Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Liaukis, Devinai, juk vis tiek neturi ką veikti, tik skaitai knygas ir geri išsivadėjusią kavą. – Norėdamas tai pademonstruoti jis pakėlė puodelį ir pauostė. – Tas šlamštas nužudys tave.

– Dink arba krisi negyvas.

– Kas atsitiko? Mes tik... – Šeinas, tikras nekaltybės įsikūnijimas, pasisuko eiti atgal. Ore tvyrojo įtampa ir tai, kaip Devinas žvelgė į Kesę, paveikė jį lyg kumščio smūgis. – Oho. Oho, – išdainavo jis šypsodamasis iki ausų. – Suprantu tave, ginklo drauge. Ir kas galėjo pagalvoti?

– Duodu tau dešimt sekundžių dingti pro duris, antraip nušausiu.

– Gerai, po galais, dingstu. Iš kur galėjau žinoti, kad judu su Kese...

– Rytoj, – ramiai tarė Devinas, pagaliau šiaip ne taip nukėlęs kojas nuo stalo, – aš sudraskysiu tave į labai mažus gabalėlius.

– Gerai, supratau. Spėju, kad judu nenusiteikę žaisti pulo, todėl išeinu. Ei, gal norite, kad užrakinčiau? – paklausė, o kai Devinas piktai suurzgė, pamerkė akį. Bet buvo labai paslaugus, spustelėjo automatinės spynos užraktą ir išėjęs užtrenkė duris.

– Juk tu nesiruoši su juo muštis? – greitai paklausė Kesė. – Jis nieko bloga nenorėjo ir... – Liežuvis apsunko ir ji nutilo stebėdama, kaip Devinas eina aplink stalą.

– Ką pasakei prieš įeinant tam idiotui mano broliui?

– Sakiau, kad atėjau su tavimi pasimylėti.

– Taip ir maniau. Vadinasi, tokiu būdu nori prisigerinti ir išsaugoti draugystę? Savotiškai atsiprašai?

– Ne. – Po galais, ji vėl viską sugadino. Devinas neatrodo įsimylėjęs, greičiau jau susidomėjęs. – Nors gal ir taip. Nesu tikra. Bet pamaniau, kad tu tikriausiai to nori. O gal ne?

– Aš klausiu, ko nori tu.

– Jau aiškinau. – Viešpatie, argi ji to nepasakė – garsiai, paprastais žodžiais? – Atėjau čia, ar ne? Išsikviečiau Edę, kad pabūtų su vaikais, o pati atvažiavau čia. – Ji trumpam užsimerkė. – Man tai nėra lengva, Devinai.

– Suprantu. Aš geidžiu tavęs, Kese, bet visai nenoriu, kad galvotum, jog tai būtina norint atnaujinti mūsų bendravimą.

Ji padarė tai, ką jau buvo vieną kartą dariusi. Tada tai suveikė. Suėmė delnais jam skruostus, pasistiebė ir pabučiavo.

– Dabar tikiesi, kad tave pulsiu? – sumurmėjo Devinas.

– Ak, aš apie tai menkai teišmanau. – Kesė apmaudžiai nusviedė rankinę ant kėdės. – Niekada nebuvau tam tinkama.

– Seksui?

– Žinoma. Argi ne apie seksą mes čia šnekame?

– Aš abejoju, – ramiai tarė Devinas, bet Kesė buvo kaip nesava ir elgėsi kažkaip keistai.

– Nežinau, ko tu nori ir kaip galėčiau tai suteikti. Būtų gerai, jeigu elgtumeisi kaip paprastai. Nesakau, kad man tai nepatiks, – patiks. Esu įsitikinusi, kad patiks. Tu nekaltas, jei esu nesumani ir šalta, jei nepatiriu orgazmo.

Pastebėjusi, kad Devinas išsižiojo iš nuostabos, Kesė nutilo.

– Ką sakei?

Tikriausiai tai pasakė kas nors kitas, išsigandusi pagalvojo ji neramiai žvalgydamasi. Aišku, kad kas nors kitas. Norint kaip nors įveikti užplūdusį susidrovėjimą jai neliko kitos išeities, reikėjo tęsti, ką buvo pradėjusi.

– Aš tikrai noriu su tavimi pasimylėti. Esu įsitikinusi – tai bus malonu, nes kai mane bučiuoji, būna labai gera, vadinasi, visa kita bus taip pat. Ir jeigu tu tikrai ką nors darytum, aš nesijausčiau taip kvailai kaip dabar.

Ko, po galais, ji iš jo tikisi? Jis velniškai gerai žinojo, kad priešais stovinti moteris dešimt metų gyveno santuokoje ir yra dviejų vaikų motina. Ūmai pervėrė mintis: nė viena jo lytėta moteris nebuvo panašesnė į nekaltą mergaitę už Kesę.

Tokia velniava Deviną šiek tiek baugino.

Jau norėjo sakyti, kad jiems vertėtų žengti žingsnį atgal ir neskubant viską pradėti iš naujo. Tačiau suprato, jog tai netinkamas sprendimas. Kad ir kaip buvo skaudu pripažinti, ji akivaizdžiai atrodė sugniuždyta. Devinas suvokė, kad šiuo atveju susilaikymas prilygtų atstūmimui.

– Ar galiu su tavimi daryti ką noriu?

Kesė nušvito pajutusi begalinį palengvėjimą.

– Taip.

Tai išgirdus jam užvirė kraujas. Tačiau norėdamas nesugadinti reikalo turėjo valdyti geismą... ir neskubėti.

– O jeigu paprašysiu tavęs ką nors daryti, tu paklusi?

– Žinoma. – Juk tai buvo taip paprasta. – Tik jei nesitiki nieko ypatingo ir...

– Kodėl mums nepradėjus nuo to? – Devinas apkabino ją per pečius ir pasilenkė prie lūpų. – Vieno dalyko aš tikrai labai trokštu, Kese.

– Gerai.

– Noriu, kad pasakytum: tu manęs nebijai ir žinai, kad jokiu būdu tavęs neįskaudinsiu.

– Tikrai nebijau. Ir žinau, kad neįskaudinsi.

– Dar noriu, kad kai ką pažadėtum. – Jis nuslydo lūpomis jos skruostu, jautė, kaip atsipalaiduoja Kesės pečiai.

– Gerai.

– Noriu, kad lieptum sustoti, jeigu tau nepatiks tai, ką darau.

– Tu nedarysi nieko, kas man nepatiks.

Jo lūpos klaidžiojo apie Kesės ausį ir jos viduje kažkas krustelėjo.

– Pažadėk.

– Pažadu.

Paėmęs už rankos Devinas nusivedė ją į mažą kambarėlį, kuriame naktį miegodavo. Čia buvo tamsu. Tilpo tik kiek platesnė už viengulę lova, iškleręs stalas su pelenine, pastaruoju metu vis rečiau naudojama.

– Neturėtume to daryti čia. Reikėtų tave kur nors nusivežti.

– Ne. – Jeigu ne dabar, jai gali trūkti kantrybė. Koks skirtumas kur, jeigu vis tiek bus tamsu, o ji gulės užsimerkusi? – Čia gerai.

– Pasistengsime, kad būtų geriau nei gerai.

Jis užžiebė valdišką žvakę, skirtą šerifo būstinei avariniu atveju, tai šviesa bent jau buvo blausi. Kesė pati nesuprato, kaip gundomai atrodo: tokia tvarkinga ir išsigandusi, pasiruošusi jam atsiduoti. „Pasiaukoti“, – liūdnai pagalvojo Devinas.

Jis parodys, kad gali būti ir kitaip.

– Aš myliu tave, Kese. – Dabar buvo nesvarbu, ar ji patikės. Turėtų patikėti. Devinas vėl ją pabučiavo – lėtai, giliai, kantriai, sudėdamas į bučinį visą širdį.

Slinko laikas, o jie vis bučiavosi, ragavo vienas kitą, lietėsi lūpomis – Kesė palengva atsipalaidavo.

– Apkabink mane, – sumurmėjo Devinas.

Norėdama pamaloninti ji klusniai apsivijo jį rankomis. Nustebo pajutusi, koks jis kietas ir stiprus. Buvo keista jausti visą jo kūną. Bučinys vis tęsėsi ir Kesė švelniai paglostė jam nugarą.

– Noriu į tave žiūrėti. – Devinas apibėrė bučiniais Kesės kaklą, kai jo nugarą glamonėjančios jos rankos sustingo. Jam patiko, kad ji drovisi. Tai buvo žavu. – Tavo labai gražus veidas. – Neatitraukdamas nuo jos akių jis iš lėto atsagstė palaidinę. – Tos padūmavusios akys ir gundančios lūpos.

Kesė sumirksėjo, bet nesipriešino, kai jis praskleidė jos palaidinę. Dar niekas nesakė, kad ji seksuali. Paskui jo žvilgsnis nuslydo žemyn, iš gerklės ištrūko toks garsas, nuo kurio Kesės kūnas nuėjo pagaugais.

Jis suėmė delnais jos krūtis ir laikė lyg trapiausio stiklo dirbinius, kurie neatsargiai paliesti galėjo subyrėti.

– Nuostabios.

– Nedidelės.

– Puikios. – Jis pažvelgė jai į akis ir pakartojo: – Tiesiog puikios.

Devinas matė, kaip supleveno jos blakstienos, kai jis nykščiais ėmė sukti spenelius, juos švelniai braukyti. Kraujas užvirė, kai pajuto, kaip jie sustandėjo, o Kesė krūptelėjo, nustebusi atsimerkė ir pažvelgė apniukusiu žvilgsniu.

Ką jis daro? Kodėl nespaudo ir netampo krūtų? Pajuto, kaip sukasi galva ir ji kažkur smenga. Apstulbo išgirdusi slopią savo pačios dejonę.

– Ar būtinai turi užsimerkti? – paklausė Devinas. Buvo gera nevaržyti rankų, liesti švelnią it šilkas odą. – Man patinka stebėti miglą, kuri užtraukia tavo akis vos man prisilietus. Nepaprastai gera tave glamonėti, Kese.