Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Aš vos atgaunu kvapą.

– Tu kvėpuoji. Jaučiu tavo širdies plazdėjimą. – Pasilenkęs pabučiavo jai į petį, tada atsitiesęs nusivilko baltinius. – Pajusk ir mano.

O Viešpatie! Jis atrodė kaip iš žurnalo. Vien raumenys ir glotni oda. Kiek padvejojusi Kesė išdrįso paliesti delnu jo krūtinę ir nusišypsojo.

– Ji plaka. Ar tu jau pasirengęs?

– Ak, Kese. – Nurijęs aimaną jis suspaudė ją glėbyje mėgaudamasis palaima, kurią teikė kūnų sąlytis. – Aš dar net nepradėjau.

Pamaniusi, kad jis turi omenyje visiškai ką kita, Kesė suraukė antakius, užgniaužė nepasitenkinimą ir nuslopinusi drovumą ištiesė ranką jam į tarpkojį.

Nešvankiai nusikeikęs Devinas staigiu judesiu atsitraukė, o ji droviai prisidengė rankomis ir įsispoksojo į jį.

– Pamaniau, kad nori... Man atrodė, jog tai turi omenyje... – Gerasis Dieve, tas jo daiktas buvo kietas kaip uola. Ir milžiniškas.

Devinas nusprendė, kad geriau nusijuokti negu aprėkti.

– Brangute, tu ir vėl paskubėjai, aš ketinu tvardytis, mudu vėl viską pradėsime iš naujo. Jeigu tu nieko prieš, norėčiau dar truputį tave paglamonėti.

– Aš neprieštarauju, bet tu...

– Žinau, kas man yra. Tačiau tu žadėjai daryti, kaip aš norėsiu, – priminė Devinas, iš paskutiniųjų stengdamasis neužkaukti iš geismo. – Noriu, kad žiūrėtum man į akis, žiūrėk tiesiai į akis.

Kesė pakluso, tada Devinas vėl švelniai rankomis palytėjo jos krūtis. Matė nuostabą jos veide, kai kūnu nuvilnijo malonumas, girdėjo vis tankėjantį kvėpavimą. Jis ėmė murmėti visokias švelnybes ir kvailystes, stebėdamas, kaip ji reaguoja.

Kai Kesė užsimerkė, jis atsargiai pakėlė ją nuo grindų ir taip laikydamas lūpomis paglamonėjo raktikaulį, paskui nuslinko žemyn ir sustojo prie krūtų.

Ji rankomis įsikibo jam į pečius ir išsirietė, kai geismas lyg strėlė – o gal kaip kulka? – pervėrė kūną ir įstrigo karščiausioje vietoje. Ji papurtė galvą stengdamasi atsipeikėti.

– Devinai.

Jis bakstelėjo liežuviu jai į liežuvį.

– Ar nori, kad liaučiausi?

– Ne. Ne.

– Ačiū Dievui.

Kesė virpėjo, o jo rankos mikliai judėjo jos kūnu, pagaliau Devinas pastatė ją ant grindų, tačiau lūpų neatitraukė. Įsikibusi jam į plaukus Kesė nelygiai kvėpavo. Jos lūpos degte degė.

Kai Devinas atsegė jos kelnes, Kesė sekundei sustingo.

Ji visko nesugadins. Tai pati sau pažadėjo. Nesvarbu, kas bus toliau, nes tai, kas vyko iki šiol, teikė neapsakomą malonumą. Ji dar niekada nejautė tokio geismo, tokio troškimo. Arba kažkodėl pamiršo. Devino rankos buvo tvirtos, delnai šiurkštūs, bet lietė ją švelniai. Pagalvojo, kad būtų laiminga, jei jis amžinai ją taip glamonėtų. Galėtų palaimingai pasinerti į nuostabių pojūčių gelmes.

Devinas stengėsi išvaduoti ją iš paskutinių drabužių nelaisvės, Kesė jautė, kad netrukus ji liks be nieko. Tada jis turėtų nepaleisti jos iš glėbio. Turėtų glausti prie savęs ir šildyti. To visiškai pakaktų.

Ji nusišypsojo, kai Devinas pakėlė ją ir prispaudė prie krūtinės. Žvakės šviesa buvo labai jauki, Kesę užliejo begalinis švelnumas ir gerumas. Jis privertė ją pasijusti geidžiama. Ji prigludo jam prie lūpų, o rankomis apsivijo kaklą ir laikėsi, kol jis paguldė ją į guolį, nuo jų svorio sugirgždėjo lovos spyruoklės.

Kesė atsimerkė ir žiūrėjo sutrikusi, kad jis neskuba spraustis į jos vidų. Atvirkščiai, Devinas gulėjo įsmeigęs žvilgsnį jai į veidą ir ranka glostė liemenį.

– Neskubink manęs, – švelniai tarė jis. – Aš mėgaujuosi.

Ir kaip ji nustebo, kai Devinas pradėjo kalbėti apie jos kūną, apie odą ir akis, apie kojas. Tie jo pašnibždomis beriami žodžiai vis smarkiau kaitino ją.

Buvo dėkinga, kad jis nesitiki sulaukti atsako. Kesei darėsi vis sunkiau kvėpuoti.

Kesė buvo neįtikėtinai švelni ir stebinamai naivi. Vien dėl to Devinas tramdė savo geismą, nedavė valios rankoms. „Dvylika metų“, – galvojo Devinas klausydamasis, kaip ji gaudo orą ir suaimanuoja, kai jis pirštu perbraukia vidinę šlaunies pusę. Taip ilgai laukęs vyras turi būti kantrus kaip šventasis, nors kraujas šniokščia it potvynio bangos.

Lūpomis jis grįžo prie krūtų. Tokių mažų ir švelnių, kvepiančių pavasariu. Juto, kaip krūtinėje daužosi jos širdis, kaip šiurpsta oda. Suprato, kad tai iš malonumo.

Norėjo suteikti jo dar daugiau, atiduoti jai viską, kad tik sužinotų, jog ji to trokšta. Todėl braukė ir čiulpė, jaudino ją ir save, kol Kesė po juo ėmė rangytis, juto, jog ji artėja prie bedugnės krašto. Ir jis bus vienintelis, įrodęs jai, kad kritimas į ją gali būti saldus.

Buvo per daug karšta. Kesė degė iš vidaus ir niekaip negalėjo nurimti. Geidė, bet nepajėgė numalšinti drebulio. Įsitempė – ji troško dar daugiau. Kažko labai didelio, milžiniško, baugaus. Trūko oro, pojūčiai ritosi per kūną neįtikėtinu greičiu, jų buvo labai daug. Ji suvaitojo ir prikando lūpą, stengdamasi nuslopinti garsą.

– Gali šaukti, – pridususiu balsu tarė Devinas. – Klyk, jeigu nori. Niekas daugiau negirdės, tik aš. Todėl nesivaržyk, Kese.

– Negaliu.

Devinas panardino į ją pirštus ir jam ėmė suktis galva. Kesė buvo karšta ir drėgna, ji pati nesuprato, kad yra visiškai pasirengusi.

– Neprašyk manęs sustoti, – sumurmėjo jis jai prie lūpų. – Neprašyk.

– Ne. Ne, neprašysiu.

Kiek vėliau Kesė rėkė tokiu balsu, kuris nustebino ją pačią – tas garsas buvo laukinis, nesuvaldomas. Tačiau kūnas nevalingai judėjo, veržėsi prie Devino pasirengęs priimti paslaptingą, be galo stiprų malonumą, tokį, kokio dar nebuvo patyrusi. Viskas viduje susigniaužė, smarkiai, skausmingai įsitempė, o tada sprogo. Kesė kone prarado sąmonę, jautėsi silpna kaip naujagimis, tačiau girdėjo Deviną dejuojant.

– Dar! – Dabar jis buvo nepasotinamas. Gniaužydamas paklodę stengėsi neprarasti proto ir ragino ją tęsti, nesustoti. Kesė dar kartą įsitempė, kilstelėjo, ir rankos, kuriomis ji buvo jį apkabinusi, lyg be kaulų nuslydo ant čiužinio.

„Atsidavė“, – pagalvojo Devinas. Dar daugiau – visiškai pasitenkino. O dabar atėjo jo eilė.

Jis užgulė ją ir įslydo vidun, Devinas matė, kaip Kesės blakstienos suplazdėjo, ji atsimerkė ir vėl apstulbusi pažvelgė į jį. Jis paėmė Kesę lėtai, stengdamasis ištęsti kiekvieną etapą – ir grimzdamas į ją, ir išnirdamas. Širdis vos laikėsi nesprogusi nuo pastangų susivaldyti, kai pajuto, kad Kesę vėl supurtė konvulsijos. Atsargiai ir kantriai jis judėjo toliau, išgyvendamas neįsivaizduojamą džiaugsmą, kai jos kūnas pradėjo drebėti ir prisiderino prie jo ritmo.

Deviną supurtė drebulys, raginantis ir reiklus. Suprato, kad šįkart jie orgazmą patirs kartu. Pagaliau kartu. Jis dar stipriau suspaudė kumščius, kuriais buvo įsitvėręs paklodės, ir išsiliejo.

Kesė niekaip negalėjo suvaldyti drebulio. Bet drebėjo ji ne iš šalčio. Jokiu būdu nebuvo šalta. Karštis, tvoskiantis nuo jos ir nuo viršuje gulinčio Devino, rodės, sklinda regimomis bangomis. Devinas kvėpavo sunkiai, tarsi būtų dalyvavęs lenktynėse, ir užgulęs visu svoriu ritmingai vis smigo į ją, spausdamas prie čiužinio, Kesė jautė, kaip spyruoklės įsiremia į nugarą.

Tai buvo nuostabu.

Pirmą kartą gyvenime Kesė suvokė, ką slepia tamsa.

– Žinau, kad spaudžiu tave, – šiaip ne taip ištarė Devinas. – Tuoj pasijudinsiu.

– Gali pasilikti. – Ji apkabino Deviną norėdama sulaikyti. Jis vis dar buvo joje, viduje. Tai buvo nuodėminga ir nuostabu. – Man patinka taip būti.