Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Aš myliu tave. – Jis bejėgiškai panardino veidą jai į plaukus. Nejučia Kesė perėmė vadeles. Jam neliko nieko kito, kaip pasiduoti. – Negaliu liautis.

Ji sugėrė į save viską – meilę, aistrą, jėgą, su malonumu perėmė jo diktuojamą greitą, desperatišką tempą. Pajutusi, kad jie abu tuoj kris į bedugnę, kai abu pasijuto bejėgiai prieš tą gaivališką bangą, Kesė priglaudė lūpas jam prie ausies.

– Aš myliu tave, Devinai. Myliu. Man regis, visada mylėjau.

Kai Devinas vėl atgavo žadą, pakėlė ją ant rankų ir laikydamas glėbyje tarė:

– Jau seniai svajojau tai išgirsti.

– Tai tiesa, Devinai. Negalėjau to pasakyti, kol nebuvau tikra.

– Žinau. – Jos žodžiai jį sukrėtė ir nuginklavo. – Mano puikųjį planą tu apvertei aukštyn kojomis, Kese.

– Kaip?

– Na, buvau viską gerai apgalvojęs. Pagal mano skaičiavimus, turėjai įsimylėti mane maždaug apie Kalėdas. Tada būčiau leidęs įvykiams rutuliotis iš lėto, o pavasarį paprašęs tavo rankos.

– Nekalbėkime apie vedybas, Devinai. Dar ne dabar.

Jis atlošė jos galvą.

– O kada?

– Nežinau. – Jos akyse šmėstelėjo nerimas, jis nuskambėjo ir balse. – Vedybos – ne visada pati geriausia išeitis.

– Geriausia tokiems žmonėms kaip mes. – Jis jau norėjo prabilti apie vaikus, bet susilaikė. Būtų neteisinga pasinaudoti jais siekiant savo tikslo. – Aš padaryčiau tave laimingą.

– Tikiu, kad padarytum. – Kesė įsikniaubė jam į kaklo duobutę. – Bet kol kas gana ir to, ką gavau. Tai daug daugiau, nei kada nors tikėjausi. Tegul kol kas bus gana.

– Kol kas. – Devinas giliai įkvėpė jos plaukų aromato. Pagalvojo, jog teks pasitenkinti ir tokiu terminu. – Kodėl mums neišgėrus vyno, neparagavus pyrago, nepasidarius nedidelės šventės?

– Labai norėčiau. – Kesė atsilošė šypsodamasi. – Tuoj atnešiu dvi lėkštes.

Tačiau jai siekiant kelnių Devinas suturėjo.

– Nebūtina, – tarė jis, jo tamsios akys vylingai žibėjo.

Kesė nusijuokė.

– Nesiruošiu patiekti pyrago visiškai nuoga. – Tada sumirksėjo, pajuto, kaip padažnėjo pulsas. – Ar turėčiau?

– O kodėl nepamėginus?

11

Mokslo metai baigėsi, todėl dviem berniukams gyvenimas pasidarė gerokai malonesnis. Vaiduoklių lankomas miškas, nusidriekęs tarp Brajano namų ir viešbučio, viliote viliojo. Prižėlusiuose gervuogynuose buvo galima ieškoti vaiduoklių, išgirsti mortyrų dundėjimą arba ieškoti labiau apčiuopiamų karo liekanų. Netgi praėjus daugiau nei šimtmečiui dar buvo galima atkasti šovinių tūtelių.

Brajanas pavydėjo Konorui kolekcijos: kulkų tūtelių, kurios atrodė lyg pagamintos iš molio, žalvarinės sagos iš senos karinės uniformos, o svarbiausia – metalinės trikampės balnakilpės, kurią Kesė iškasė viešbučio darže.

Berniukai nusprendė, kad balnakilpė priklausė eikliam sąjungininkų kariuomenės generolo žirgui.

Konorui atrodė, kad ši vasara bus kitokia nei visos ankstesnės. Pernai įvyko reikšmingas įvykis – jie persikraustė į naują būstą, tačiau vaiką kankino nerimas, kad visa tai baigsis. Dabar jau pradėjo tikėti, jog viskas bus gerai, ir ramiai laukė ilgų karštų dienų, kurias praleis su savo geriausiu draugu. Ir namuose niekas nešlitinėjo girtas ir nemojavo kumščiais.

Berniukas pastebėjo, kad ir mama aprimo. Jos akys nebeatrodė tokios pavargusios, o ir juokėsi ji daug dažniau nei anksčiau. Jam patiko, kad mama pripirko gražių daiktų, visur pristatė gėlių, kad pradėjo kolekcionuoti žalsvo stiklo indus, pirktus Reganos parduotuvėje. Konoras niekam apie tai nepasakojo, nes žinojo: berniukai erzintų, kad jam patinka tokie kvaili daiktai kaip gėlės ar stikliniai indai.

Tik ne Brajanas. Jis buvo geriausias Konoro draugas, netgi nepykdavo, kai Ema slankiodavo jiems iš paskos. Brajanui patiko klausytis Konoro kuriamų istorijų. Brajanas mokėjo saugoti paslaptis. Jis buvo lyg brolis, kraujo brolis. Vieną kartą miške jie iškilmingai prisiekė ir įsidūrę pirštus sumaišė po lašą kraujo, taip sutvirtindami ryšį.

Kelias pirmąsias laisvės nuo knygų ir pamokų dienas berniukai praleido medinėje trobelėje, kurią Džeradas buvo surentęs miško pakraštyje netoli namų. Dar kelias dienas praleido viešbučio kieme treniruodamiesi žaisti beisbolą. Ruošėsi keliauti per miškelį į ūkį aplankyti Šeino. Kaip Brajanas ir sakė, Šeinas buvo šaunus, nes niekada nesibarė, jeigu jie norėdavo pažaisti su šunimis, mažais šuniukais ar pašokinėti ant šieno senoje daržinėje.

Tačiau beveik kasdien juos traukė miškas. Šįvakar jie galiausiai išpešė leidimą surengti iškylą, dviese praleis naktį vaiduoklių miške.

Berniukai pasiskolino iš Devino seną palapinę. Konoras suprato, kad kaip tik Devinas ir padėjo jiems pasiekti tikslą. Mama labai prieštaravo sumanymui leisti dviem vaikams nakvoti miške, bet Devinas nuramino priminęs apeigų ritualus, amžiams liekančius prisiminimus ir draugystę. Už reikšmingiausią naktį gyvenime jis bus skolingas šerifui Makeidui.

Miške, ant plikos žemės, apjuostos akmenimis, kaip ir mokė Devinas, berniukai rūpestingai susikrovė laužą ir ruošėsi ant ugnies skrudinti dešreles ir zefyrus. Kesė įdėjo didelį indą sulčių, o Devinas įdavė šešias skardines sodos vandens, prieš tai įspėjęs, kad ryte surinktų skardines, kitas šiukšles ir išmestų į konteinerį prie ūkio.

Jų miegmaišiai buvo ištiesti palapinėje, aukštai virš galvų švietė mėnulis, ūbavo pelėdos. Lauže traškėjo malkos, ore sklido kepinamos mėsos kvapas. Mėgaudamasis maloniu zefyro skoniu Konoras jautėsi it rojuje.

– Tikrai gera, – tarė jis.

– Visai smagu, – sutiko Brajanas pastebėjęs, kad pajuodo kepamos dešrelės galas, kaip tik taip jis mėgo. – Galėtume kiekvieną naktį iškylauti.

Konoras suprato: jeigu kasnakt nakvotų miške, nebūtų tokio malonumo, bet nieko nepasakė.

– Čia puiku. Šerifas Makeidas pasakojo, kad jie su broliais dažnai stovyklaudavo miške.

– Mano tėtis labai mėgsta vaikščioti po mišką. – Brajanui labai patiko tarti šį žodį. Tėtis. Mėgo dažnai jį vartoti, nors stengėsi nesureikšminti. – Mamai taip pat. Jie amžinai bučiuojasi. – Jis garsiai sučepsėjo, lyg norėdamas prajuokinti Konorą. – Nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad bučiuotis malonu. Aš užspringčiau, jeigu kokia mergiotė pamėgintų mane apseilėti. Šlykštu.

– Tikrai bjauru. Ypač kai pradeda kaišioti liežuvį.

Tai išgirdęs Brajanas išleido labai tikrovišką vėmimo garsą ir abu berniukai prapliupo kvatoti.

– Šeinas visą laiką bučiuoja merginas. – Konoras pabalino akis. – Tikrai visada. Girdėjau, kaip tavo tėvas sakė, kad tai žalingas įprotis.

Brajanas prunkštelėjo.

– Kaip keista. Noriu pasakyti, jog Šeinas nusimano apie gyvūnus, techniką ir kitus dalykus, tačiau mėgsta, kad aplinkui sukiotųsi merginos. Jo žvilgsnis tada būna toks juokingas. Kaip Devino, kai jis žiūri į tavo mamą. Man atrodo, kai kurios merginos kažkaip keistai paveikia vaikinų smegenis. Kaip lazerio spinduliai.

– Ką nori pasakyti? – labai tyliai paklausė Konoras.

– Pats žinai, pykšt! – Brajanas atlaužęs nykštį ir ištiesęs rodomąjį pirštą pavaizdavo pistoletą.

– Ne, tik ne šerifas Makeidas ir mano mama.

– Jėzau, jis iki ausų įklimpęs. – Dešrelė jau beveik liepsnojo. Susikaupęs Brajanas pūtė, kad galėtų atsikąsti to nuodėgulio. – Jis visą laiką sukiojasi aplinkui, dovanoja gėlių ir kitokio šlamšto. Visai kaip mano tėtis mamai. Jis partempia jai gėlių, o mama svaigsta. – Brajanas papurtė galvą. – Kažkokia nesąmonė.