Нора Робертс - Devino Makeido meilė

4

Parado diena buvo tikras košmaras. To ir reikėjo tikėtis. Tačiau Devinas jos laukė dėl visai suprantamų priežasčių – bus toks užsiėmęs, kad neturės laiko galvoti apie asmeninius reikalus.

Paradas turėjo prasidėti lygiai dvyliktą, vadinasi, kažkuriuo metu nuo dvyliktos iki pusės pirmos, įprastinėmis kalbomis aikštėje ir vainikų padėjimu prie memorialo.

Kaip šerifas, jis irgi privalėjo ten būti vilkėdamas išeiginę uniformą. Tai nebuvo labai sunku. Vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti, kiek kartų per metus jam tenka išsitraukti rusvai žalsvos spalvos kostiumą, kaklaryšį ir juodus žvilgančius batus.

Be abejo, tekdavo išsitraukti ir lyginimo lentą, o to jis nemėgo. Šio vienintelio namų ruošos darbo Devinas nekentė visa širdimi, jis smarkiai veikė jam nervus.

Tačiau aštuntą valandą ryto Devinas jau buvo gatvėje pasipuošęs išlyginta uniforma. Ten nekantraujantys entuziastai jau statėsi kėdes kelkraščiuose ir ant šaligatvių, skubėjo užimti vietų kitiems, padėdami sulankstomus krėslus ir šaltkrepšius.

Dauguma pagrindinės gatvės parduotuvių ir įstaigų šventinę dieną nedirbo, bet Devinas vylėsi, kad Edės užkandinėje galės papusryčiauti.

Jis iš lėto nužingsniavo šaligatviu – tai buvo pati geriausia valanda, nes tuoj prasidės šventiniai rūpesčiai, reikės palaikyti tvarką minioje, stebėti, ar balionų, dešrainių ir ledų pardavėjai įsikūrė jiems skirtose vietose.

Šią iškilmingą dieną ir vasara nusprendė debiutuoti. Buvo jau kaip reikiant karšta ir Devinas suirzęs pamėgino atlaisvinti marškinių apykaklę.

Įsivaizdavo, kaip gatvės asfaltas iki popietės suminkštės. Vylėsi, jog mažosios gimnastės žvilgančiais kostiumėliais, ketinančios verstis kūliais, bus tam pasiruošusios.

Devinas pasižymėjo: reikia patikrinti, ar palei visą trasą parado dalyviams paruošta pakankamai vandens. Nenorėjo, kad kas nors nualptų.

Nors buvo šventinė diena, Edės užkandinėje virė gyvenimas. Devinas užuodė kepamo kumpio ir kavos kvapus. Tai priminė, kad pastarosiomis dienomis jis beveik nieko nevalgė.

Pasisveikinęs su keliais nuolatiniais kavinės klientais jis atsisėdo prie baro.

– O, šerifas! – Edė mirktelėjo jam. Kaip paprastai, netikrais briliantais papuošti akiniai, parišti netikrų perlų grandinėle, tabalavo ant prakaulios jos krūtinės. Ryšėjo ne itin švarią prijuostę, bet po ja vilkėjo šventiškai: itin trumpa palaidinuke, tokio pat raudonumo kaip jos plaukai, ir šortais, kurie jau balansavo ant padorumo ribos.

Akių vokai iki pat ryškiai išpieštų antakių buvo padengti žydrais šešėliais, o lūpos – „Stop“ ženklo raudonumo. Ausyse tabalavo aguonų pavidalo auskarai, tokia pat sege buvo prisegta prijuostė.

Devinas nusišypsojo. Tik Edvina Kramp taip apsirengusi gali išeiti į žmones.

– Kiaušinienės su kumpiu, Ede, ir negaišuodama nešk kavos.

– Tuoj pat, brangusis. – Nors pagal amžių ji tiko jam į motinas, vis tiek pasitaisė plaukus ir koketiškai pagyrė. – Kaip puikiai atrodai su ta uniforma!

– Jaučiuosi kaip senstelėjęs skautas, – suurzgė Devinas.

– Vienas iš mano pirmųjų gerbėjų buvo skautas. – Suraukusi antakius Edė nukėlė plastikinį dangtį nuo lėkštės su spurgomis ir išrinko vieną jam. – Turiu tau pasakyti, kad jis jau buvo tam gerai pasirengęs. Aš vaišinu, – pridūrė metusi įdėmų žvilgsnį į dvi zujančias padavėjas.

Palikusi Deviną gerti kavą su spurga ji nuskubėjo į virtuvę.

Devinas labai stengėsi nepasinerti į svajones. Norėdamas išlaikyti blaivų protą jis pasidėjo ant baro bloknotą ir ėmė skaityti, ką buvo pasižymėjęs. Po pusės valandos kažką tikslino savo užrašuose ir mėgavosi puikia Edės kiaušiniene su kumpiu.

– Sveikas, šerife. Gal neseniai ką nors uždarei į areštinę?

Atsisukęs Devinas pamatė stulbinamai gražų, bet nelabai draugišką brolienės veidą. „Savana Makeid mėgsta skambius pareiškimus“, – pagalvojo Devinas. Kai ši sirena įeina į kambarį, vyrų širdys sustoja. Jos juodi tankūs plaukai, krintantys ant pečių, migdolo formos šokolado spalvos akys, tobuli skruostikauliai ir tarsi aukso dulkėmis pabarstyta oda užimdavo žadą.

O dar ta įžūli laikysena, pagalvojo Devinas.

– Tiesą sakant, ne, pastaruoju metu neteko. – Jis nusišypsojo šalia jos stovinčiam berniukui – savo sūnėnui, ir visai nesvarbu, patinka tai Savanai ar ne. Aukštas pagal amžių, tamsaus gymio ir gražus kaip motina, Brajanas vilkėjo beisbolininko uniformą, buvo užsidėjęs žaidėjo kepurėlę. – Dalyvausi šiandien parade?

– Taip. Mudu su Konu ir kitais vaikinais važiuosime trenerio pikapu. Bus smagu.

– Bet dar labai anksti, ar ne?

– Turime keletą reikalų sutvarkyti, – įsiterpė Savana. – Ir pasirūpinti Konoru. Turime jį paimti, kai tik Brajanas čia prisikimš pilvą.

– Mirštu iš bado, – pareiškė berniukas ir klestelėjęs šalia Devino alkanu žvilgsniu įsispoksojo į spurgas.

– Ei, Ede, pas tave atvyko išbadėjęs berniukas!

– Jau einu. – Stumtelėjusi švaistines duris ji išlindo iš virtuvės. Ir plačiai nusišypsojo Brajanui. – O, čia mano čempionas. – Edė net švietė iš pasididžiavimo, nes buvo Antietamo beisbolo komandos rėmėja. – Tai bent rungtynės buvo šeštadienį.

Pasisveikinusi su Savana ji pasilenkė ir paburkavo su kūdikiu, sėdinčiu kėdutėje, o tada įsitraukė į rimtą ir išsamų pokalbį su Brajanu apie maistą ir beisbolą.

Devinas nesikišo į pokalbį. Jau greičiau būtų liežuvį nusikandęs. Nuslydęs nuo baro kėdės jis paėmė ant rankų dukterėčią, atsisėdo atgal ir ilgai laikė ant kelių didžiaakę Leilą. Iš po įmantrios kepuraitės nuo saulės kyšojo tamsios tankios garbanos. Lūpos – jos motinos lūpos, pagalvojo Devinas, – rimtai sudėtos, ji žiūri į jį didelėmis akimis, kurios jau kiek pasikeitė, iš žydrų, kokios buvo jai gimus, darėsi žalios kaip Makeidų.

– Labas, gražuole. – Jis pasilenkė jos pabučiuoti ir apsidžiaugė pamatęs, kaip tose puikiose lūpytėse nušvito šypsena. – Ji man nusišypsojo.

– Norėtum.

Devinas pažvelgė į ramias Savanos akis.

– Po galais. Ji man tikrai nusišypsojo. Ji mane myli. Tiesa, Leila? Juk nusišypsojai, brangute? – Jis braukė pirštu jai per rankelę, kol mažylė jį nutvėrė. – Jos akys – kaip Makeidų.

– Spalva vis dar keičiasi, – atšovė Savana. Bet balsas jau buvo kiek švelnesnis. Nors Devinas buvo šerifas ir ji stengėsi laikytis nuo jo atstu, sulig kiekviena diena jis vis labiau jai patiko. – Jos gali pasidaryti ir rudos.

– Nepasidarys. Akys Makeidų. – Jis pažvelgė į ją šypsodamasis. – To tu nepakeisi. Mes susiję vieni su kitais.

– Matyt.

Devinas nesiliovė šypsotis. Jautė, kad Savana jį mėgsta, kad ir kaip stengėsi elgtis šaltai.

– Nori spurgos?

– Gal ir norėčiau. – Savana pasidavė ir užsliuogė ant baro kėdės. – Tau nebūtina jos laikyti.

– Bet aš to noriu. O kur Džeradas?

– Tvarko teisinius reikalus. Susitiksime su juo viešbutyje apie pusę dešimtos.

– Vadinasi, dar nebuvai ten užsukusi, – atsainiai – labai atsainiai – tarė Devinas ir priglaudęs Leilą prie peties paglostė nugarytę.

– Nebuvau. – Savana pasilenkė ir iš vaikiškos kėdutės paėmusi servetėlę užtiesė Devinui ant peties. – Prieš mums išeinant ją pamaitinau. Gali atpilti ant tokios puikios policininko uniformos.

– Tada turėčiau priežastį persivilkti. Sakei, važiuosite paimti Konoro?

– Aha... – Savana susikaupusi rinkosi spurgą. – Reifas su Regana užsuks vėliau paimti Emos ir Kesės. Šeinas žadėjo paimti Džeradą, taip bus mažiau vargo dėl automobilių, kai patrauksime į parką iškylauti. – Ji žvilgtelėjo į sūnų, kuris sėkmingai kimšo jau antrą iš Edės gautą spurgą. – Ar tau pavyks prie mūsų prisidėti?