Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Apsiginklavusi valymo priemonėmis Kesė įžengė į biblioteką. Jei ir paliko atlapotas duris, tai vien dėl to, kad girdėtų, jeigu sugrįš kuris nors iš svečių ir ko nors pageidaus.

Tikrai ne iš baimės.

Pasidėjusi valymo priemones pirmiausia ėmėsi knygų. Svečiai dažnai išsinešdavo ką nors paskaityti lietingą popietę arba vakare prieš miegą. Reifas su Regana buvo parūpinę įvairiausių knygų, tinkamų kiekvieno skoniui. Kesė irgi galėdavo pasiskolinti bet kurią, jei tik užsigeisdavo. Bet ji retai tai darydavo.

Staiga jai toptelėjo, kad ir Konoras, nepasotinamas skaitytojas, jų neima. Jis irgi vengė šio kambario, nors šiaip viešbutyje jautėsi kaip namie.

Apėmė keistas jausmas. Atrodė, kad kažkas tvyro ore. Norėdama atsikratyti nejaukumo Kesė nusinešė valymo priemonių krepšį prie dviejų filodendrų, augančių vazonuose palei didelį langą, žvelgiantį į sodą.

Reikėjo nuvalyti dulkes nuo lapų. Vis atidėliojo šį darbą.

Ūmai Kesę nusmelkė šiurpas.

Pajuto, kad ji čia ne viena.

Atrodė, akies krašteliu mato vyriškį. Kūnas stambus, jau pradėjęs tukti, platus veidas išvagotas ryškių raukšlių, atrodo nepatenkintas.

Džo!

Staiga Kesę užplūdo panika, ji atsisuko metusi dėžę į šalį.

Jo čia nebuvo. Žinoma, kad nebuvo. Nieko nebuvo. Tik šaltis gėlė iki pat kaulų. Sustirusiais pirštais ji siekė lango norėdama įleisti šilumos. Niekaip nepajėgė sugraibyti rankenos, ėmė žiopčioti stokodama oro.

Tu leidai jam save paliesti, ar ne? Kekšė.

Ji automatiškai susigūžė laukdama smūgio, bet jo nebuvo.

Nejau manei, kad nesužinosiu? Įsivaizdavai galinti būti man neištikima mano paties namuose? Tu su savo nekaltu veideliu ir kvailomis pietinių valstijų manieromis? Esi ne kas kita, tik šliundra.

Drebėdama Kesė lėtai atsitraukė nuo lango. Jos žvilgsnis lakstė po kambarį, apžiūrėjo visus kampus. Čia nieko nebuvo. Tai kaip ji galėjo taip aiškiai girdėti balsą?

Noriu, kad žinotum. Tu niekada manęs nepaliksi. Aš pasirūpinsiu, kad mirtum pirma.

„Tu manęs nemyli, – norėjo pasakyti jam Kesė. – Niekini. Leisk man iš čia išeiti.“ Bet žodžiai nenuskambėjo.

Nužudysiu jus abu. Prisimink – „kol mirtis mus išskirs“. Tik mirtis – tavo išsigelbėjimas.

– Kese.

Dusliai riktelėjusi ji atsisuko. Tarpduryje prisimerkęs ir susirūpinęs stovėjo Devinas. Nė sekundę nesudvejojusi Kesė puolė jam į glėbį.

– Devinai! Devinai, turi išeiti. Greičiau dink, kol dar tavęs nepamatė. Jis ruošiasi tave nužudyti!

– Apie ką čia kalbi? Viešpatie, tu drebi kaip epušės lapas. Čia šalta.

– Ir tu tai jauti? – Kesė atsitraukė kalendama dantimis. – Juk jauti?

– Žinoma. Čia kaip šaldytuve. – Devinas paėmęs patrynė jos rankas, kad sušiltų.

– Maniau, kad čia buvo Džo. Prisiekiu, mačiau į mane atlekiantį jo kumštį, o tada... – Kambarys pradėjo suktis, jos keliai sulinko. Kvaitulys truko tik akimirką, bet ji atsipeikėjo Devino glėbyje. – Viskas gerai. Jau praėjo.

Bibliotekoje vėl buvo šilta, saulėta ir šviesu, kvepėjo rožėmis ir valymo priemonėmis. Labai atsargiai Devinas paguldė Kesę ant minkštos odinės sofos.

– Tuojau atnešiu vandens.

– Nereikia, man jau praėjo. – Vien nuo minties, kad liks čia viena, šiaušėsi oda. – Viskas dėl šito kambario. – Truputį aprimusi Kesė atsisėdo. – Man pasirodė, kad ten Džo, bet ne jis. Tai Barlou.

Kesė atrodė pernelyg išblyškusi, nors žvilgsnis praskaidrėjo. Kai prieš minutę Devinas pamatė ją, žvelgiančią tuščiu žvilgsniu, jam širdis nukrito į kulnus.

– Ar ir anksčiau taip būdavo?

– Ne visai taip. Niekada gerai nesijaučiau šiame kambaryje. Netgi jo miegamajame būdavo jaukiau. Bet šį kartą girdėjau... Tu pamanysi, kad netekau proto.

– Ne, nepamanysiu. – Jis delnais apglėbė jos veidą. – Nepamiršk, su kuo kalbi.

– Gerai. – Kesė atsiduso. – Man atrodo, aš girdėjau, kaip jis kalba, bet tai buvo mano galvoje. Balso tonas, kalbėjimo būdas... tai labai panašu į Džo. Jis išvadino mane... ją... kekše. Žinojo, kad ji myli kitą vyrą, bet neketino jos paleisti. Sakė, kad ji mirs pirma, jis juos abu nužudys.

– Greičiau eikime iš čia. Lipkime į viršų.

– Bet aš dar nebaigiau...

– Liaukis, Kese. Liaukis. – Devinas galėjo paimti ją ant rankų ir nunešti, bet Kesė atsistojo pati. Ir įsikibo į jį. – Pameni, kaip kalbėjaisi su tomis pagyvenusiomis poniomis?

– Taip. Su ponia Koks ir ponia Berman.

– Sakei, kad Abigalė mylėjo kitą vyrą. Maniau, pati sukūrei norėdama padaryti legendą romantiškesnę.

– Ne. Negaliu to paaiškinti, Devinai. Tiesiog žinau, kad taip buvo. Aš jį mačiau.

Devinas stabtelėjo laiptų, vedančių į jos butą, apačioje.

– Ką matei?

– Vyrą, kurį ji mylėjo. Aš buvau Abigalės kambaryje, pakėliau akis – jis stovėjo prie durų. Žiūrėjo tiesiai į mane ir kalbėjo taip, lyg aš būčiau Abigalė. Jaučiau ir ją. Abigalės širdis plyšo iš skausmo, tačiau ji leido mylimajam išeiti. Privertė išeiti. Devinai... Devinai, aš manau, kad ji nusižudė.

Devinas pasodino Kesę į krėslą jos svetainėje.

– Kodėl taip galvoji?

– Irgi negaliu paaiškinti. Tiesiog jaučiu. Ji nežinojo, kaip galėtų išsivaduoti. O gal dėl to, kad ir aš vieną kartą apie tai galvojau.

Devinas išblyško kaip drobė.

– Dieve brangiausias, Kese...

– Labai trumpai, – suskubo teisintis ji. – Ir ne itin rimtai. Pagalvojau apie vaikus. Jeigu nebūčiau jų turėjusi, gal rimčiau būčiau apsvarsčiusi tokią išeitį. Kai papuoli į spąstus, Devinai, norėdamas išsigelbėti prisigalvoji kvailiausių dalykų.

Niekas, ką jis žinojo apie Kesę, jo taip neišgąsdino, kaip mintis apie savižudybę.

– Aš būčiau tau padėjęs. Norėjau padėti.

– Aš nebūčiau leidusi. Niekam nebūčiau leidusi. Nei tau, nei Edei ar Reganai. Daug kas labai norėjo padėti. Klydau nepriimdama jų pagalbos, bet dabar tai nebesvarbu. – Ji įsikibo Devinui į parankę. – Pasakoju apie tai ne norėdama tave nuliūdinti, o tiesiog stengiuosi paaiškinti, iš kur žinau, kad Abigalė taip baigė gyvenimą. Ji neturėjo artimų žmonių, kurie būtų galėję padėti. Jos vyras tai suprato. Jis pasistengė, kad žmona nebendrautų su miestelio moterimis, o tarnai buvo įbauginti, jie nieko nedarė, tik stebėjo iš šalies. – Kesė tai jautė, matė sielos akimis. – Jis mušė ją, šiandien mačiau kumštį. Ten buvo ne Džo. Bet viskas taip pat. Beveik taip pat. Kai Barlou jos akivaizdoje nužudė tą vaikiną, Abigalė suprato, kad jis gali padaryti bet ką. Ir neteko vilties, Devinai. Galiausiai net vaikai nebegalėjo sulaikyti, ji išėjo pro tas duris, kurios vienintelės jai buvo atviros.

– Tik ne tu, Kese.

– Galėjau būti ir aš.

– Bet nebuvai, – ryžtingai nukirto jis. – O dabar esi čia, su manimi. Gali nieko nebijoti.

– Labai pavargau nuo nuolatinės baimės. – Kesė užsimerkė ir kaip Devinas pasilenkė prie jos, padėjo galvą jam ant peties. – Džiaugiuosi, kad esi čia. – Ji giliai atsiduso. – O dėl ko atvažiavai?

– Ilgai dirbau, nutariau valandėlę prasiblaškyti. Norėjau tave pamatyti. Norėjau pabūti kartu.

– Aš visą rytą tik apie tave galvojau. Į Emos mokyklinį termosą vos nepripyliau kavos, nes mintys sukosi apie tave, o ne apie tai, ką darau.

– Tikrai? – Kažin ar dar kas nors galėjo labiau pamaloninti Deviną. Kesė atlošė galvą, skruostai jau pastebimai buvo atgavę spalvą. – Ar pagalvojai, kad norėtum vėl su manimi pasimylėti?