Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Kese.

Ji pašoko iš vietos. Akyse nerimas buvo sumišęs su skausmu. Kai Devinas ištiesė į ją rankas, Kesė atšoko į šalį.

– Devinai, negirdėjau, kaip įėjai. Buvau... Turėjau... – Ji stengėsi sugalvoti, kaip pasiteisinti, kodėl taip atrodo. Kaip visada. Išblyškusi, širdgėlos sklidinomis akimis ji spoksojo į Deviną. Paskui subruzdo. – Atnešiu tau šaltos arbatos. Turiu šviežios. – Paskubomis ji puolė ieškoti stiklinių, atnešė ąsotį. – Turiu vyšnių pyrago. Šįryt iškepiau. – Kesė blaškėsi lyg užsukta, o kai Devinas suėmė ją už pečių, išmetė iš rankų stiklinę, kurią ką tik buvo pripylusi, ir ši sudužo nukritusi ant grindų. Iš po stalo piktai sukniaukusi išnėrė ten snaudusi katė. – O Viešpatie, tik pažiūrėk, ką padariau. – Jai užėmė kvapą, panika surakino krūtinę. Kesė nieko negalėjo padaryti. – Man reikia... Man reikia...

– Nusiramink, – tarė jis kuo ramesniu balsu atsukęs ją veidu į save. Kesė smarkiai drebėjo ir stengėsi ištrūkti. „Ne dabar, – sukosi Devino galvoje. – Ne dabar.“ – Eikš, – sumurmėjo jis. – Eikš pas mane.

Akimirksniu ji atsidūrė jo glėbyje ir užtvanka griuvo. Įsikniaubusi į tvirtą Devino petį Kesė prapliupo raudoti, karštos ašaros sunkėsi jam į marškinius. Devinas bučiavo ją į plaukus, glostė nugarą.

– Papasakok man. Pasakyk, kas nutiko, kad galėčiau padėti.

Kesė kalbėjo neaiškiai, nerišliai, bet klausydamasis tarp kūkčiojimo prasiveržiančių žodžių jis suprato esmę. Nuožmus pyktis įsisuko jam į širdį, Devinas ją ramino, bučiniais apibėrė drėgnus skruostus.

– Padarei taip, kaip ir turėjai padaryti. Elgeisi teisingai.

– Bet ji mano motina. – Kesė pakėlė ašarotą veidą. – Aš ją išvariau. Išvijau savo motiną.

– Kuri kurią išvarė, Kese?

Ji vėl pratrūko rauda, pirštais nesąmoningai įsitvėrusi jo pečių.

– Bet juk taip neturi būti.

– Negalvok apie tai.

– Pasitrauk nuo jos! – Pro lauko duris įlėkė Konoras. Įsitempęs, sugniaužęs kumščius, veidas persikreipęs iš pykčio. Jis nieko aplinkui nematė, tik vyrą, apsikabinusį graudžiai raudančią jo motiną. – Jeigu ją paliesi – užmušiu!

– Konorai! – Nuo sukrėtimo spigiu balsu sušuko Kesė. Nejaugi čia jos berniukas – žiūri tokiu nuožmiu žvilgsniu sugniaužęs kumščius? Žvilgtelėjusi į duris pamatė Emą baimės pilnomis akimis. – Prašau taip nekalbėti su šerifu Makeidu.

Konoras žengtelėjo į priekį, kiekviena jo kūno ląstelė buvo pasirengusi kautis.

– Patrauk rankas nuo mano mamos!

Suintriguotas Devinas kilstelėjo antakį ir atitraukė rankas.

– Liepiau taip nekalbėti, – priminė Kesė.

– Jis tave įskaudino. Privertė verkti. – Konoras, dešimtmetis karžygys, iššiepė dantis. – Geriau tegul tučtuojau išeina.

– Jis nieko bloga man nepadarė. – Nors vis dar drebėjo visu kūnu, Kesė žengė tarp jųdviejų. – Mane įskaudino... močiutė mane užgavo... o šerifas Makeidas tik stengėsi mane nuraminti. Noriu, kad jo atsiprašytum, tuojau pat.

Devinas matė, kaip atsileido berniuko kumščiai, o pykčio raudonis palengva virto gėdos ženklu. Nenuleisdamas nuo Konoro akių jis apkabino Kesę per pečius.

– Noriu pasikalbėti su Konoru. Be liudininkų. – Norėdamas užbėgti už akių protestui jis greitai spustelėjo jai pečius. – Kese, kūdikis verkia. Kodėl judviem su Ema nenuėjus jo pažiūrėti?

– Natas. Visai pamiršau. – Nežinodama, ką daryti, Kesė brūkštelėjo ranka per plaukus.

– Paskubėk. – Devinas švelniai stumtelėjo ją. – Mudu su Konu truputį pasivaikščiosime.

– Gerai. Eime, Ema, Natas verkia. – Paėmusi dukrą už rankos ji sunkiai atsiduso. – Tikiuosi, kad atsiprašysi šerifo, Konorai. Ar supratai?

– Taip, mama. – Nuleidęs galvą Konoras pasisuko eiti.

Vaikas žinojo, kas jo laukia. Bus išpertas. Tėvas visada jį mušdavo išsivedęs iš namų, kad mama nematytų ir nežinotų. Dabar jam kaip reikiant klius, ir bus dar blogiau nei tada, kai mušdavo tėvas. Todėl, kad jis norėjo pasielgti teisingai, o paaiškėjo, jog suklydo.

Devinas neištarė nė žodžio, tiesiog ėjo per pievą link miškelio. Negalvodamas išsirinko takelį. Miškas jam buvo ne blogiau pažįstamas kaip miestelis, namai ir savos mintys. Šalia žingsniavo Konoras, apmiręs, įsitempęs, iš gėdos nuleidęs galvą.

Suprasdamas, kad turi sulaukti tinkamo meto ir elgtis apgalvotai, Devinas atsispyrė pagundai apglėbti tuos gležnus petukus. Tiesiog ėjo takeliu ir sustojo prie akmenų krūvos, kur kadaise susitikę du kareiviai pražudė vienas kitą.

Devinas atsisėdo, o vaikas stovėjo pastiręs.

– Aš be galo tavimi didžiuojuosi, Konorai.

Išgirdęs žodžius, kokių mažiausiai tikėjosi, berniukas staigiai pakėlė galvą.

– Pone?

Devinas atsainiai išsitraukė cigaretę – pirmą per visą ilgą dieną.

– Turiu prisipažinti, kad man labai palengvėjo. Aš truputį nerimauju dėl tavo mamos. Jai dabar gana sunkus metas. Žinant, kad tu jau gali ja pasirūpinti, man bus daug ramiau.

Konoras buvo toks sutrikęs, kad nesugebėjo pajusti pasididžiavimo. Jis nepatikliai spoksojo į Deviną.

– Aš su jumis elgiausi įžūliai.

– Nemanau.

– Ir neketinate manęs mušti?

Devino ranka suakmenėjo. Labai iš lėto jis numetė ant žemės ką tik pradėtą rūkyti cigaretę ir sutrynė kulnu. Taip būtų norėjęs sutrinti ir Džo Doliną.

– Niekada nepakelsiu rankos prieš tave, nei šiandien, nei kada nors vėliau. – Jis kalbėjo lėtai, kaip vyras vyrui, jųdviejų akys buvo tame pačiame lygyje. – Niekada nepakelsiu rankos prieš tavo mamą ar seserį. – Tada atkišo ranką ir laukė. – Duodu garbės žodį, Konorai, – tarė, o berniukas spoksojo į jo ranką. – Būsiu dėkingas, jeigu ją paspausi.

Apstulbęs Konoras padavė rankutę.

– Taip, pone.

Devinas šypsodamasis spustelėjo vaikui ranką ir prisitraukė jį kiek arčiau.

– Tu norėjai sumalti mane į miltus, ar ne?

– Norėjau. – Konoro krūtinėje virte virė jausmai. Labiausiai bijojo, kad gali apsiverkti ir Devinas supras, jog jis viso labo tik mažas kvailas berniūkštis. – Aš niekada anksčiau jai nepadėjau. Išvis nieko nedariau.

– Tu dėl to nekaltas, Konorai.

– Niekada nieko nedariau, – pakartojo vaikas. – Jis visą laiką ją mušė, šerife. Visą laiką.

– Žinojau.

– Ne, nežinojote. Sužinodavote tik tada, kai kuris nors kaimynas iškviesdavo arba jis būdavo toks girtas, kad likdavo mėlynės matomose kūno vietose. Bet buvo ir daugiau atvejų. Dar blogesnių.

Devinas linktelėjo. Daugiau nieko negalėjo padaryti. Jis pasisodino berniuką ant akmenų šalia savęs.

– Jis mušė ir tave?

– Kai mama nematydavo. – Pamiršęs narsą Konoras įsikniaubė Devinui į šoną. – Kad ji nežinotų.

Devinas žiūrėjo į medžius, jį graužė niekingas pyktis ant savęs, kad nesugebėjo užbėgti tam už akių.

– O Emą?

– Ne, pone. Jis nekreipė dėmesio į Emą, ji buvo tiesiog mergiotė. Bet nesakykite mamai. Prašau nesakyti, kad jis mane mušdavo. Ji labai sielvartaus.

– Nesakysiu.

– Aš jo nekenčiu. Jeigu galėčiau, užmuščiau.

– Suprantu, kaip jautiesi. – Kai berniukas papurtė galvą, Devinas atstūmė jį šiek tiek nuo savęs ir pažvelgė į akis. – Tikrai suprantu. Noriu tau kai ką pasakyti. Gyvenime man nemažai teko grumtis.

– Girdėjau. – Konoras šniurkščiojo nosimi, bet buvo nepaprastai patenkintas, kad gali sulaikyti ašaras. – Žmonės kalba.

– Taip, tikrai kalba. Susitaikiau su tuo, tačiau dažnai puldavau aiškintis kumščiais. Kartais būdavo dėl ko, kartais ne. Vis dėlto išmokau atsitraukti. Būna tokių atvejų, kai labai svarbu atsitraukti. Tu dabar širsti ant tėvo...