Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Devinai... – su palengvėjimu ištarė sutrikusi ir susigraudinusi. Keistai jausdamasi ji žengtelėjo į priekį.

Bet tai buvo ne Devinas. Vyras aukštas, tamsiaplaukis ir gražus, tačiau veidas – ne Devino, o drabužiai dalykinio stiliaus, senoviški. Jos ranka nebenulaikė dulkių siurblio, jo zvimbimas aidėjo ausyse.

Abigale, eik su manimi. Pasiimk vaikus ir ateik. Palik šiuos namus. Tu jo nemyli.

„Ne. Niekada nemylėjau. O dabar neapkenčiu“, – pagalvojo Kesė.

Ar nematai, kas su tavimi darosi? Ar ilgai ištversi šitaip įkalinta, atskirta nuo gyvenimo?

„Aš nieko negaliu padaryti. Nieko negaliu.“

Aš myliu tave, Abigale. Labai myliu. Jeigu tik leisi, padarysiu tave laimingą. Mes pabėgsime iš čia, pabėgsime nuo jo. Kartu pradėsime naują gyvenimą. Aš taip seniai tavęs laukiu.

„Kaip aš galiu? Esu susaistyta. Turiu vaikų. Ir tave, nes tavo gyvenimas čia. Tu negali palikti miesto, savo pareigų, negali apvilti žmonių, kurie tavimi pasitiki. Bet negali apsigyventi su kito vyro žmona ir vaikais.“

Nėra nieko, ko negalėčiau dėl tavęs padaryti. Galėčiau netgi nužudyti. Mirti dėl tavęs. Dėl Dievo meilės, Abigale, suteik man progą tave mylėti. Visus tuos metus aš stebėjau tave iš šalies ir žinau, kokia nelaiminga buvai ir kokia nepasiekiama. Dabar viskas baigta. Jis išvykęs. O kol grįš, mes galime nukeliauti mylių mylias. Kodėl mudu turime tenkintis mažu, jei galime turėti viską? Nebenoriu sėdėti su tavimi svetainėje ir apsimesti, kad tavęs nemyliu, kad negeidžiu. Neturiu jėgų būti vien tavo draugas.

„Juk žinai, kaip tave branginu ir tavimi pasikliauju.“

Pasakyk, kad myli mane.

„Negaliu. Negaliu to pasakyti. Mano viduje tuščia. Jis viską nužudė.“

Eik su manimi. Ir vėl atgysi.

Kad ir kas čia buvo, ūmai išnyko, liko tik tuščias tarpduris, mieli sienų apmušalai ir stiprus, liūdnas rožių aromatas. Kesė atsipeikėjo ir susivokė, kad stovi palinkusi į priekį, vieną ranką ištiesusi į kažką, ko nėra.

Siurblys vis dar burzgė, ji lėtai susmuko ant grindų.

Kas čia nutiko? – klausė savęs. Ar ji sapnavo? Gal pasivaideno?

Pridėjusi ranką prie krūtinės Kesė pajuto, kad jos širdis spurda lyg paukštis uždarytas į narvą. Ji lėtai prisitraukė prie krūtinės kelius ir pasidėjo ant jų galvą.

Kesė ir anksčiau ne kartą girdėjo vaiduoklius, juos jautė. O dabar vieną iš jų pamatė. Ne iš Barlou šeimynykščių ir ne vargšą pasmerktą mirti kareivėlį. Tai buvo vyras, kurį mylėjo Abigalė. Žmogus, kuris ją mylėjo.

Kas jis toks? Kesė pagalvojo, kad tikriausiai niekada to nesužinos. Jo veidas buvo įsimintinas, kupinas sielvarto. Balsas tvirtas, nors jis maldavo. Kodėl Abigalė neišėjo su šiuo vyru? Kodėl nepaėmė jo ištiestos rankos ir nepabėgo į naują gyvenimą?

Abigalė jį mylėjo. Kesė sunkiai atsiduso. Tuo ji buvo įsitikinusi. Kambarys buvo kupinas stiprių jausmų, ji juos jautė. Ir suprato: tai meilė. Begalinė beviltiška meilė.

„Ar todėl Abigalė vis verkia? – toptelėjo Kesei. – Kad nepabėgo su mylimuoju ir jį prarado? Ji nekovojo dėl meilės, galiausiai neliko dėl ko gyventi?“

Bijojo mylėti ir sudaužė jam širdį.

Kaip ir ji šiandien sudaužė širdį Devinui.

Drebėdama Kesė pakėlė galvą. „Kodėl?“ – klausė savęs. Iš baimės ir abejonių? Iš įpratimo? Juk tai niekinga. Devinas trokšta tik meilės. O ji net nepasakė, kad jį myli. Neparodė to.

Ar ji užsisklęs ir atsiribos nuo visų kaip Abigalė, ar surizikuos ir pasinaudos jai gyvenimo siunčiama proga?

Ar ne per ilgai buvo bailė?

Nusišluosčiusi drėgną veidą Kesė pašoko. Suprato turinti eiti pas jį. Ir nueis. Kaip nors.

Be abejo, tokie dalykai taip paprastai nesprendžiami. Kesė turėjo vaikų ir negalėjo palikti, kad jie patys savimi pasirūpintų. Viešbutyje buvo svečių ir daugybė nepadarytų darbų. Visa tai atėmė nemažai laiko, ilgainiui abejonės vis stiprėjo.

Kesė stengėsi joms nepasiduoti, tikino save, kad visai nesvarbu, jog ji tokia nevykėlė. Jis geidžia jos. Tai svarbiausia.

– Aš tau labai dėkinga, Ede. Suprantu, kad nori daug ko paklausti.

– Baik... – Įsitaisiusi priešais televizorių su dubeniu kukurūzų spragėsių Edė mostelėjo ranka. – Šiandien truputį anksčiau uždariau kavinę. Turiu laisvą vakarą.

– Vaikai miega. – Kesei vis tiek buvo neramu. – Kai įminga, juos sunku prižadinti.

– Nesirūpink dėl tų angeliukų. Ir nesirūpink žmonėmis apačioje, – pridūrė užbėgdama už akių Kesei. – Jeigu svečiai ko nors norės, paskambins ir pasakys. Ketinu pasižiūrėti filmą, meilės istoriją, tada eisiu miegoti.

– Bet būtinai gulkis į lovą. Juk pažadėjai, – primygtinai reikalavo Kesė. – Aš grįžusi nugriūsiu ant sofos.

– Mm... – Edė galėjo lažintis, kad Kesė negrįš iki aušros. – Perduok nuo manęs linkėjimų Devinui.

Kesė maigė pirštais palaidinės apykaklės kampą.

– Aš tik trumpam nuvažiuosiu pas jį į darbą.

– Tikiu, tikiu, brangute.

– Jis ant manęs pyksta, Ede. Taip pyksta, kad gali tiesiog išspirti lauk.

Edė sustabdė vaizdo grotuvą, atsisuko į Kesę ir ilgai susimąsčiusi žiūrėjo.

– Mieloji, tu taip atrodai, kad jeigu jis ir norės tau ką nors padaryti, tai tik pasiguldyti į savo guolį, kurį turi įsirengęs kambarėlyje už kabineto. – Kesė vėl apglėbė save rankomis, o Edė tik nusijuokė. – Ak, liaukis. Devinas nevers tavęs nieko daryti. Tokiam vyrui kaip jis nereikia versti. Būtų nei šis, nei tas.

– Iš kur žinai, kad einu pas jį... kad noriu pamėginti...

– Kese, brangute, prisimink, su kuo kalbi. Aš šiame miestelyje trinuosi jau seniai. Tu man paskambinai, paprašei pabūti su vaikais, nes tau reikia pamatyti Deviną, ir aš viską supratau. Jeigu nori žinoti, jau seniai reikėjo taip ir padaryti.

Kesė žvilgtelėjo į savo vienspalvę medvilninę palaidinę ir paprastas kelnes, patogius žemakulnius batelius. Vargu ar taip rengiasi fatališkos moterys.

– Ede, aš visiškai netinku tokiems reikalams.

Edė užvertė galvą.

– Galiu lažintis, kad Devino nereikia mokyti, kaip tai daryti, todėl nesirūpink.

– Regana patarė leisti jam veikti. Gal man nereikia ten eiti?

– Meilute, kartais net ir tikrą vyrą reikia šiek tiek paraginti. O dabar liaukis save graužusi ir negniaužyk rankų. Eik ir pasiimk jį.

– Reikėtų kaip nors susitvarkyti plaukus, – sunerimo Kesė. – Tikriausiai jau nusilaižiau lūpų dažus? Gal apsivilkti suknelę?

– Kese. – Edė nusmaukė žemyn netikrais briliantais puoštus akinius ir pažiūrėjo per viršų. – Atrodai puikiai. Labai šviežiai. Patikėk, jam nesvarbu, kuo būsi apsirengusi. Svarbu, kad būtum pas jį. Todėl eik.

– Gerai. – Kesė atsitiesė ir čiupo rankinę. – Einu. Jau einu. Jeigu tau ko nors reikės, tik...

– Man nieko nereikės. Eik.

– Einu.

Kesei išėjus Edė kilstelėjo rusvus antakius. Vargšas vaikas, pagalvojo ji. Atrodė, lyg eitų į ugnies liniją mūšio lauke. Kikendama Edė pasitaisė akinius ir vėl įsijungė vaizdo grotuvą.

Lažybose būtų stačiusi už Deviną Ma keidą.

7

„Iš tikrųjų reikėtų viską mesti ir ropoti į lovą.“ Štai ką pasakė sau Devinas, bet ir toliau sėdėjo prie stalo įbedęs nosį į knygą. Pasakojimas jo nesudomino. Tačiau ne dėl knygos autoriaus kaltės – pastaruoju metu jo beveik niekas nedomino.

Suprato, kad kvaila ir beprasmiška taip jaustis, deja, niekas negalėjo pataisyti nuotaikos. Viskas nusėdo giliai viduje. Jau rimtai galvojo patraukti į ūkį ir pasipešti su Šeinu. Tai būtų visai lengva. Per lengva. Todėl apsigalvojo.