Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Negaliu pasakyti. Niekada nesu jo matęs.

– Pastovėkite čia minutėlę.

Atsegęs ginklo dėklą Devinas žengtelėjo link banko. Jo durys buvo dekoruotos kalto metalo gėlių girliandomis. Pro jas pamatė už plataus langelio banko tarnautoją, o priešais ją stovėjo vyras ir nervingai mosavo ginklu.

Grantas buvo visiškai teisus. Ginklas 45 kalibro.

Devinas atsitraukė nuo durų.

– Pone Grantai, norėčiau, kad nueitumėte iki šerifo būstinės ir pasakytumėte Doniui, jog čia, prie banko, man reikia pastiprinimo. Vyksta ginkluotas apiplėšimas. Taip ir pasakykite jam, tiesiai šviesiai. Tik perspėkite, tegul neatlekia su kaukiančiomis sirenomis ir nesibrauna į vidų. Ar supratote?

– Žinoma, šerife. Džiaugiuosi galėdamas padėti.

– Ir laikykitės atokiai nuo čia, pone Grantai.

Devinas jau norėjo vėl eiti prie banko, bet pamatė besiartinantį Reifą. Broliui nespėjus pasisveikinti, Devinas sugriebė jam už rankos.

– Turi padėti.

– Sveikas, Devinai, Regana mane pasiuntė nupirkti vystyklų, todėl žaidimams neturiu laiko.

– Ar matai tą automobilį? Baltą, nediduką, su Delavero numeriais?

– Aišku. Turiu akis.

– Padaryk taip, kad jis nepajudėtų iš vietos.

Reifas kilstelėjo antakius ir nušvito plačia šypsena.

– Oho, Devinai, neįsivaizduoju, ar dar sugebėsiu.

– Pasistenk, – nekantriai paragino jis.

– O kas čia vyksta?

– Kažkas bando apiplėšti banką. Dėl visa ko patrauk automobilį toliau nuo nusikaltimo vietos, jeigu užpuolikas netyčia prasprūstų pro mane. Ir padaryk viską, ką gali, kad sulaikytum smalsuolius.

– Tikiuosi, nesiruoši eiti į vidų vienas?

– Aš turiu ginklą, o tu ne, – priminė jam Devinas. – Be to, turiu ir šerifo ženklą. Būk draugas ir pasirūpink automobiliu. Kiek pavyko pamatyti, ten tik vienas nusikaltėlis. Aš eisiu į vidų. Jeigu jis išlėks mojuodamas ginklu, nebūk kvailys. Traukis iš kelio.

„Nė velnio“, – pagalvojo Reifas ir susilenkęs nubėgo prie automobilio iš vairuotojo pusės, o Devinas tuo metu išsitraukė ginklą.

Devinas norėjo viską sutvarkyti paprastai ir saugiai. Užsikišęs ginklą ant nugaros už diržo jis išsisegė šerifo ženklą ir įsikišo į kišenę. Tada įėjo į banką šypsodamasis tarnautojai.

– Labas, Nense. Maniau, jau pavėluosiu sumokėti įmoką. Gerai, kad bankas dar dirba.

Moters veidas buvo suakmenėjęs iš baimės, ji įsispoksojo į Deviną.

– Bet... bet...

– Žmona man kailį nudirs, jeigu pamiršiu sumokėti. Juk žinote, automatiškai sumažėtų draudimo suma. – Jis priėjo prie langelio.

– Ar pakvaišai? – suspigo vyras su ginklu rankoje, drebėdamas iš įtampos. – Gal visai netekai proto? Gulk ant grindų! Tučtuojau!

– Ei, aš nelendu be eilės, – ramiai tarė Devinas. – Tiesiog noriu sutvarkyti reikalus. – Jis žvelgė vyriškiui į veidą, o ranką iš lėto kišo už nugaros, kur vyrai paprastai laiko piniginę.

– Aš tau parodysiu reikalus!

Devinui palengvėjo pamačius, kaip vyras ginklą nuo Nensės nukreipė į jį.

– Dėk savo sumautus pinigus prie langelio, paimsiu ir juos.

Tarsi tik dabar pastebėjęs ginklą Devinas pakėlė ranką lyg rodydamas, kad pasiduoda.

– O Viešpatie, pasirodo, jūs plėšiate banką?

– Kas dar tau rodosi, Einšteine? Klok savo pinigus.

– Gerai, gerai. Nenoriu jokių bėdų. Štai, prašom. – Bet vietoj piniginės Devinas išsitraukė ginklą. – Tai dabar stovėsime vienas prieš kitą ir šaudysime?

Vyras išpūtė akis.

– Aš tave nušausiu! Prisiekiu, tikrai nušausiu!

– Visko gali būti. – Devinas nesijudino, nes tas pamišėlis mojavo ginklu lyg vėliavėle per liepos 4-ąją. – O gal aš tave nušausiu. Mesk ginklą ant grindų ir pasitrauk nuo jo. Tu jau bandai įvykdyti ginkluotą apiplėšimą, manau, nenorėtum prie šio kaltinimo pridėti ir policijos pareigūno nužudymo.

– Faras, velniai tave griebtų! Tada geriau nušausiu ją! – Perpykęs vyriškis vėl nukreipė ginklą į banko tarnautoją.

Devinas nedvejojo, net nesivargino nusikeikti. Nensė buvo ten, kur ir turėjo būti. Ant grindų, kad nekliudytų kulka. Kadangi buvo gana arti plėšiko, Devinas vietoj ginklo panaudojo kumštį.

– Prakeiktas idiote!

Užpuolikas dar spėjo iššauti vieną šūvį į lubas ir ginklas iškrito jam iš rankos. Nekreipdamas į tai dėmesio Devinas įrėmė vyrui į tarpuakį savąjį.

– Dabar tau nieko daugiau nelieka, tik atsigulti ant grindų ir susidėti rankas už galvos, – šaltakraujiškai ištarė Devinas. – Jeigu nenorėsi to daryti, būsiu priverstas ištaškyti tau smegenis, nors ir gaila prieš metus pirkto kilimo.

– Prakeiktas faras. Prakeiktas, šlykštus miesteliūkštis!

– Regis, teisingai supratai. – Panaudojęs daugiau jėgos, nei būtinai reikėjo, Devinas truktelėjo vyro rankas žemyn ir surakino antrankiais. – Neturėtum taip neatsakingai elgtis mažuose miesteliuose. Mes jais itin rūpinamės. Ar čia niekas nenukentėjo, Nense? Ar tau viskas gerai?

Lyg dirigento lazdele mostelėjus anapus banko langelio ir Devinui už nugaros pasigirdo palengvėjimo atodūsiai, jis atsisuko supratęs, kad ten stovi Reifas. Devinas nusišypsojo pamatęs geležinę dalbą brolio rankose.

– Sakiau, kad pats susitvarkysiu.

– Šitą prigriebiau dėl visa ko. Ką tu jam darai, Devinai, lupi skalpą?

Šis tingiai nutraukė vyrui nuo galvos peruką, kuris grumiantis buvo nusisukęs į šoną.

– Panašiai. Jeigu jau pradėjau, tai padėsiu ir nusiskusti. – Devinas nelabai švelniai atlošė plėšikui galvą ir nuplėšė priklijuotus ūsus. – Jeigu kartais dar nesupratai, žinok, kad esi suimtas. Turi teisę tylėti... – pradėjo Devinas, statydamas vyrą ant kojų. Standartinę tiradą suimamajam jis užbaigė vesdamas vyriškį prie durų. – O dabar nešk kaulus iš čia. Atiduosiu tave Doniui, kad apklaustų.

Prisiploję prie kavinės lango berniukai stebėjo, kaip iš banko pastato išėjo Devinas vedinas pliktelėjusiu vyriškiu sukruvinta lūpa.

– Jis pagavo nusikaltėlį, – su pagarba balse pareiškė Brajanas. – Ačiū Dievui, Devinas sulaikė banko plėšiką.

– Žinoma, kad sulaikė. – Konoras spinduliavo pasididžiavimu. – Jis juk šerifas!

Miestelyje dabar beveik visi kalbėjo apie mėginimą apiplėšti banką. Kaip įprasta mažuose miesteliuose, gandai smarkiai pagražino tikrovę. Pokalbiuose telefonu ar kaimynams susitikus prie tvoros vidiniame kieme buvo pasakojama, kad Devinas įsiveržė į banką ir akimis svaidydamas žaibus išsitraukė ginklą. Kiti aiškino, kad Devinas plikomis rankomis sulaikė iki dantų automatiniais ginklais apsiginklavusį užpuoliką.

Į dienos pabaigą Devinas susigriebė, jog jam sunešta tiek naminių skanėstų, kad būtų galėjęs atidaryti savo restoraną. Tai atpirko kalnus oficialių raportų, kuriuos jam teko rašyti ir segti į bylas. Ir beveik atpirko srautą telefono skambučių – jais pilte užpylė susirūpinę miestelėnai, meras, banko valdytojas ir daugybė moterų, kurioms atrodė, kad jam reikėtų atsipalaiduoti po tokio sunkaus išbandymo.

Devinas stengėsi atsisakyti dar vieno pasiūlymo, kai įėjo broliai.

– Ne, Ane, aš nesu sužeistas. – Jis pabalino akis, kai visi trys broliai linksmai išsišiepė. – Ne, į mane nešovė. Šarlina gerokai perdeda. A... – Šiek tiek sutrikęs dėl pasiūlymo jis krenkštelėjo. – Tu labai maloni, Ane, aš vertinu tavo dėmesį, bet... Ne, nemanau, kad man gresia potrauminio streso sindromas. Taip, esu apie tai girdėjęs, tačiau... Ne, tikrai ne, jaučiuosi puikiai. Tiesiog šiuo metu esu truputį užsiėmęs. Taip, darbo reikalais. Gerai. Nesirūpink. Aha. Be abejo. Sudie.