Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Du jauni kareivėliai, – pradėjo Kesė, – per Antietamo mūšį pasimetė nuo savo pulkų. Jie klaidžiojo po miškus aplink šį namą. Vieni pasakoja, kad vaikinai norėjo grįžti į savo pulkus, kiti tvirtina, jog ieškojo kelio namo. Kad ir kaip buvo, pasak legendos, tie du jauni pasiklydę ir išsigandę kareiviai susitiko čia ir susigrūmė. Jie turėjo girdėti mūšio atgarsius iš už kalvų, bet šįkart stojo vienas prieš vieną, du nepažįstamieji, du priešai, nes vienas vilkėjo mėlyną, kitas pilką uniformą.

– Vargšai berniukai, – užjaučiamai sumurmėjo ponia Berman.

– Jie sužeidė vienas kitą ir nušliaužė į priešingas puses. Vienas jų, konfederatas, atšliaužė iki šio namo. Pasakojama, kad jis pamanė sugrįžęs namo, nes galų gale labiausiai veržėsi pas savo šeimą. Kažkoks tarnas jį surado ir įtempė į namą. Šeimininkė buvo kilusi iš Pie tų. Jos vardas Abigalė. Abigalė Obrajen Barlou. Ji buvo ištekėjusi už pasiturinčio jankio. Už vyro, kurio nemylėjo, bet buvo susaistyta įžadais.

Devinas kilstelėjo antakį. Tai buvo kažkas nauja, dar nežinoma detalė legendoje, kurią girdėjo nuo vaikystės.

– Šeimininkė Abigalė pamatė berniuką, kuris priminė jos gimtuosius namus ir jaunystę. Ji pajuto užuojautą sužeistam kareivėliui. Liepė tarnams užnešti jį į viršų ir aptvarstyti žaizdas. Abigalė kalbino nešamą kareivį, ramino jį, laikė už rankos. Žinojo, pati niekada negalės sugrįžti į gimtąsias vietas, bet norėjo pasirūpinti, kad bent jis grįžtų. Karas jai atrodė žiaurus ir beprasmiškas, kupinas siaubingo praradimų skausmo, visai kaip ir jos santuoka. Jeigu ji įstengtų padaryti tą vienintelį dalyką – išgelbėti jaunuolį, galėtų pakęsti ir tokį gyvenimą.

Ponia Koks išsitraukė popierinių nosinaičių, vieną padavė seseriai, tada garsiai išsipūtė nosį.

– Tuo metu laiptų aikštelėje pasirodė Abigalės vyras, – tęsė Kesė. – Tada ji dar nejautė jam neapykantos. Nemylėjo, bet buvo išauklėta gerbti savo sutuoktinį, savo vaikų tėvą, ir jam paklusti. Ponas Barlou rankoje laikė ginklą, iš jo žvilgsnio buvo aišku, ką ketina daryti. Ji sušuko prašydama sustoti, maldavo pasigailėti. Vaikino ranka buvo jos delne, jis žvelgė jai tiesiai į veidą, ir jeigu Abigalė būtų turėjusi pakankamai drąsos, būtų savo kūnu jį pridengusi. Būtų išgelbėjusi ne tik jį, bet ir viską, ką paskui prarado. – Dabar jau Kesė pažiūrėjo į laiptų apačią ir atsiduso. – Deja, jai neužteko drąsos. Vyras pakėlė ginklą ir nušovė kareivėlį, nekreipdamas dėmesio, kad jo žmona laiko jį už rankos. Čia jis ir mirė. O su juo mirė ir Abigalės širdis. Ji daugiau nesikalbėjo su vyru, išmoko jo neapkęsti. Nuo tos dienos iki savo mirties, ištisus dvejus metus, sielvartavo ir liūdėjo. Ir dabar labai dažnai šiuose namuose galima užuosti Abigalės mėgstamų rožių aromatą, girdėti jos

verksmą.

– Ak, kokia liūdna istorija. – Ponia Koks nusišluostė akis. – Irma, ar esi kada girdėjusi tokį liūdną pasakojimą?

Ponia Berman šniurkštelėjo.

– Geriau jau Abigalė būtų atėmusi ginklą ir nušovusi tą bjaurybę savo vyrą.

– Tikrai. – Kesė šyptelėjo. – Gal dėl to ji vis dar rauda. – Baigusi liūdnąją istoriją Kesė nulydėjo ponias laiptais žemyn. – Jeigu įsitaisysite svetainėje, atnešiu jums žadėtos arbatos.

– Būtų labai malonu, – tarė ponia Koks vis dar šniurkščiodama. – Kokie gražūs šie namai ir kokie puikūs baldai.

– Visi baldai iš ponios Makeid sendaikčių parduotuvės, kuri yra Pagrindinėje gatvėje. Jeigu turėsite laiko, nuvažiuokite į miestelį pasižvalgyti. Toje parduotuvėje daug gražių daikčiukų, mūsų viešbučio gyventojams taikoma dešimties procentų nuolaida.

– Dešimties procentų, – sumurmėjo ponia Berman ir žvilgtelėjo į grakščią kabyklą prieškambaryje.

– Devinai, gal norėtum arbatos?

Jam reikėjo pastangų išsijudinti. Spėliojo, ar Kesė nutuokia, kad Konoras pasakotojo talentą paveldėjo iš motinos?

– Mielai išgerčiau kiek vėliau. Automobilyje turiu kai ką tavo namams.

– O!

– Ponios, buvo malonu su jumis susipažinti. Linkiu smagios viešnagės Makeidų viešbutyje.

– Koks gražus vyras, – pridėjusi ranką prie širdies tarė ponia Koks, kai Devinas pasišalino. – Jėzau, Irma, ar esi mačiusi gražesnį jauną vyrą?

Bet ponia Berman buvo per daug užsiėmusi – apžiūrinėjo sudedamąjį stalą svetainėje.

Kol pasodino ponias ir padavė arbatos, Kesė nesitvėrė smalsumu. Dar nebuvo baigusi ruošos darbų, todėl nepatenkinta, kad užgaišo, ji apsisuko ir išskubėjo į lauką.

Pusiaukelėje pamatė Deviną, verandoje kabinantį sūpynes. Nejučia aiktelėjusi pagalvojo, koks puikus vaizdas: vyras stovi užlietas saulės, atsiraitojęs marškinių rankoves, prie kojų sudėti įrankiai – jo rankų raumenys juda, kai prilaikydamas vieną sunkios medinės sėdynės kraštą stengiasi užkabinti grandinę ant kablio.

– Atrodo, jos čia bus savo vietoje.

– Taip, puikiai tinka. Bet Reifas neminėjo apie sūpynes.

– Aš pamaniau, kad jų reikia, – prisipažino Devinas. – Nesirūpink, aš su juo pasikalbėsiu. – Užkabinęs kitą galą pasiūbavo. – Veikia. – Pasilenkęs susirinko įrankius. – Gal norėtum drauge su manimi išbandyti?

– Iš tikrųjų tai man reikia...

– ...pasisupti drauge su manimi, – užbaigė sakinį Devinas ir sudėjęs įrankius į dėžę pastūmė šonan. – Pakabinau jas, nes pamaniau, kad bus labai smagu vasaros vakarais čia su tavimi pasėdėti. Bus patogu vėl tave pabu čiuoti.

– O.

– Juk sakei, kad tu nieko prieš.

– Nieko prieš. Tikrai. – Kesė pajuto, kaip vėl suvirpėjo širdis. – Ar tau nereikia dirbti?

– Man išeiginė. Bent jau turėtų būti. – Devinas paėmė jai už rankos ir spustelėjo. – Šiandien gražiai atrodai.

Ji nevalingai pasitaisė prijuostę.

– Tvarkiausi.

– Tikrai gražiai, – sumurmėjo jis tempdamas ją prie sūpynių.

– Turiu atnešti tau kokio šalto gėrimo.

– Žinai, vieną gražią dieną tu suprasi: aš sukiojuosi aplinkui ne dėl to, kad tu pasiūlytum man atsigerti.

– Konoras sakė, kad nerimauji dėl manęs. Be reikalo. Tikėjausi, kad užsuksi, norėjau padėkoti už tai, kad pasikalbėjai su juo anądien. Būtum matęs, kaip jis atrodė.

– Nieko tokio nepadariau. Jis gali savimi didžiuotis. Turi puikų sūnų, Kese.

– Žinau. – Ji giliai atsiduso ir kiek atsipalaidavusi ėmė suptis. Ritmingas sūpavimas nuskraidino ją mintimis į praeitį, į šviesias vaikystės dienas, begalines vasaras. Lūpos pačios ėmė šypsotis, Kesė nusijuokė.

– Kas juokinga?

– Tai, kad mudu sėdime ant sūpynių lyg porelė paauglių.

– Jeigu vėl būtum šešiolikos, štai ką padaryčiau. – Devinas pakėlė rankas, pasirąžė, o tada nerūpestingai apkabino viena ranka Kesę per pečius. – Subtiliai, tiesa?

Kesė vėl nusijuokė pakėlusi į jį veidą.

– Kai buvau šešiolikos, tu buvai tikras padauža ir apie subtilumą nieko neišmanei. Visi žinojo, kad paslapčia nusiviliodavai mergaites į karjerą ir...

Lengviausia Kesę nutildyti – užspausti jos lūpas savosiomis. Devinas tai padarė švelniai, mėgaudamasis lengvu jos lūpų ir kūno virpuliu.

– Gal ir nelabai subtilu, – tyliai prisipažino jis. – Nori į karjerą? – Kai Kesė kažką sulemeno, jis nusijuokė. – Kada nors kitą kartą. O dabar man pakaktų atsakomojo bučinio. Pabučiuok mane, Kese, taip, lyg būtum šešiolikmetė ir tau niekas gyvenime nerūpėtų.

Jeigu čia būtų buvusi ne Kesė, o kuri nors kita moteris, toks susikaupimas veide Deviną būtų pralinksminęs. Bet Devino širdis suspurdėjo, kai ji neryžtingai prigludo jam prie lūpų ir negrabiai apkabino jį per pečius.