Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Tik nepasakykite jam, – išdrožė Konoras ir tuoj smarkiai nuraudo. – Pone.

– Gerai. Matau, kad nori jam atsilyginti. Tačiau turi žengti žingsnį atgal. Tegul viską sutvarko teisėsauga.

– Daugiau neleisiu nei jam, nei kam nors kitam skriausti mamos.

– Su tuo ir aš sutinku. – Žiūrėdamas į ryžtingą Konoro veidą Devinas nusprendė, kad berniukas turi žinoti, kas vyksta. – Kalbėsiu su tavimi tiesiai, gerai?

– Taip, pone.

– Tavo močiutė šiandien labai įskaudino mamą.

– Ji nori, kad jis grįžtų pas mus. Bet to niekada nebus. Aš neleisiu.

– Tavo mama irgi nenori su juo gyventi, todėl liepė močiutei išeiti. Patikėk, ištarti tokius žodžius motinai sunku, labai sunku, bet ji ištarė.

– Jūs ją raminote. Atsiprašau...

– Neatsiprašinėk, – iš karto nutraukė jį Devinas. – Tikrai nereikia. Žinau, Kesė mano kitaip, bet mes juk viską suprantame. Tu tikrai pasielgei teisingai, Konorai. Aš būčiau padaręs taip pat.

Jokie pagyrimai, kuriuos girdėjo mokykloje iš mokytojų ar komandos draugų, dabar nebeatrodė tokie svarbūs. Jis pasielgė taip, kaip būtų pasielgęs šerifas Makeidas.

– Džiaugiuosi, kad norėjote padėti mamai. Padarysiu viską, ką liepsite.

Devinas pamanė, kad toks pasitikėjimas vertesnis už auksą.

– Turiu tau pasakyti, kad Džo leista dirbti laisvuosius darbus.

Konoro veidas surimtėjo.

– Žinau. Vaikai mokykloje plepa.

– Ar jie šiurkščiai su tavimi elgiasi?

Berniukas gūžtelėjo pečiais.

– Kaip paprastai.

„Mokosi pats apsiginti“, – su pasididžiavimu pagalvojo Devinas.

– Noriu, kad per daug nesijaudintum, bet būtum budrus. Esi sumanus ir pastabus. Todėl tau ir sekasi rašyti įdomius apsakymus.

Konoras jautėsi pamalonintas.

– Mėgstu rašyti.

– Žinau. Todėl moki stebėti ir vertinti padėtį. Esu įsitikinęs, kad prižiūrėsi savo šeimą. Jeigu pamatysi ar išgirsi ką nors įtartina, išgirsi ar net pajusi ką nors negera, ateik pas mane. Noriu, kad duotum žodį.

– Duodu žodį, pone.

– Ar būtina visą laiką vadinti mane ponu? Jaučiuosi nukriošęs.

Konoras paraudo, bet nusišypsojo.

– Taip reikia. Tai kaip taisyklė.

– Apie taisykles aš žinau viską. – Devinas nusprendė, kad šį klausimą bus galima išspręsti ir vėliau. – Kiekvienas vyras būtų laimingas turėdamas tokį sūnų kaip tu, Konorai.

– Man daugiau nereikia jokio tėvo.

Ranka, kilusi apkabinti Konorą per pečius, sustingo. Užgniaužęs atodūsį Devinas ją nuleido.

– Tada pasakysiu kitaip: kiekvienas būtų laimingas turėdamas tokį draugą. Sutinki?

– Taip, pone. – Dabar berniuko akyse švietė pasitikėjimas.

– Tavo mama turbūt nerimauja, kad neprimuštum manęs. – Konoras sukikeno nuo tokios minties, o Devinas pakedeno jam plaukus. – Grįžk ir nuramink ją, pasakyk, kad mes viską išsiaiškinome. Aš vėliau su ja pasikalbėsiu.

– Taip, pone. – Berniukas pašoko nuo akmenų, tada prikando lūpą stengdamasis įžiebti paskutinę drąsos kibirkštėlę. – Ar galėčiau kartais ateiti pas jus į darbą pažiūrėti, kaip dirbate?

– Žinoma.

– Aš netrukdyčiau. Tiktai... – Konoras pritrūko žodžių ir užsikirto. – Ar galėčiau?

– Aišku, kad gali. Bet kada. Nors dažniausiai ten nuobodu.

– Negali būti, – svaigdamas nuo sėkmės paprieštaravo berniukas. – Ačiū, šerife. Dėkoju už viską.

Devinas kurį laiką stebėjo nubėgantį Konorą, paskui įsitaisė patogiau. Norėjo užsirūkyti, bet priminė sau, kad kratosi šio įpročio. Tada pagalvojo, kad anksčiau ar vėliau jis gyvens su šiais abiem vaikais, gal ir dar su vienu.

Konoras nenori tėvo, todėl nebus lengva. Todėl reikia rasti tinkamą kelią, vedantį į jo širdį, ir žengti juo iš lėto.

Bet pirmiausia, žinoma, pas Kesę. Žingsnis po žingsnio. Kelias vis tiek kur nors nuveda. Jeigu jis bus atsargus, ji žengs kartu su juo.

6

Devinui turėjo būti išeiginė, bet nuo pat ryto jis porą valandų užgaišo aiškindamasis smulkų konfliktą mokykloje. Dūminė bomba neatliko savo užduoties. Įmesta į mergaičių drabužinę ji neišleido tiek dūmų, kad moksleivės klykdamos pultų į lauką vienais apatiniais.

Ne taip seniai nutikęs panašus atvejis, kurį Devinas išsiaiškino, sukėlė daug įdomesnį efektą. Žinoma, jis apie tai neužsiminė dviem padaužoms, kai juos sučiupo.

Kai pagaliau jis padarė tvarką, o jaunieji chemikai liko drebinti kinkų, Devinas patraukė tiesiai į viešbutį.

Jis ketino Kesei padaryti staigmeną, kuri turėjo priversti ją nusišypsoti. O gal ir palengvinti jam žengti kitą žingsnį.

Devinas buvo įsitikinęs, kad turi vieną ne visai sąžiningai įgytą pranašumą. Tiek metų stebėjęs iš šalies jis gana gerai pažinojo Kesę. Suprato, ką reiškia kokia nors jos veido išraiška ar rankos mostas. Žinojo jos silpnybes ir jėgą.

Kesė jį irgi pažinojo, bet ne taip pat, ne išsamiai. Kai ko nepastebėjo, nes jai reikėjo stengtis išgyventi. Jeigu būtų pastebėjusi, būtų supratusi, kad jis ją įsimylėjęs.

Bet tai tik į gera. Tegul nepastebi, kol jis padės tvirtesnį pagrindą. „Laiko dar yra“, – mąstė Devinas važiuodamas keliu link viešbučio. Bet kai pagaliau bus padėtas tvirtas pagrindas, jis pagreitins tempą.

Dvylika metų velniškai prailgo laukti.

Svečiams skirtoje aikštelėje pamatęs nepažįstamą automobilį Devinas nusprendė pirmiausia užeiti į viešbučio svečiams skirtą aukštą. Apsidžiaugė pamatęs ją su dviem moterimis baltais it sniegas plaukais.

Kesė buvo pamiršusi nusijuosti prijuostę. Naujosios viešnios atvyko netikėtai, jos pageidavo nesutrumpintos ekskursijos po apylinkes ir namo istorijos. Kesė džiaugėsi, kad spėjo paruošti pusryčius, moterys ją užklupo įpusėjusią siurbti kilimus.

Senosios damos buvo seserys, abi našlės, jos nekantravo išgirsti Barlou legendą. Aprodžiusi antrą aukštą Kesė lydėjo jas laiptais žemyn ir išsijuosusi malė liežuviu, kai pamatė Deviną.

– ...viena iš pačių kruviniausių pilietinio karo dienų. Antietamo mūšio laukas yra viena autentiškiausių, labiausiai saugomų mūsų šalies vietų. Lankytojų centras – vos už keturių mylių ir labai informatyvus. Jūs nesunkiai surasite... O, labas, Devinai.

– Nesitrukdyk dėl manęs. Sveikos, ponios.

– Susipažinkite – ponia Berman ir ponia Koks, o čia šerifas Makeidas.

– Šerifas! – Ponia Koks pasitaisė akinius ir džiugiai nusišypsojo. – Kaip malonu.

– Antietamas ramus miestas, – patikino ją Devinas. – Tikrai daug ramesnis negu 1862 metų rugsėjį. – Žinodamas, kad turistams tai patinka, jis nusišypsojo ir pridūrė: – Jūs stovite toje vietoje, kur buvo nužudytas konfederatų armijos kareivis.

– O Viešpatie! – Ponia Koks suplojo rankomis. – Ar girdėjai, Irma?

– Mano ausims nieko bloga nenutiko, Mardže. – Ponia Berman žvilgtelėjo į laiptų apačią, lyg tikėdamasi pamatyti kraujo. – Ponia Dolin mums jau papasakojo tą istoriją. Nusprendėme čia apsilankyti perskaičiusios brošiūrą, kurioje tvirtinama, kad čia vaidenasi.

– Taip, ponia. Tikrai vaidenasi.

– Šerifo Makeido brolis yra šio viešbučio savininkas, – paaiškino Kesė. – Jis irgi gali nemažai papasakoti.

– Niekas to geriau nepadarys už ponią Dolin, – paprieštaravo Devinas. – Ji kasdien susiduria su tais vaiduokliais. Kese, papasakok viešnioms apie du kapralus.

Nors šią istoriją pasakodavo kelis kartus per savaitę, Kesė turėjo susiimti, kad įveiktų drovumą Devino akivaizdoje. Ji susinėrė rankas virš prijuostės.