Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Devinas sunkiai atsiduso ir papurtęs galvą padėjo ragelį.

– Velniava.

– Ar čia ta Anė, Linstromo žurnalo veidas? – pasiteiravo Šeinas.

– Ji mane beveik pribaigė, – nusijuokęs pareiškė Devinas. – Moterys – kaip dėlionė. Niekada nežinai, ką sugalvos.

Džeradas prisėdo ant Devino stalo kampo.

– Kiek girdėjau, kulkos atšoka tau nuo krūtinės.

– Nieko panašaus. – Šeinas pauostė vieną iš pyragų, kurių daugybė buvo sukrauta ant lentynos. – Aš girdėjau, kad jis paprasčiausiai praryja kulkas. Ar tik ne Betė Maloj kepa tokius orinius pyragus su citrinomis?

– Taip. – Vėl suskambėjo telefonas ir Devinas susiraukė. – Kur, po velnių, dingo Donis?

– Kai pastarąjį kartą jį mačiau, žingsniavo Pagrindine gatve išpūtęs krūtinę kaip koks superfaras. – Reifas užvertė galvą. – Ar nežadi atsiliepti... šerife?

Devinas nusikeikęs čiupo telefono ragelį.

– Šerifo būstinė. Makeidas klauso.

Jis atsilošė ir užsimerkė. Ir vėl žiniasklaida. Kiekvienas vietinis laikraštukas ar informacijos tarnyba penkiasdešimt mylių aplinkui jautė pareigą parašyti ar bent paminėti nepavykusį banko apiplėšimą. Devinas mechaniškai išpyškino oficialią versiją, išsisuko nedavęs išsamesnio interviu ir padėjo ragelį.

– Tu tinkamas šiam darbui, – nusprendė Džeradas. – Nepalenkiamas ir patikimas.

– Pradedu gailėtis, kad kaip reikiant netrenkiau tam tipui į galvą, – suniurnėjo Devinas. – Jis man pridarė begalę rūpesčių. Dabar dėl kažkokio nežinia iš kur atsibasčiusio idioto, kuris nesugebėtų apiplėšti net limonado pardavėjo, esu priverstas tūnoti čia ir atsakinėti į tuos prakeiktus telefono skambučius. O jis visą laiką tik unkščia.

– Tau bent jau neteks badauti, – priminė jam Šeinas ir paėmė sausainį iš lėkštės šalia pyrago. – Ketinome nusivesti tave pas Dafą ir pavaišinti gėrimu.

– Negaliu palikti kalinio be priežiūros.

– Prasti reikalai, – tarė Džeradas be menkiausios užuojautos. – Žinai, Brajanas grįžęs namo gyrė tave net išsijuosęs. Tu dabar šaunesnis net ir už Rembo.

Devinas patenkintas pasikasė skruostą.

– Tik nepasakok jam, kad prieš šį įvykį man teko gaudyti vaikigalius, nugvelbusius nuo skalbinių virvės ponios Mec apatinius. – Jis nušveitė ant stalo segtuvą su dokumentais. – Gal buvai viešbutyje, Reifai? Ar ten viskas gerai?

– Viskas gerai. Kesė šiek tiek sunerimusi. Naujienos greitai sklinda, – tarė Reifas ir visai be reikalo pridūrė: – Bet aš pasakiau jai, kad viskas gerokai išpūsta, tu nieko ypatinga nepadarei.

– Labai ačiū.

– Nėra už ką. Konoras jau pradėjo rašyti apsakymą apie tave.

– Nejuokauji? – Devinas išsišiepė iki ausų.

– Vadinsis „Viena šerifo Makeido gyvenimo diena“. – Reifas įsipylė kavos. – Vaikis pakvaišęs dėl tavęs.

– Tai gerai. – Šeinas čiupo dar vieną sausainį. – Nes Devinas ruošiasi vesti jo mamą.

Reifas kone užspringo, išspjovė kavą į delną ir nusikeikė.

– Kesę? Mažulę Kesę?

– Šeinas šiek tiek paskubėjo pranešti naujieną, – švelniai tarė Devinas spindinčiomis akimis. – Kaip visada.

– Klausyk, juk pats taip sakei. Maniau, kad netekai proto. Kaip kiti du broliai.

– Užsičiaupk, Šeinai. – Džeradas neatitraukė akių nuo Devino. – Tu nori vesti Kesę?

– O kas čia tokio?

– Nieko... Tiesiog įdomu.

– Ar tu kalbi kaip jos advokatas? – Devinas atsistūmė nuo stalo. Nusprendė, kad jei vėl suskambės telefonas, išplėš laidą iš sienos. Stengdamasis susitvardyti jis nuėjo įsipilti kavos.

– Kažkas čia ne taip, – nusistebėjo Reifas. – Ar tau ji nepatiko prieš dešimt dvylika metų? – Kai Devinas nieko neatsakė, tik lediniu veidu įsipylė kavos ir siurbtelėjo gurkšnelį, Reifas išsiviepė. – Pats nesusigaudei, ginklo broli? Ką gi, tai gana poetiška. Mane tai jaudina. – Jis kumštelėjo Devinui į krūtinę.

– Neerzink manęs, nes gali tekti gailėtis.

– Atrodo, Antietame kasdien Valentino diena. – Pasipiktinęs Šeinas susigrūdo į burną dar vieną sausainį. – Vyras čia negali jaustis saugiai.

– Kesė tokia meilutė, – išpyškino Reifas.

– Teisybė. – Tai patvirtindamas Šeinas demonstratyviai nurijo seiles. – Ji tikrai labai gera, be to, daili. Tik ar dėl to Devinas turi ją vesti? Manai, kad yra kokia nors prasmė? – Rankos mostu jis parodė į visus pyragus, pyragėlius, tortus ir sausainius. – Moterys miršta dėl jo, o jis jas visas atstumia, nes yra įsižiūrėjęs vieną. Tai ne tik kvailystė, tai... tai baisus savanaudiškumas.

Reifas taip stuktelėjo Šeinui į pakaušį, kad lengvai būtų patiesęs lokį.

– Žmogau, aš myliu šį vaikiną. Jis nusiteikęs išsaugoti Makeidų legendą ateinančioms kartoms.

– Velniškai teisingai, – sutiko Šeinas. – Jokia moteris manęs nesuvystys. Aš apie jas galvoju kaip apie gėles – kodėl rinktis vieną, jeigu gali turėti visą puokštę?

– Dabar jau tu kalbi poetiškai. – Reifas vėl stuktelėjo broliui. – Geriau eime alaus.

– Judu eikite. – Džeradas nejudėjo iš vietos. – Man reikia minutėlę šnektelėti su Devinu.

Broliai išėjo ginčydamiesi, kas mokės už alų. Kai kambaryje stojo tyla, Devinas pasidėjo ant stalo puodelį kavos.

– Turi bėdų?

– Ne. – Džeradas pasisuko ir pažvelgė Devinui į veidą. – Bet tu gali turėti. Ar kalbėjaisi su Kese apie vedybas?

– Užsiminiau. O ką?

– Dar yra Džo Dolinas.

– Jie išsiskyrę. Viskas baigta.

– Taip, išsiskyrę. – Rimtai nusiteikęs Džeradas atsirėmė ranka į kelį. – Bet baigta dar ne viskas. Galiausiai jis vis tiek išeis iš kalėjimo. Ir sugrįš čia.

– Susidorosiu.

– Taip, įsivaizduoju, kad vienas prieš vieną tu su juo susidorotum. Bet yra įstatymai.

Devinas nevalingai perbraukė pirštu per šerifo ženklą.

– Tegul tik pamėgina bent pirštu paliesti Kesę, tegul tik pamėgina, nespės nė mirktelėti, kaip įkišiu jį atgal už grotų.

– Ir turėsi nemalonumų. Esi šerifas, bet negalėsi būti nešališkas. Neįstengsi.

Devinas padėjo kavą į šalį ir palinko į priekį.

– Aš Kesę myliu beveik visą gyvenimą. Bent jau taip atrodo. Tačiau buvau priverstas atsitraukti, nieko negalėjau padaryti, kad jis nemuštų jos. Žinojau, kas dedasi už jų namų sienų. Ji neleido jai padėti, o įstatymai man surišo rankas. Dabar viskas pasikeitė, niekas negali sutrukdyti ja pasirūpinti. Jei Džo pakels prieš Kesę ranką, kris negyvas. Ir reikalas bus baigtas.

Džeradas linktelėjo. Jam tai neatrodė taip paprasta. Žinojo, kaip jaučiasi vyras, trokštantis apsaugoti mylimą moterį nuo blogio. O Devinas buvo iš tų vyrų, kurie nesišvaisto žodžiais.

– Kalbu apie tai, kaip gali būti, jeigu Džo pakaks proto nekelti prieš ją rankos. Atsėdėjęs bausmės laiką sugrįš čia ir gyvens dorai. Kaip tu elgsiesi?

– Aš neskubėsiu ko nors imtis, Džeradai, kaip esu įpratęs. Žinoma, visų pirma turėčiau pasirūpinti, kad Reifas nepersekiotų Džo už tai, ką jis bandė padaryti Reganai.

„Tikra tiesa“, – pagalvojo Džeradas. Ko gero, ne vien Reifas neapsidžiaugtų, jei Džo Dolinas vėl įsikurtų netoliese.

– Devinai, aš žinau, ką Kesei teko iškęsti. Labai gerai žinau. Todėl, kad buvau jos advokatas skyrybų byloje. Mes susidūrėme su klasikiniu smurtavimo šeimoje atveju. Frazė „klasikinis atvejis“ skamba apgailėtinai tokio pobūdžio baisybėms apibūdinti. Kesei padėjo psichoterapija, miestelio visuomenė ir stiprus jos pačios stuburas. Tačiau liko daugybė randų ir jie niekada neišnyks.