Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Tu nebeturi žmonos. – Devinas pasisukęs padavė savo ginklą Reifui. – Pasilik čia, – paliepė jam ir metė žvilgsnį į kitus brolius. – Visi likite savo vietose. – Trumpai žvilgtelėjęs į Kesę pastebėjo ryškėjančias mėlynes. Jį persmelkė baisi neapykanta. – Eik pas Savaną, Kese, ji nuveš tave pas vaikus.

– Tu juk to nedarysi.

– O taip, darysiu. – Devinas nusišypsojo. – Eime, Džo, aš jau seniai trokštu su tavimi pasiaiškinti.

– Kas sutrukdys kuriam nors iš tavo brolių nušauti mane į nugarą, kai iš tavęs liks tik šlapia vieta?

– Niekas. – Devino šypsena kėlė šiurpą. – Tai paskutinė proga, jei nori su manimi susigrumti, tu sudvisęs kalės vaike. Todėl žiūrėk, neapsijuok.

Džo suriko kaip žvėris ir puolė į priekį. Devinas pasisukęs trenkė kumščiu jam į pasmakrę taip, kad Džo loštelėjo.

– Ne toks kietas, kai susiduri su priešininku, kurio gabaritai panašūs į tavo, ar ne? – įgėlė Devinas. – Ne toks kietas, kai priešininkas – ne moteris ir ne vaikas. Pirmyn, šunsnuki. Pamėgink dar kartą.

Kraujuojančia lūpa Džo vėl puolė jį lyg įsiutęs bulius. Miškas suošė nuo vyrų kriokimo ir duslaus trenksmo į šonkaulius. Kesė iš paskutiniųjų laikėsi, kad neužsidengtų veido rankomis.

Visa tai dėl jos. Kiekvienas smūgis, kurį Devinas trenkė Džo ar atlaikė pats, buvo dėl jos. Todėl ji privalėjo žiūrėti.

Baimė, kurią jai kėlė Džo, atslūgo. Jis buvo toks, kaip Kesė ir sakė. Apgailėtinas prievartautojas. Stambus vyras putodamas pykčiu sugebėjo pataikyti kelis smūgius. Iš tikrųjų jam netgi pasisekė pargriauti Deviną ant žemės.

Nors Džo buvo šiek tiek stambesnis, kovoje dominavo Devinas. Jis smūgiavo staigiai, tiksliai ir negailestingai, darė tai susikaupęs, Kesė buvo įsitikinusi, kad jis nejaučia jam tenkančių smūgių skausmo.

Kesė nenusuko žvilgsnio į šalį net tada, kai vyrai ėmė taškytis krauju, tik užsikimšo ausis, kad negirdėtų. Grumtynės ėjo į pabaigą, jai reikėjo išsilaikyti iki galo.

Devino įniršis buvo toks didelis ir šaltas, kad jis matė tik Džo veidą. Kiekvieną kartą, kai jis trenkdavo kumščiu, kiekvieną kartą, kai pajusdavo savo rankų jėgą, užplūsdavo negailestingas pasitenkinimas. Krumpliai buvo nubrozdinti, marškiniai permirkę ne tik priešininko, ir savu krauju, bet jis niekaip neįstengė sustabdyti kumščio.

– Užteks. – Džeradas žengtelėjo į priekį norėdamas atitraukti Deviną, bet už savo rūpestį vos negavo smūgio į veidą. – Sakau, gana, – pakartojo, bet Deviną sustabdyti įstengė tik visi trys broliai.

– Puikus vaizdelis, – pareiškė savo nuomonę Reifas, apžiūrinėdamas sumuštą be sąmonės gulinčio Džo veidą. – Turiu pripažinti, kad man nepalikai darbo.

– Atrodo, lyg būtų labai priešinęsis suimamas, ar ne, Džeradai? – pasikasęs smakrą Šeinas užsimetė šautuvą ant peties.

– Taip aš šį reikalą ir suprantu. Judinkis, Devai. Mes partempsime šią maitą. Tau reikia alaus ir ledukų.

Bet įniršis dar nebuvo atlėgęs. Devinas nustūmė brolio ranką nuo peties.

– Palik mane ramybėje. – Devinas atsisukęs pažvelgė į Kesę, kuri stovėjo sumušta, išblyškusi, nuo sukrėtimo pastirusiu žvilgsniu. – Man gana. – Jis ištraukė šerifo ženklą ir sviedė ant žemės. – Pasiimk. Aš einu namo.

– Devinai.

Kesė žengė žingsnį į priekį, bet Džeradas paėmė jai už rankos ir sulaikė.

– Duok jam laiko, – sumurmėjo žiūrėdamas į brolį, per mišką traukiantį į ūkį. – Jis kraujuoja.

Kesė nesipriešino. Pargrįžusi nuramino vaikus. Neprieštaravo, kad atvyktų Savana su Regana ir apžiūrėtų jos sužeidimus. Trumpai telefonu pasikalbėjo su motina ir įsitikino, kad ji nepatyrė rimtų sužalojimų, tik įgijo mėlynių ir buvo labai išsigandusi. Šį kartą, regis, jos viena kitą suprato daug geriau, o tai buvo šis tas nauja.

Galiausiai draugių paraginta išgėrė migdomųjų ir visą naktį išmiegojo kaip negyva.

Bet ryte Kesė suvokė, kad jos dar laukia akistata su demonais. Susitarė, kad Regana pasirūpins pusryčiais, o pati ėmė ruoštis į ūkį aplankyti Devino.

Vienintelis daiktas, kurį norėjo paimti, tilpo kelnių kišenėje.

– Eini pas šerifą Makeidą. – Konoras sustojo miegamojo tarpduryje. Jo akys buvo užtinusios, paakiai pajuodę, ant skruosto – vos matoma mėlynė, vaikas buvo labai išblyškęs. Kesė norėjo apkabinti sūnų ir priglausti prie krūtinės, bet berniukas stovėjo pastiręs.

– Taip, man reikia su juo pasikalbėti, Konorai. Turiu padėkoti už viską, ką dėl mūsų padarė.

– Devinas sakys, kad tik atliko pareigą.

– Greičiausiai. Bet tai nereiškia, kad neturėčiau padėkoti. Jis galėjo žūti, Konorai, ir viskas per mus.

– Iš pradžių pamaniau, kad jis negyvas. – Balsas nutrūko, bet giliai atsidusęs berniukas kalbėjo toliau. – Devinas parkrito, bėgo kraujas. Galvojau, mes visi tuoj būsime negyvi.

Kesė sudrebėjo ir stengėsi užgniaužti ašaras.

– Atsiprašau, Konorai, už viską, ką padariau ir ko nepadariau. Tikiuosi, kada nors man atleisi.

– Tai ne tavo kaltė. Niekada ir nebuvo. Neturėjau to sakyti. – Konoras norėjo nusisukti, bet suprato, kad taip taptų bailiu. O dabar jis jau žinojo, kas yra tikras bailumas. – Tai netiesa, iš tikrųjų aš taip negalvoju. Pasakiau norėdamas tave įskaudinti, nes blogai jaučiausi.

– Konorai. – Kesė išskėtė rankas ir užsimerkė, kai sūnus puolė į glėbį. – Ši mūsų gyvenimo dalis jau baigta. Pažadu, daugiau to nebus.

– Tikiu. O tu buvai tikra drąsuolė.

Nepaprastai sujaudinta Kesė pabučiavo sūnų į viršugalvį.

– Tu taip pat.

– Šį kartą. – Jis sunkiai atsiduso. – Šerifas Makeidas mus gynė. Mudu su Ema norime eiti kartu pas jį. Mes jau pasitarėme. Norime aplankyti šerifą.

– Gal būtų geriau, jei pasikalbėčiau aš viena, bent jau šiandien. Jis jaučiasi... Jis prislėgtas.

– Aš turiu su juo pasikalbėti. Prašau.

Kaip ji galėjo atmesti savo vaiko prašymą padaryti tai, ko taip norėjo pati?

– Gerai. Eisime drauge.

***

Sėdėdamas namo prieangyje Devinas matė juos išlendančius iš miško. Jau ketino stotis ir eiti į vidų, bet pagalvojo, kad tai būtų menkas ir niekingas kerštavimas.

Jie atrodė kaip viena komanda ir Devinas suprato, nors tai draskė širdį, kad taip ir turi būti.

Jam vis dar skaudėjo galvą, rankos degė. Bet tai buvo niekis, palyginti su skausmu krūtinėje, kurį jis jautė stebėdamas per plačią pievą besiartinančius žmones.

Kesės veidas buvo sumuštas, Konoro taip pat. Deviną nusmelkė pyktis. Staiga Ema ištraukė rankutę mamai iš delno ir pasileido bėgti prie jo.

– Mes atėjome padėkoti, kad išgelbėjai mus nuo blogo žmogaus. – Ji be skrupulų įsitaisė jam ant kelių, lyg ten būtų nuolatinė jos vieta. – Tave sužeidė. – Iškilmingai papūtusi lūputes mergytė išbučiavo jam mėlynes, nubrozdinimus ir tvarstį ant galvos. – Ar dabar geriau?

Devinas neišlaikė ir panardino veidą į mergytės plaukus.

– O taip, ačiū. – Nespėjus Kesei ištarti nė žodžio, jis patogiau pasisodino mergaitę ir greitomis ištarė: – Jeigu jums dar nepranešta, galiu pasakyti, kad užpuolikas jau pristatytas į valstijos kalėjimą. Jam bus pateikti nauji kaltinimai dėl pabėgimo, užpuolimo, automobilio vagystės, ginklo laikymo, ginkluoto užpuolimo... – jis lenkė pirštus, – ir dėl pasipriešinimo pareigūnams jį sulaikant. Džo nebeišeis į laisvę. Galite nesijaudinti ir gyventi ramiai.

– O kaip tu? – tesugebėjo išspausti Kesė.