Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Atsipalaiduok, – sumurmėjo jis jai prie lūpų. – Bent minutėlę nieko negalvok. Ar gali tai padaryti?

– Negaliu. – Kesė negalėjo nieko negalvoti. Tačiau mintys pačios dingo iš galvos, kai jo liežuvis švelniai pradėjo žaisti jos burnoje, o delnai slysčiojo kūnu žemyn ir vėl aukštyn. Žemyn ir aukštyn, vienodais judesiais, vis perbraukdami krūtis.

– Man patinka tavo skonis. – Jis palietė lūpomis jai smakrą, smilkinį, tada vėl grįžo prie lūpų. – Svajojau apie tai.

– Nejaugi?

– Beveik visą gyvenimą. Jau seniai norėjau būti su tavimi taip kaip dabar. Ir iki amžiaus galo.

Žodžiai skverbėsi pro bučinių sukelto malonumo miglą.

– Bet...

– Tu ištekėjai. – Devinas nukeliavo lūpomis jos skruostu į apačią. – Aš pavėlavau. Tą dieną, kai buvo tavo vestuvės su Džo Dolinu, nusigėriau. Mirtinai, iki sąmonės netekimo. Nežinojau, kaip toliau gyventi. Norėjau jį nužudyti, bet pamaniau, kad tau jo reikia. Štai kaip buvo.

– Devinai, aš nieko nesuprantu. – Jeigu jis liautųsi ją bučiavęs, bent minutėlę, gal ji pajėgtų suprasti.

Neatrodė, kad jis būtų nusiteikęs nutraukti bučinius.

– Buvau beprotiškai tave įsimylėjęs, maniau, mirsiu iš meilės. Tiesiog krisiu vietoje negyvas.

Ji sudrebėjo išsigandusi.

– Nekalbėk taip.

Gal jis pasakė per daug, bet buvo ne laikas apgailestauti. Reikėjo užbaigti, kas pradėta.

– Aš myliu tave jau dvylika metų, Kasandra. Mylėjau, nors buvai ištekėjusi už kito vyro, pagimdei jo vaikus. Mylėjau, nors negalėjau padėti, nepajėgiau ištraukti iš pragaro, į kurį buvai papuolusi. Ir dabar myliu.

Kesė pakilo ir senu gynybiniu įpročiu apsivijo save rankomis.

– To negali būti.

– Nekalbėk apie tai, ko nežinai. – Kesė žengtelėjo atatupsta išgirdusi jo balse pyktį, o Devinas sukando dantis ir atsistojo. – Ir nesitrauk nuo manęs, kai pakeliu balsą. Aš toks esu ir jau nepasikeisiu, net ir dėl tavęs. Bet aš – ne Džo Dolinas. Niekada tau nesuduosiu.

– Žinau. – Ji nuleido rankas. – Aš tai žinau, Devinai, – tardama šiuos žodžius Kesė matė, kaip jis stengiasi užslopinti susierzinimą. – Nenoriu, kad pyktum ant manęs, Devinai, bet nežinau, ką tau pasakyti.

– Regis, aš jau pasakiau daugiau nei reikia. – Susikišęs rankas į kišenes jis ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal. – Man gerai sekasi, kai ką nors darau iš lėto, gerai apgalvojęs. Šįkart buvo kitaip. Pasakiau, ką girdėjai, Kese, ir negaliu... o ir nenoriu atsiimti savo žodžių. Pati turėsi apsispręsti, ką daryti toliau.

– Ką čia kalbi? – Suglumusi ji kilstelėjo rankas, bet tuoj nuleido. – Nori įtikinti, kad toks vyras kaip tu daugybę metų mane mylėjo ir nieko nedarė?

– O ką, po galais, galėjau daryti? – atšovė Devinas. – Tu buvai ištekėjusi. Pati pasirinkai, deja, ne mane.

– Aš net nežinojau, kad turiu iš ko rinktis.

– Čia jau mano klaida, – karčiai pripažino jis. – Dabar ir vėl suklydau, nes paskubėjau – tu dar nepasirengusi būti su manimi, o gal to net nenori. Gal apskritai manęs nenori.

– Aš... – Kesė susiėmė delnais skruostus. Iš tikrųjų nesusigaudė, ko ji nori. – Nepajėgiu galvoti. Tu buvai mano draugas. Aišku, ir šerifas, aš tau tokia dėkinga...

– Nedrįsk man to sakyti! – suriko Devinas; jis buvo lyg pakvaišęs nuo skausmo ir pykčio, todėl nepastebėjo, jog Kesė išblyško kaip drobė. – Po velnių, nenoriu, kad jaustumeisi dėkinga. Aš prieš tave nevaidinu visuomenės tarno. Nieko nepadariau, kad su manimi šitaip kalbėtum.

– Ne tai turėjau omeny... Devinai, atsiprašau. Labai atsiprašau.

– Tegul skradžiai tie tavo atsiprašymai, – niršo jis. – Ir tas tavo dėkingumas. Dėkoji už tai, kad įkišau į kalėjimą tą kalės vaiką, kuris tave trankė? Tai dėkok šerifo ženklui, o ne man. Nes aš norėjau sudraskyti jį į gabalus. Dėkoji už tai, kad sukiojausi aplinkui ir gražiai elgiausi lyg koks ištikimas mišrūnas šuo? O aš troškau tik vieno... – Devinas staiga nutilo, jo žvilgsnis susmigo į ją tarsi įkaitintas peilis. – Bet to tu nenori žinoti. Trokšti vieno: kad kalbėčiau ramiu balsu, jausmus laikyčiau giliai užspaudęs ir neduočiau valios rankoms.

– Netiesa...

– Tu nieko prieš, kad aš tave bučiuoju, vis dėlto jauti man tik prakeiktą dėkingumą.

Ir tada Kesė neišlaikė.

– Tai nesąžininga.

– Aš nebenoriu būti sąžiningas. Pavargau tavęs laukti. Nebenoriu gyventi draskomas meilės. Po velnių viską.

Devinas praėjo pro ją ir buvo nulipęs iki pusės laiptų, kai Kesei atitirpo kojos. Ji puolė iš paskos.

– Devinai! Devinai, būk geras, nenueik taip. Leisk man...

Jis nusipurtė Kesės ranką, švelniai palietusią petį, ir atsisuko.

– Palik mane ramybėje, Kese. Juk to nori.

Ji pažinojo tą žvilgsnį, nors nesitikėjo pamatyti jo Devino akyse. Tai buvo nuožmus vyro įtūžis. Kesė turėjo pagrindo bijoti. Kažkas viduje skausmingai susigniaužė, bet ji prisivertė nepajudėti iš vietos. Jis niekada nesužinos, kiek pastangų jai tai kainavo.

– Tu man niekada apie tai neprasitarei, – pradėjo Kesė stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai. – Niekada neleidai suprasti. Dabar viską išsakei, tačiau nenori duoti laiko susivokti, pagalvoti, kaip elgtis. Net nenori girdėti, kad aš atsiprašau, kad esu dėkinga, kad bijau. O aš visa tai jaučiu ir nieko negaliu padaryti. Nebesugebėčiau būti tokia, kokią mane matyti trokšta kiti žmonės. Nes šįkart prarasčiau viską. Jeigu ir galėčiau tai padaryti, tai tik dėl tavęs. Bet negaliu.

– Suprantama. – Devinas suprato, kad yra neteisus... nevisiškai, bet vis tiek neteisus. Atrodė, tai smulkmena, palyginti su beprotišku, nepakeliamu skausmu krūtinėje. – Kese, mane visa tai varo iš proto, bet aš nenoriu, kad būtum kitokia nei esi. Kai tai suprasi, žinai, kur mane rasti.

Kesė sužiopčiojo, kai jis apsisuko ir nuėjo. Ji nieko negalėjo jam pasakyti, nieko negalėjo padaryti. Jautėsi lyg išdraskyta krūtine, skaudėjo gerklę.

Ir Devino akyse ji matė kančią. Kesė užsimerkė. Ji dėl to kalta, nors visai nenorėjo įskaudinti jo.

Devinas Makeidas ją myli. Ši mintis kėlė siaubą ir sumaištį. Bet ją labiausiai stulbino mintis, kad jis jau seniai ją myli. Devinas Makeidas, pats mieliausias ir žaviausias vyras iš visų, myli ją daugybę metų, o ji tegali pasiūlyti jam dėkingumą.

Dabar ji prarado jį – jo draugystę, kurią brangino, tą bendrumą, kuris nuolat stiprėjo. Prarado, nes jam reikėjo moters, o ji buvo tuščia.

Kesė nepuolė į ašaras. Per vėlu verkti. Todėl atsitiesė primindama sau, kad neturėtų gūžtis. Ir per virtuvę nužingsniavo į viešbutį. Turėjo dar daug nebaigtų darbų, o dirbant jai visada geriau sekėsi galvoti.

Vėliausiai atvykusios viešnios buvo išvažiavusios medžioti antikvarinių daiktų, todėl Kesė užlipo laiptais ir vėl įjungė dulkių siurblį, kurį teko palikti pasirodžius netikėtoms viešnioms.

Ji dirbo metodiškai, ėjo koridoriumi iš kambario į kambarį. Medaus mėnesio apartamentai, buvę Abigalės kambariai – Kesės mėgstamiausi. Bet dabar ji beveik nekreipė dėmesio į dailius sienų apmušalus su rožių pumpurais, gracingą lovą su baldakimu, pro nėrinių užuolaidas besiskverbiančius saulės spindulius.

Priminė sau, kad reikia pamerkti šviežių gėlių. Net tomis dienomis, kai čia niekas negyvendavo, ant staliuko prie lango stovėdavo gyvų gėlių puokštė. Šįryt ji pamiršo jų pamerkti.

Tačiau kambaryje tvyrojo stiprus rožių aromatas. Netikėtai Kesę nupurtė šiurpas. Ji pajuto, kad jis čia, ir pasisuko į duris.