Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Jie tau dėkingi. – Kesės širdis suspurdėjo ir ji pakilo. – Ir nori tai parodyti.

– Taip, tačiau niekaip nepajėgčiau vienas visko suvalgyti. Palikau ir Doniui, bet pamaniau, gal vaikai... – Kesei atsistojus Devinas įsirėmė kojomis į grindis. – Gal jie norėtų. Bet kol kas jų niekur nepastebėjau. Šeštadienio vakarą kiek ankstoka gulėti lovose, ar ne?

– Jų nėra namie. – Kesė mintyse padėkojo Savanai, Džeradui ir likimui. – Jie nakvos pas kaimynus.

– Jų nėra namie.

– Ne. Mes vieni.

Devinas ketino truputį pabūti su Kese ir važiuoti atgal. Nemanė, kad galėtų siūlytis pasilikti nakčiai, kai už sienos miega vaikai. Tam jie dar nebuvo pasirengę.

Bet jie buvo vieni, o vakaras tik prasidėjo. Staiga kūną skausmingai pervėrė geismas. Devinas įsitempė ir šiaip ne taip išspaudė šypseną.

– Tada išsivešiu tave kur nors.

– Nenoriu, kad kur nors vežtumeisi, – sumurmėjo Kesė. – Trokštu eiti su tavimi į lovą.

Devinui užspaudė gerklę.

– Kese. – Jis labai švelniai paglostė jai skruostą. – Nesitikiu, kad kaskart, kai čia atvažiuoju, mudu mylėsimės. Ne vien dėl to noriu būti su tavimi.

– Žinau. – Ji pasuko veidą ir pabučiavo jam į delną. – Bet šiąnakt aš to noriu. Tik pirma pamerksiu gėles.

Kesė paliko jį, susijaudinusį ir bežadį, tamsiame priebutyje.

Gerokai apstulbęs Devinas nusekė iš paskos.

– Šitą nusipirkau Reganos parduotuvėje. – Ji mikliai pripylė vandens į Didžiosios ekonominės krizės laikų stiliaus žalią stiklinę vazą. – Įpratau nusipirkti kokį gražesnį daiktą, kai turiu atliekamų pinigų. Ir dabar jau nesijaučiu kalta dėl to.

– Dėl nieko neturi jaustis kalta.

– Turiu. – Įgudusiais švelnių rankų judesiais ji paskleidė rožes vazoje. – Bet tik ne dėl to. Ir ne dėl mudviejų. – Ji pakėlė akis. – Ar numanai, ką tau jaučiu, Devinai? Ką galvoju apie mus?

Jis pamanė, kad tokiu metu, kai kraujas plūsta iš smegenų į kitą vietą, būtų protingiau patylėti.

– Esu apstulbinta, – sumurmėjo Kesė. – Tu mane apstulbinai. Leidai pajusti ir trokšti tokių dalykų, kurių net neįtariau galinti norėti. Man beveik dvidešimt devyneri, bet tik su tavimi iš tikrųjų pasijutau moterimi. Noriu, kad mane glamonėtum.

Jis pasistengs, tik pirma reikia sutramdyti savo kūną ir geismus. Jeigu taip kalbėtų ne Kesė, o kuri nors kita moteris, Devinas galvotų, kad ji stengiasi jį sugundyti.

Kesė išsigando, kad kažką ne taip pasakė ar padarė, nes Devinas neištarė nė žodžio ir net nesujudėjo. Abejonės kėlė didesnį nerimą nei jaudulys. Ji vėl nukreipė žvilgsnį į gėles.

– Jei tau atrodo netinkamas laikas... Jeigu manęs nenori...

– O Dieve! – išsiveržė Devinui iš krūtinės ir Kesė sunerimusi atlošė galvą, priversdama jį tvardytis. – Važiuokime pasivažinėti, – greitai pasiūlė jis. – Naktis labai graži, teka mėnulis. Norėčiau su tavimi pasivažinėti.

Kesė buvo įsitikinusi, kad padarė kažkokią kvailą klaidą, bet nesuprato kokią. Dėl vieno ji buvo tikra: jos kūnas įsiaudrinęs, o jo visiškai ne. Pasijuto esanti prasta gundytoja.

– Gerai, jeigu taip nori.

Devinas atpažino jos balse dirbtinį linksmumą. Verčiau būtų persirėžęs gerklę nei vertęs ją kalbėti tokiu tonu.

– Kese, negalvok, kad nenoriu su tavimi mylėtis. Noriu. Tiesiog... Turbūt šio ryto įvykiai mane paveikė labiau nei maniau. Turiu atsikratyti įtampos prieš... prieš tave paliesdamas, – užbaigė jis šaižiu balsu.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad dabar esu per daug įsiaudrinęs, tau gali nepatikti. Ko gero, nesusivaldyčiau ir... ir tave užgaučiau.

– Ar tu ant manęs pyksti?

– Ne. – Devinas nešvankiai nusikeikė ir nusisukęs ėmė vaikščioti, stengdamasis apsiraminti. – Kai ant tavęs supyksiu, iš karto suprasi. Tu varai mane iš proto. Neįsivaizduoji, kaip atrodai, kai stovi šitaip susinėrusi rankas ir didžiulėmis puikiomis akimis stebi kiekvieną mano judesį. Kai taip žiūri, man užima kvapą. Anksčiau taip nebūdavo. – Jis kalbėjo tarsi kaltindamas. – O dabar, kai mudu mylėjomės, aš nebesugebu taip valdytis. Turime kur nors išeiti, kol neprarijau tavęs

gyvos.

– Mums nereikia niekur eiti, – tvirtas ir ryžtingas jos balsas nustebino juos abu.

– O aš sakau...

– Taip, suprantu, ką nori pasakyti. Manai, esu per silpna atlaikyti tavo antpuolį. Suvaldyti tave. Na, tu klysti.

– Net neįsivaizduoji, kas tavęs laukia.

– Galbūt. Tu man nesuteikei progos. – Kesė ryžtinga priėjo prie jo, atrodė žinanti, ko nori. – Kai mudu mylėjomės, tu galvojai ne apie save, o apie mane.

– Nebūk juokinga. Aišku, kad apie save.

– Apie mane, – nenusileido ji. „Koks jis stiprus“, – pagalvojo. Valingas veidas, ryžtingas žvilgsnis, tvirtos rankos. Ne paveiksliukas iš žurnalo ar riteris ant balto žirgo. Stiprus vyras su stipriais jausmais. – Tu buvai toks rūpestingas, toks kantrus. Dar nieko panašaus nebuvau patyrusi.

– Žinau. – Jis tikrai tai žinojo, todėl jos garbanas glostė itin švelniai. – Tau daugiau dėl nieko nereikės nerimauti.

– Nesielk su manim kaip su vaiku, Devinai. – Ji drąsiai suėmė delnais gerai pažįstamo ir patikimo vyro veidą. – Tu tvardeisi. Tu visą laiką tvardeisi. Buvau apakusi ir to nepastebėjau.

– Kese, tau reikia švelnumo.

– Neaiškink, ko man reikia, – atšovė ji žibančiomis akimis. – Man jau gana, prisiklausiau per gyvenimą visokių pamokslų. Taip, švelnumo man reikia, bet ne mažiau reikia pasitikėjimo ir pagarbos, noriu pasijusti esanti moteris. Normali moteris.

Kaip įmanydamas švelniau Devinas apglėbė pirštais jos riešus.

– Nespausk manęs, Kese. – Devinas pabučiavo ją į kaktą ir Kesė įniršo.

– Pabučiuok mane kaip reikiant, – pareikalavo ji ir pripuolė jam prie burnos. Juto, kaip suvirpėjo jo kūnas, plūstelėjo karštis, Devinas įsitempė stengdamasis susivaldyti. – Parodyk, koks yra tikras bučinys, – sušnibždėjo jam prie lūpų. – Noriu sužinoti, kaip būna, patirti, kaip tu elgiesi, kai pameti galvą.

Nusikeikęs Devinas įsisiurbė jai į lūpas. Tai buvo panašu į aną, patį pirmą, bučinį, nuo kurio gyslose užvirė kraujas. Anuomet ir šį kartą jis leido jai pajusti tikros aistros blykstelėjimą.

Kesė vėl pasijuto galinga, tai buvo keistas pojūtis, atrodė, ji galėtų padaryti bet ką ir virsti bet kuo. Ji prisispaudė prie Devino, kai jis pamėgino atsitraukti.

– Po velnių, Kese.

– Noriu dar. – Stebėtinai ryžtingai Kesė prisitraukė jo tamsiaplaukę galvą. – Dar kartą taip pabučiuok. – Ji žvelgė į jį apsiblaususiomis supratingomis akimis. – Parodyk, kas tai yra, – sumurmėjo. – Aš visą gyvenimą to laukiau. – Perbraukė delnais jam per krūtinę, jautė, kaip it pašėlusi blaškosi jo širdis ir silpsta savitvarda. – Paimk mane. Nebūk šiąnakt švelnus, Devinai. Tiesiog paimk mane. Aš to noriu.

Drebančiomis rankomis Devinas sugniaužė jos plaukus ir atlošė galvą. Jis užgrobė jos burną, prievartaudamas ją lūpomis, dantimis ir liežuviu. Širdyje dvejojo, vis dar tikėjosi, kad ji pasipriešins. Pažadėjo sau, kad liausis – turės liautis – tą pačią akimirką, kai pajus, jog ji išsigando.

Bet pajutęs jos skonį Devinas suprato, kad to nebus. Tereikėjo ją pamatyti – žvilgančiais plaukais, apdujusiomis akimis ir rožių žiedlapių švelnumo oda.

– Kese...

– Nekalbėk. Tiesiog parodyk. – Ji buvo apimta naujų pojūčių, apstulbinta savo aistros gelmės, kurios netemdė nė menkiausias baimės šešėlis. – Parodyk.