai. Kesė...

– Tave pašovė, avigalvi. – Bet kad ir kaip Reifas stengėsi nulaikyti brolį, šis iš visų jėgų stengėsi atsikelti.

Tačiau Devino regėjimas silpo ir blausėsi. Keli keiksmažodžiai padėjo atsipeikėti.

– Kur jis ją nusitempė?

– Į mišką. – Konoras prikando lūpą. – Jis nusitempė ją į mišką. Mamai skaudėjo. Aš stengiausi jį sustabdyti.

– Pasirūpink seserimi, – paliepė Devinas. – Reikia, kad vyrai apsuptų mišką. Pranešk Džeradui, liepk jam grįžti į namus. Džo gali ten nusibastyti. O tu pasilik čia su vaikais, – įsakė savo pavaduotojui. – Nuvesk juos į vidų.

– Aš eisiu su tavimi, – pareiškė Reifas.

– Gali eiti. – Devinas abejingai išsitraukė ginklą. – Bet Džo mano.

Kai jie atsidūrė toliau nuo Devino ir vaikų, Kesė kaip įmanydama stengėsi sulėtinti Džo pasitraukimą. Ji nenorėjo vėl būti tyli auka. Todėl draskėsi, mušėsi, spardėsi.

– Pamiršai, kas čia viršininkas? Manei, užrakinsi mane narve ir pamirši? – Keikdamasis jis užsikišo pistoletą už juosmens, taip galėjo vilkti ją abiem rankomis. – Su didžiausiu malonumu tau tai priminsiu.

– Jie tave sugaus. Sugaus ir šį kartą uždarys iki gyvos galvos.

– Gal sugaus, o gal ir ne. – Jis suklupo, niršdamas prarado pusiausvyrą, bet Kesės iš rankų nepaleido. Džo nekentė tų šlykščių Makeidų miško. – Turėjau į valias laiko apie viską pagalvoti. Žinau, ką mudu darysime. Pasistengsime gauti automobilį. Štai ką. – Ir nusikeikė gailėdamasis, kad kitoje upelio pusėje teko palikti uošvės mašiną. – Nieko, aš turiu draugų, – sumurmėjo jis. – Daugybę draugų, jie man padės.

– Neturi nė vieno. Ir niekada neturėjai. O Devinas tave persekios, Džo, ir niekas jo nesustabdys.

– Jis guli ant nugaros ir plūsta kraujais, tuojau nusibaigs.

– Jo niekas nesustabdys, – pakartojo Kesė. – Kad ir ką man padarysi, tai nė iš tolo neprilygs tam, ką jis padarys tau.

– Šiek tiek pasivoliojai su juo, ar ne? – Džo uždusęs sustojo ir sugriebęs už plaukų šiurkščiai atlošė jai galvą. Jo smegenyse skambėjo balsas ir tarė žodžius, kuriuos paskui kartojo Džo lūpos. – Tu kekšė. Ir priklausai man. Nepamiršk to. Aš tavo savininkas. Kol mirtis mus išskirs.

– Esi apgailėtinas prasigėręs prievartautojas. – Kesės akys žaibavo, pliūpsniais skleisdamos panieką. – Tau niekas nepriklauso, net pats sau nepriklausai. Esi beviltiškas. – Ji tik susiraukė, kai Džo negailestingai timptelėjo už plaukų. – Tik tiek ir sugebi – skriausti silp nesnius už save. Pirmyn, Džo, trenk man. Tai gerai moki. Bet šį kartą, kad tave kur velniai, aš priešinsiuosi!

Džo paleido Kesės plaukus ir smogęs į veidą pargriovė ją ant tako. Skausmas tik suteikė jėgų. Kesė pakilo mirtinu įniršiu degančiomis akimis, sugniaužusi kumščius.

Jis žengtelėjo artyn ir Kesė įsitempė pasiryžusi gintis.

– Jeigu ją paliesi, jeigu bent kvėptelėsi jos pusėn, tuojau būsi skylėtas kaip rėtis.

Džo lėtai atsisuko. Devinas stovėjo ant tako mažiau kaip už trijų jardų nukreipęs į jį ginklą. Jam už nugaros buvo Reifas Makeidas. Džo ėmė naršyti žvilgsniu aplinkui ieškodamas kelio sprukti, kai iš tankmės išlindo Šeinas. Takeliu prie Kesės žingsniavo Džeradas.

– Mesk pistoletą, Dolinai, lėtai išsitrauk ir mesk ant žemės, kitaip aš tave nušausiu.

– Labai jau tu narsus, Makeidai. – Džo apsilaižė lūpas, dviem pirštais suėmė ginklą ir pasilenkė padėti ant žemės. – Keturiese prieš vieną, ginkluoti, broliai tave palaiko.

– Paspirk ginklą čia.

– Taip, tikras didvyris, vienas prieš vieną toks nesijaustum. – Džo koja pastūmė ginklą. – Pasinaudojai mano žmona, ar ne?