Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Nusprendė, kad gal jau netinka šitaip elgtis. Tokius dalykus mėgo paauglystėje... po galais, netgi skaičiuodamas trečią dešimtį. O juk praėjusią savaitę vėl darė tą patį.

Šiaip ar taip, dabar tokiems žygiams nebu vo nusiteikęs.

Todėl sėdės čia, tylioje šerifo būstinėje, atsilošęs kėdėje, užsikrovęs kojas ant stalo ir skaitys. Nors tai jį ir kniso.

Buvo jau po dešimtos, vadinasi, vargu ar dar kas nors paskambins ir pagaliau atsiras ką veikti. Devinas neprivalėjo čia būti, tačiau mėgo ramybę, tvyrančią būstinėje naktį, ir įprastą aplinką. Kita vertus, geriau sėdėti prie stalo nei prie baro.

Jis neįsijungė radijo imtuvo, nors dažniausiai vakare mėgdavo tylų muzikinį foną. Šviesa degė tik ant stalo, metalinė lempa lenktu stovu apšvietė knygą rankose. Knygą, kurios jis neskaitė.

Jei jau nesiruošė eiti miegoti, nusprendė užsipilti kavos. Bet atrodė, kad ir tokiam darbui reikia per daug pastangų.

Devinas neprisiminė, ar dar kada nors gyvenime jautėsi toks piktas ir pavargęs tuo pat metu. Paprastai pyktis suteikdavo energijos, sujudindavo kraują, įliedavo į gyslas adrenalino. Dabar jautėsi išsunktas. Tikriausiai todėl, kad beveik visas pyktis buvo nukreiptas į save, nors kliuvo jo ir Kesei.

Kai moteris įskaudina vyrą, kyla pati natūraliausia pasaulyje reakcija – jis pyksta ant visų.

Devinas ne kartą sakė moterims, kad jas myli. Negalėtų paneigti. Bet iš tikrųjų tai tik mėgino pamilti. Dėjo daug pastangų. Bet mažiausiai troško svaičioti apie tai, ko negali turėti.

Nors kaip tik tai dabar ir darė.

„Purkštauji“, – pasakytų mama, šyptelėjęs pagalvojo Devinas. Dabar jis motinos pasigesdavo labiau nei iškart po jos mirties. Per tuos metus jam tikrai labai jos trūko.

Ji trenktų jam antausį arba pasijuoktų. Lieptų Devinui pajudinti apgailėtiną užpakalį ir ką nors daryti, užuot svarsčius, ką daryti. Arba ko nedaryti.

Na, taip, jis nepajėgė sugalvoti, ko griebtis, beliko tik pripažinti klaidas. Jis veikė per greitai, per daug ją spaudė ir suklupo užkliuvęs už savo širdies.

„Po velnių viską“, – mintyse nusikeikė Devinas ir pasidėjo atverstą knygą ant krūtinės. Pasimuistęs kėdėje užsimerkė ir liepė sau galvoti apie ką nors kita.

Turi pasikalbėti su meru dėl sustojimo ženklo, kurį reikia pastatyti Reno gatvės gale. Trys rimtos automobilių avarijos per metus – svari priežastis tai padaryti. Dar pažadėjo pasakyti kalbą per paskutinį moksleivių susirinkimą prieš vasaros atostogas. Be to, būtinai reikėjo padėti Šeinui, pradedančiam ankstyvąją šienapjūtę...

Palengva iš pasalų atsėlino miegas. Kažkaip iš šienaujamo lauko jis atsidūrė prie mylimosios miegamojo durų. Kesės? Ne, tai buvo ne Kesė. Abigalė. Jame grūmėsi meilė ir geismas. Kodėl ji nenori pripažinti, kad jai jo reikia ne mažiau kaip ir jam jos? Nejaugi taip sėdės susidėjusi į sterblę rankas su nebaigtu siuviniu ir žiūrės pavargusiu ir bejėgišku žvilgsniu?

Atrodė, jokie jo žodžiai neįstengia įtikinti Abigalės eiti su juo ir leisti ją mylėti, nors tam jis ir gimė šiame pasaulyje. Ne, ji atsisakys jo, atsisakys visko, ką jie galėtų turėti. Turėtų turėti.

Kartu su meile ir su geismu užplūdo pyktis. Rankoje glamžydamas skrybėlę jis jautėsi pavargęs maldauti.

„Aš daugiau neprašysiu, – tarė jis moteriai, o ji tik žiūrėjo. – Daugiau neateisiu, nesuteiksiu progos tau manęs skaudinti. Jau labai ilgai laukiau. Jeigu taip turi būti, aš palieku Antietamą. Negaliu čia likti kaip įstatymų sergėtojas ir gyventi žinodamas, kad esi netoliese, tačiau man nepasiekiama. Turiu susirinkti savo gyvenimo likučius ir pasitraukti.“

Bet ji nesakė nieko, o jis atsitraukė ir perėjęs koridorių nulipo laiptais žinodamas, kad viskas baigta. Jos rauda pasivijo jį išėjusį į lauką.

* * *

Pirštais sukiodama rankinės dirželį Kesė stovėjo kitoje stalo pusėje. Nesitikėjo rasti jį miegantį, todėl svarstė: žadinti ar išeiti taip pat tyliai kaip atėjo.

Devinas neatrodė taikingai. Nors turėjo atrodyti, nes sėdėjo kojas susikėlęs ant stalo ir sukryžiavęs per kulkšnis, ant krūtinės gulėjo atversta knyga, o visa tai apšvietė stalinė lempa.

Tačiau veidas buvo griežtas ir įsitempęs, burna paniurusi. Kesė troško surasti savyje drąsos sušvelninti jo veido bruožus ir priversti lūpas šypsotis.

Betgi vėl – ji nuolat turėdavo bėdų dėl drąsos stokos.

Devinui atsimerkus Kesė šoktelėjo lyg triušis.

– Atsiprašau, nenorėjau tavęs prižadinti.

– Aš nemiegojau. – Bent jau jam taip atrodė. Smegenyse tvyrojo migla ir rožių aromatas, vieną akimirką Devinui pasirodė, kad Kesė vilki žydrą suknelę su nėriniais prie kaklo.

Žinoma, viskas ne taip. Tik tvarkingą siaurą palaidinę ir ilgas kelnes – jis lėtai ranka persibraukė plaukus.

– Kai ką apmąsčiau. Miesto reikalai.

– Jeigu tu užsiėmęs, aš galiu...

– Ko tu nori, Kese?

– Aš... – Jis vis dar pyko. Ji to tikėjosi ir tam ruošėsi. – Turiu tau kai ką pasakyti.

– Gerai. Klok.

– Suprantu, kad tave įskaudinau ir tu širsti ant manęs. Nenori, kad atsiprašinėčiau. Tave siutina, kai tai darau, todėl neatsiprašysiu.

– Puiku. Ar neketini užplikyti man kavos?

– O, aš... – Ji jau sukosi prie virdulio, bet staiga susigriebė. Giliai įkvėpusi atsigręžė ir pažvelgė į jį. Devinas klausiamai kilstelėjo antakį. – Ne.

– Ką gi, tai jau šis tas.

– Taip, esu įpratusi patarnauti žmonėms. – Kesė jautėsi suirzusi, tai buvo nemalonus jausmas, nors menkai pažįstamas. – Gal tave tai ir piktina, deja, nieko negaliu pakeisti. Turbūt man patinka jiems patarnauti. Turbūt taip jaučiuosi naudinga.

– Aš visai nenoriu, kad man patarnautum. – Devinas aiškiai pajuto Kesės susierzinimą. Bet tai suteikė jos akims gyvumo ir jį pakerėjo. – Nenoriu, kad jaustumeisi man dėkinga.

– Taip, aš jaučiuosi dėkinga. Ir taip pat nieko negaliu pakeisti. O tai, kad tikrai jaučiuosi dėkinga... Tik nerėk ant manęs, Devinai.

Sužavėtas jai nebūdingo tono jis tvirtai suspaudė lūpas, paskui tarė:

– Kol kas dar galiu.

– Bent jau leisk man užbaigti. – Kesė suvokė, kad tai ne taip ir sunku. Beveik taip pat kaip su vaikais. Reikia būti sąžiningai, atrodyti stipriai ir nesileisti išmušamai iš vėžių. – Turiu už ką tau dėkoti, bet tai nereiškia, kad... Tai nereiškia, kad aš nieko daugiau nejaučiu.

– O ką jauti?

– Tiksliai nežinau. Aš nejaučiau jokių jausmų vyrui jau... ko gero, niekada nejaučiau, – patikino Kesė. – Bet nenoriu prarasti tavo draugystės ir... prieraišumo. Be vaikų, tu esi vienintelis man labai svarbus žmogus, Devinai. Būdama su tavimi... – Ji nekentė savęs už tai, kad turi apgraibomis ieškoti žodžių mintims išreikšti. – Šią popietę, prieš tau supykstant, mes bendravome taip maloniai, taip ypatingai.

Nuo to, kaip ji stovi priešais jį ir glamžo rankinės dirželius, stengdamasi surasti būdą, kaip užglaistyti tarp jų kilusius nesutarimus, Devino savitvarda aižėjo ir grasino subyrėti.

– Gerai, Kese, kodėl mums...

– Aš atvažiavau čia, nes noriu su tavimi pasimylėti.

Devinui atkrito žandikaulis. Buvo tikras, kad išgirdo, kaip jis dunkstelėjo į stalo kraštą. Dar nespėjo jis susirinkti savo kalbėjimo padargų, kai atsilapojo durys ir vidun įsiveržė Šeinas.

– Sveikas, Devai. Labas, Kese. Pamaniau, gal norėsi nueiti iki Dafo užeigos pažaisti? Kodėl tau neprisidėjus prie mūsų, Kese? Jau pats laikas išmokti žaisti pulą.

– Dink iš čia, Šeinai, – sududeno Devinas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo Kesės.