Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Kadangi Devinas prabudo labai anksti, jau buvo ūkyje ir šėrė kiaules, kai pastebėjo iš miško pareinančius du berniukus, nešinus turizmo reikmenimis ir maišeliu šiukšlių. Pakėlęs ranką jiems pamojavo ir kilstelėjo antakį pamatęs įdrėskimus, mėlynes ir suplėšytus drabužius.

– Tai bent naktelė, – ramiai tarė jis. – Pasimaišėte ant kelio meškoms?

Brajanas sukikeno ir pasitiko energingai džiaugsmą rodančius Fredą ir Estelą.

– Ne. Vilkams.

– Oho... – Jis spoksojo į ištinusią Konoro lūpą. – Atrodo, velniškai narsiai koveisi. – Jis siekė paliesti Konoro smakrą, bet berniukas staigiai atšoko.

– Mes netyčia įmetėme beisbolo kamuoliuką į gervuogyną, – tvirtu balsu paaiškino Konoras. – Man susipynė kojos ir pargriuvau.

– Gal jūsų mamos ir patikėtų, – tarė Devinas. – Tačiau tavo tėvas tikrai nepatikės, – perspėjo Brajaną. – Nors tikriausiai nekreips dėmesio. – Jis supylė į lovį kibirą grūdų ir kiaulės ėmė godžiai žviegti. – O šiaip, kaip patiko iškyla?

– Buvo puiku. – Brajanas pasilypėjo ant apatinio tvoros skersinio, kad geriau matytų kiaules. – Valgėme keptus zefyrus, dešreles ir pasakojome istorijas apie vaiduoklius. Mes juos netgi girdėjome.

– Atrodo, nuotykių pakako.

– Ačiū už palapinę, – garsiai padėkojo Konoras.

– Nėra už ką. Kodėl jums jos nepasilikus? Tikriausiai judviem jos prireiks anksčiau negu man.

– Man tai nereikia, – nemandagiai atšovė Konoras, jam tai buvo nebūdinga, todėl Devinas įdėmiai nužvelgė berniuką. – Man nieko nereikia. – Jis nutrenkė palapinę ant žemės. – Turiu eiti.

Kurį laiką Konoras stovėjo atkišęs smakrą ir laukė, kada Devinas jį nubaus už tokį įžūlų elgesį. Bet Devinas tik žiūrėjo jam į veidą, o akyse galėjai įžvelgti greičiau sutrikimą nei pyktį.

– Užsidėk ant lūpos ledo.

Konoras stovėjo it mietą prarijęs, paskui apsisuko ir netaręs nė žodžio draugui pasišalino.

– Aš pasilaikysiu palapinę, Devinai. – Įsižeidęs ir suirzęs Brajanas metė piktą žvilgsnį į nueinantį draugą. – Anksčiau jis nebūdavo toks bukagalvis.

– Konoras siunta ant manęs. Gal žinai, dėl ko? – Pamatęs, kaip Brajanas susikišo rankas į kišenes ir nuleido galvą, Devinas atsiduso. – Nenoriu, kad išduotum paslaptis, Brajau. Bet jeigu kaip nors užgavau Konorą, norėčiau atitaisyti klaidą.

– Manau, kad tai mano kaltė, – nusiminęs berniukas spaudė bato galu žemę. – Pasakiau, kad jūs rėžiate sparną apie jo mamą, ir jis pakvaišo.

Devinas pasitrynė staiga nutirpusį sprandą.

– Tai dėl to pešėtės? – Neišgirdęs atsakymo Devinas linktelėjo. – Gerai. Ačiū, kad pasakei.

– Devinai. – Anksčiau ištikimybė draugui nekėlė abejonių. Dabar Brajanas jautėsi draskomas į skirtingas puses. – Tai dėl to... Jis paprasčiausiai išsigando. Na, suprantate, Konas ne koks ištižėlis ar panašiai, tačiau bijo, kad jeigu jūs... ir ponia Dolin... pats suprantate, apie ką kalbu... tada vėl viskas būtų kaip anksčiau, su Džo Dolinu. Jis įsitikinęs, jog jūs pradėsite daužyti jo mamą, kaip darė tas niekšas... norėjau pasakyti, kaip Džo Dolinas. – Brajanas atsisuko, bet Konoras jau buvo dingęs miške. – Aš stengiausi įtikinti, kad taip nebus, tačiau jis nepatikėjo.

– Gerai. Pamėginsiu aš pats.

– Jis tikriausiai manęs nekęs už tai, kad jums pasakiau.

– Nesijaudink. Tu pasielgei teisingai, Brajanai. Esi geras draugas.

– Jūs nepykstate ant jo, kad atsikalbinėjo, tiesa?

– Ne, aš ant jo nepykstu. Juk žinai, ką Džeradas jaučia tau, Brajanai?

Džiugesys, sumišęs su drovumu, nurausvino berniukui skruostus.

– Taip, žinau.

– Aš lygiai tą patį jaučiu Konorui ir Emai. Tik reikia laiko, kad jie prie to priprastų.

Kesė stengėsi nesijaudinti. Tikrai stengėsi. Bet kai pro langą pamatė atžygiuojantį Konorą, užplūdo begalinis palengvėjimas. Padėjusi į šalį miltus, kuriuos buvo išsiėmusi blynams, ji nuskubėjo prie durų.

– Aš čia, Konorai. Ar gerai... – Pamačius sumuštą veidą ir suplėšytus drabužius jai širdis sustojo krūtinėje. Paklaikusi iš baimės Kesė it kulka išpuolė pro duris. – Kas atsitiko? Ak, vaikeli, kas tave taip sužalojo? Leisk...

– Man viskas gerai. – Vis dar kunkuliuodamas pykčiu Konoras atšoko nuo mamos. Tokio žvilgsnio, kokiu sūnus pervėrė ją, Kesė dar nebuvo mačiusi. Jis buvo kupinas pykčio ir paniekos. – Viskas gerai. Argi ne taip sakydavai, kai jis tave primušdavo? „Aš pargriuvau, paslydau. Atsitrenkiau į tas prakeiktas duris.“

– Konorai.

– Gerai, pasakysiu tau teisybę. Susimušiau su Brajanu. Aš daužiau jį, o jis mane.

– Mielasis, kodėl jūs...

Konoras vėl ištrūko jai iš rankų.

– Mano reikalas kodėl. Neprivalau tau visko pasakoti, nes ir tu man nepasakoji.

Retai, tikrai labai retai Kesei tekdavo drausminti sūnų.

– Žinoma, kad neprivalai, – ramiai sutiko ji. – Tik turėtum atkreipti dėmesį, kokiu tonu kalbi su manimi.

Konoro sutinusi lūpa virptelėjo, bet žvilgsnis išliko ryžtingas.

– Kodėl tu jam niekada to nesakei? Kodėl neliepei jam atkreipti dėmesį, kokiu tonu su tavimi kalba? Jis galėjo kalbėti ir daryti ką nori.

Kesė sudrebėjo iš gėdos išgirdusi iš sūnaus lūpų nepagražintą tiesą.

– Konorai, jeigu tu apie savo tėvą...

– Nevadink jo taip. Niekada neprimink, kad jis mano tėvas. Aš jo nekenčiu, o dėl tavęs man gėda.

Kesė norėjo kažką sakyti, bet akys priplūdo ašarų, užėmė žadą.

– Tu nori, kad vėl taip būtų, – toliau niršo Konoras. – Trokšti to paties.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, sūnau. Eime į vidų, atsisėskime ir viską išsiaiškinkime.

– Neturiu ką pasakyti. Jeigu tu ištekėsi už šerifo Makeido, aš su tavimi negyvensiu. Nenoriu matyti, kaip jis tave daužys. Man nereikia dar vieno tėvo.

Kesė garsiai įkvėpė oro, tada iškvėpė.

– Aš nesiruošiu už jo tekėti, Konorai. Pagalvojau apie tai, bet niekada nepriimčiau tokio svarbaus sprendimo nepasitarusi su tavimi ir Ema. Ir netekėčiau už žmogaus, kurio jūs nenorite. Negalėčiau.

– Bet jis tavęs nori.

– Taip, jis nori. Devinas mane myli ir nori, kad mes visi būtume šeima. Jis nusipelnė turėti šeimą. – Tai pasakiusi Kesė suvokė, kad tai tiesa ir ji elgiasi savanaudiškai versdama jį laukti. – Šerifas Makeidas mumis rūpinasi. Maniau, jis tau patinka, Konorai.

– Man nereikia tėvo. Ir neketinu jo turėti, kad ir ką tu darytum. Dabar viskas taip gerai, o tu nori sugadinti.

– Ne, nenoriu. – Kesė nurijo ašaras. – Eik į viršų, Konorai, ir susitvarkyk.

– Neisiu.

– Daryk, kaip liepiu, – griežtai tarė Kesė. – Kad ir ką tu manai, esu tavo motina ir atsakau už tave. Turiu apačioje paruošti pusryčius. Nusiprausk ir prižiūrėk Emą, kol aš baigsiu darbus.

Ji apsisuko ir sparčiai nužingsniavo į virtuvę.

Šiaip ne taip jai pavyko viską atlikti – paruošti maistą, patiekti viešbučio svečiams, pasikalbėti su jais. Baigusi tvarkytis žvilgtelėjo, ką veikia vaikai, ir pasiūlė jiems pažaisti lauke, kol išvalys svečių kambarius.

Atsisakiusi Konoro nenatūralaus pasisiūlymo padėti liepė jam eiti žaisti. Kaip tik keitė patalynę Abigalės kambaryje, kai išgirdo trinktelint lauko duris.

Pajuto: tai Devinas. Žinojo, kad jis ateis.

Nė neįtarė, kad prisaikdinęs Emą tylėti Konoras įsmuko į koridorių.

– Gal galiu tau padėti? – paklausė Devinas.

– Ačiū, ne. – Ji išlygino tampriai apgulusią paklodę ir ėmėsi užkloto. – Susitvarkysiu