Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Žinau. – Kesė stengėsi nerodyti narsumo stokos. Prisiminė, kad Makeidai iš tų, kurie mėgsta parėkauti. Vis dėlto tvirčiau apglėbė save pamačiusi, kaip į aikštę išbėga Konoras su Brajanu.

– Nesijaudink, – pakartojo Regana.

– Pasistengsiu.

Juk smagu, argi ne, matyti, kad Konoras taip drąsiai bėgioja ir rėkauja. Ilgai jos sūnus buvo per daug tylus. Per daug prislėgtas, kaltai mąstė Kesė. Dabar sulig kiekviena diena vaikas vis labiau pasitiki savimi. Ir jeigu šūksniai iš visų pusių berniuką džiugina, ji neleis sau nerimauti.

Netrukus viskas baigėsi, skambėjo pažadai atsirevanšuoti. Kesė matė, kaip Brajanas sušoko laukinį pergalės šokį, paskui nenustygo vietoje, kol gavo prisiliesti prie prizinės taurės. Devinas pakėlė pirštinę, tada pasilenkęs kažką pasakė Konorui ir berniukas patenkintas sukrizeno. Jos sūnus nulėkė į tolimąją aikštelės dalį pasirengęs vėl įsitraukti į žaidimą.

– Jis moka elgtis su vaikais, – sumurmėjo Kesė. – Devinas, – pridūrė.

– Kiekvieną kartą, kai jis pas mus ateina, vos peržengęs slenkstį čiumpa Natą ant rankų. – Regana nusišypsojo žiūrėdama žemyn į sūnų, kuris įnirtingai galando besikalančius dantukus ryškiai raudonu kramtomuoju žiedu. – Jis kraujuoja.

Išsigandusi Kesė taip pat nukreipė žvilgsnį į Natą.

– Kur?

– Ne, aš turiu omenyje Deviną. Jo veidas kruvinas. Gal kas turite nosinę?

– Aš turiu, – Kesė ištraukė popierinę nosinaitę iš kišenės.

Kai ji puolė bėgti link aikštės, Regana nusišypsojo.

– Kesė to dar nesuprato, ar ne?

– Tikrai ne. – Savana atsirėmė į medį. Leila snaudė ir tai buvo puiku. – Devinui reikėtų kaip nors aiškiau parodyti, kad eina dėl jos iš proto, gal tada Kesė pagaliau suprastų.

– Jis vienintelis iš Makeidų veikia atsargiai.

Savana kilstelėjo antakį ir užsimerkė.

– Lažinuosi, kad sulaukęs tinkamo meto veiks greitai. Kesė nespės išsisukti.

– Gal net nenorės, – svajingai tarė Regana. – Gyvenimas jai siūlo tai, kas geriausia.

Uždususi nuo pastangų pavyti Deviną, kuris ėjo dideliais žingsniais, Kesė šūktelėjo:

– Devinai! Palauk minutėlę!

Apsidairęs jis pamatė iš paskos bėgančią Kesę ir pasielgė taip, kaip buvo įpratęs elgtis. Susikišo rankas į kišenes ir paklausė:

– Kas atsitiko?

– Tavo burna. Viešpatie, tu taip greitai eini, – gaudydama orą išspaudė ji sustojusi priešais.

– Burna?

– Kraujuoja. – Įgudusiais motiniškais judesiais ji švelniai palytėjo lūpų kamputį. – Mačiau, kaip kaktomuša susidūrei su Šeinu. Net užsimerkiau. Tau pasisekė, kad taip beprotiškai elgdamasis tik lūpą prasiskėlei. Juk tai tik žaidimas.

– Tai beisbolas, – priminė Devinas, iš visų jėgų stengdamasis neaimanuoti, kol jos pirštai švelniai glostė žaizdelę, apie kurią jis nė neįtarė. – Turėjau bėgti.

– Taip, žinau. Aš aiškinuosi šio žaidimo taisykles ir terminus. Išsiaiškinau, kas yra RBI 5ir ERA 6. Konoras taip jaudinosi dėl žaidimo. Kaip puiku, kad leidai jam žaisti kairiuoju kraštu.

– Dešiniuoju. Dešiniuoju kraštu, – šiaip ne taip išstenėjo Devinas, o širdis jo krūtinėje daužėsi it pakvaišusi. Rankas laikė kišenėse sugniaužtas į kumščius. – Kese, man viskas gerai.

Balsas, kažkokia nekantrumo gaidelė, privertė ją suklusti.

– Tu ant manęs pyksti.

– Nepykstu. Po galais, aš visiškai nepykstu ant tavęs. Paklausyk... – Nepaprastai nusiminęs jis ištraukė Kesei iš rankų kraujuotą nosinę. – Kas čia?

– Kraujas. Juk sakiau, kad tavo lūpa...

– Kraujas, – pertraukė ją Devinas. – Štai kas teka mano gyslomis. Kraujas, o ne šaltas vanduo. Todėl jeigu ir toliau stovėsi taip arti manęs ir liesi mano veidą, aš... – Devinas nutilo ir sugriežė dantimis. – Aš nepykstu, – jau ramiau tarė jis. – Man tiesiog reikia eiti.

Kesė kandžiojo lūpas, o jis dideliais žingsniais nužingsniavo į miškelį rytinėje parko pusėje. Mintis, kad praranda draugą, suteikė Kesei drąsos ir ji puolė vytis.

Devinas stabtelėjo, atsisuko ir karštas jo žvilgsnis it strėlė pervėrė jai širdį.

– Atsiprašau, – tyliai ištarė ji. – Devinai, atsiprašau.

– Tau nereikia manęs atsiprašyti, Kese, nes neturi dėl ko. – Devinas susirūpino. Kur velnias nunešė visus žmones? Kodėl miškelyje nieko nėra? Dabar, kai buvo taip sunku išlaikyti savitvardą, jis negalėjo rizikuoti pasilikti su ja dviese. – Grįžk atgal, Kese. Tučtuojau grįžk.

Kesė pasisuko eiti. Buvo įpratusi daryti kaip liepiama. Bet šįkart negalėjo. Tik ne dabar, kai tai taip svarbu.

– Jeigu nepyksti, tai esi prislėgtas. Nenoriu, kad taip jaustumeisi dėl manęs.

Buvo rizikinga, kone baisu žengti į priekį, kai Devino akyse kunkuliavo susierzinimas. Kesė žinojo: šis vyras jos neįskaudins – aišku, kad žinojo, nors giliai širdyje krebždėjo silpnas abejonės daigelis. Tačiau dėl Devino vertėjo rizikuoti.

– Viskas dėl to, kad tave pabučiavau, – išpyškino ji. – Tačiau tai nieko nereiškia.

Susierzinimas nyko jam iš akių. Žvilgsnis tapo tuščias, visiškai tuščias.

– Žinau, kad nereiškia.

– Tu atsakei į mano bučinį. – Jos širdis smarkiai daužėsi, ji vos girdėjo savo žodžius. – Sakei, pyksti ant savęs už tai, bet aš nenoriu, kad pyktum. Tai nieko tokio.

– Nieko tokio, – lyg apdujęs pakartojo Devinas. – Gerai, pamirškime tai. O dabar grįžk atgal.

– Kodėl tu mane taip pabučiavai? – Kesės žodžiai virto šnabždesiu, nes drąsa ėmė blėsti.

– Kaip jau sakiau, tu užklupai mane nepasirengusį. – Bet ji ir toliau žiūrėjo į jį didelėmis romiomis akimis, kol Devinas neišlaikė. – Po galais, ko tu iš manęs nori? Juk atsiprašiau, ar ne? Prižadėjau, kad daugiau tai nepasikartos. Stengiuosi nesiartinti prie tavęs, nors tai mane žudo. Aš dvylika metų laukiau progos tave pabučiuoti, o kai pripuoliau, vos nesurijau gyvos. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

Kesei pradėjo drebėti kojos, bet ne iš baimės. Baimę ji puikiai mokėjo atpažinti. Kad ir kas tai buvo, tas nepažįstamas jausmas ją smarkiai paveikė.

– Tu manęs neįskaudinai. – Ji nurijo seiles. – Aš neprieštaravau. Ir dabar neprieštarauju.

Devinas jau taikėsi ją bučiuoti, bet suabejojo.

– Aš ir vėl noriu tave pabučiuoti.

– Aš neprieštarauju, – pakartojo ji ir tai buvo geriausia, ką galėjo padaryti.

Kesė nepajudėjo iš vietos, kai jis žengė artyn, nesumojo, ar gali jį paliesti. Būtų norėjusi perbraukti delnais per rankas, jos buvo tokios stiprios. Bet nesiryžo.

Netrukus jai nebereikėjo dėl to jaudintis nei galvoti ar spėlioti. Devinas suėmė delnais jos skruostus įrėmindamas veidą ir prigludo prie lūpų – taip švelniai, taip atsargiai.

Kesės širdis suplazdėjo, kūnu perbėgo malonus virpulys, lyg netikėtai prasivėrus durims kažkas tyliai būtų išskridęs iš narvelio. Kai Devinas prisitraukė ją arčiau – tik trupučiuką, jai pasirodė, kad plaukia pas jį. Lūpos prasivėrė ir ištrūko tylus nuostabos atodūsis.

Štai ko jis visada troško. Parodyti jai visą savo švelnumą ir rūpestį. Leisti sau susilieti su ja, lėtai, atsargiai. Šešėliuota miško paunksmė, pripildyta paukščių balsų ir lauko gėlių aromato, tam tobulai tiko.

Štai ko jis visada troško, lyg per miglas suvokė Devinas ir meistriškai sustiprino bučinį, kol ji vėl palaimingai atsiduso.

Visi tie metai, kai jis laukė ir troško jos, virto minutėmis dabar, kad ji buvo čia, su juo.

Iš tolo atsklindantys šūksniai ir juokas Kesės ausyse skambėjo lyg malonus bičių dūzgimas. Ji net nepajuto, kaip pakėlė rankas, apglėbė jo riešus ir pirštais apčiuopė padažnėjusį pulsą. Ji laikėsi, kol akyse ėmė mirgėti gražios spalvos, laikas tarsi sustojo, o bučinys vis stiprėjo.