Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Ilgiau tvardytis jis nebeįstengė.

Prisitraukęs artyn jis įsisiurbė jai į lūpas, ryte rijo jas, visas paniro į bučinį. Kesės lūpos buvo šiltos, saldžios. Jų forma, tas viršutinės lūpos linkis, varė iš proto. Devinas godžiai užgrobė jas, apvedė nerimstančiu liežuviu ir nėrė gilyn ieškodamas grobio.

Jo širdis daužėsi tarsi įniršusi bangų mūša į uolas. Kraujas šniokštė gyslomis, galvoje ūžė. Ji buvo įsikūnijęs švelnumas, trapumas ir saldumas, turėjo viską, ko jis geidė, ką brangino.

Po kelių desperatiškų minučių Devinas suvokė, kad Kesės rankos įstrigusios tarp jųdviejų kūnų. Ji stovėjo nustėrusi jo glėbyje. Suglumęs jis paleido Kesę ir staigiai atsitraukė.

Ji spoksojo į jį apniukusiomis it lietaus debesis akimis, pakėlusi ranką palietė lūpas, kurias jis ką tik taip barbariškai buvo užsipuolęs.

Tai tinkamiausias žodis, bjaurėdamasis savimi nusprendė jis. Barbariškas antpuolis.

– Atsiprašau. – Devinas buvo ne mažiau išblyškęs nei Kesė įraudusi, jis dabar piktai keikė save. – Atsiprašau, – pakartojo. – Aš... atsiprašau. Neketinau to daryti... Tu užklupai mane nepasiruošusį.

Tai nedovanotina, priminė jis sau, o bausmė už tai, kad nepateisino pasitikėjimo – visiškas jos praradimas.

– Mano elgesys visiškai netinkamas, daugiau to nebus. Nesuprantu, ką aš sau galvojau. Turiu eiti.

– Devinai...

– Turiu eiti, – pakartojo Devinas traukdamasis atgal ir jo žodžiai nuskambėjo kone desperatiškai. Nusprendęs pasitraukti kuo ramiau jis vos neapvertė stalo. Kadangi Kesė nepajudėjo iš vietos, jam pavyko pasprukti dar labiau nenusižeminus.

Kesė išgirdo trinktelint duris. Ne, ji nesujudėjo ne todėl, jog nepajėgė to padaryti. Tiesiog nemanė, kad būtų išmintinga net stengtis tai daryti.

„Kas čia ką tik įvyko?“ – klausė ji pati savęs. Ji pabučiavo Deviną, nes nusprendė, kad jau laikas šiam draugiškam gestui.

Reifas dažnai ją bučiuodavo. Kai ko nors užsukdavo į viešbutuką, dažnai pabučiuodavo, taip ir ji norėjo pabučiuoti Deviną. Švelniai, paprastai. Po kiek laiko ji prie to priprastų ir daugiau neįsitemptų jam prisilietus.

O dabar Devinas ją pabučiavo. Bet tai buvo visai kitoks bučinys negu Reifo. Tikrai visiškai kitoks. Pirštais lytėdama lūpas Kesė juto, kaip jos dega. Ne, taip jos dar niekas niekada gyvenime nebučiavo. Tarsi nuo to bučinio priklausytų visas vyro gyvenimas. Ji net neįsivaizdavo, kad Devinas...

Ak, o juk įsivaizdavo, priminė ji sau nuleidusi drebančią ranką. Ir visai neseniai, praėjusią naktį. Bet ar taip įsivaizdavo?

Tai, kas čia dabar nutiko, buvo visiškai tikra. Širdis vis dar blaškėsi, oda buvo įkaitusi. Kesė taip apstulbo nuo to, ką jis padarė, kaip sugriebė ją ir prigludo prie lūpų, kad neįstengė net krustelėti.

Kiek tai truko? Pusę minutės, minutę? Nebūtų galėjusi pasakyti, bet jos viduje kažkas nutiko. Ir dabar dar krėtė drebulys.

Jis gailisi to, ką padarė. Žinoma, kad gailisi, mąstė Kesė, ji atsilošė, užsimerkė ir stengėsi atgauti kvapą. Devinas neketino jos bučiuoti. Tai buvo spontaniška reakcija. Vyriškas atsakas. Paskui suprato, ko jai trūksta, ir paleido. Atsiprašė. Jis geras ir garbingas žmogus, todėl už nevalingą elgesį atsiprašė.

Tai buvo tik bučinys, priminė sau Kesė ir prispaudė ranką prie maudžiančio pilvo. Ji viską sugadino, nes nesugebėjo numoti ranka ar nuleisti juokais kaip bet kuri normali moteris. Negana to, atsakė į bučinį ir sužadino jam dar didesnį norą.

Kesė nusprendė toliau elgtis lyg nieko nebūtų nutikę. Kai jie kitą kartą susitiks, ji lyg niekur nieko nusišypsos ir užves įprastą pokalbį. Juk to jau neblogai išmoko. Tik būtų sunku ištverti, jeigu nebegalėtų likti draugais.

Drebančiomis kojomis ji pakilo ir nusvirduliavo baigti šveisti stalo. Stengėsi negalvoti apie Džo Doliną.

Tą popietę ir kitą dieną Devinas triūsė it apsėstas. Kone išvarė iš proto savo pavaduotojus, kol galiausiai išrūko į ūkį nusiteikęs taip pat maloniai pabendrauti ir su jaunėliu broliu.

Žinoma, pats sau sakė, kad važiuoja ten dirbti. Reikėjo apžiūrėti pasėlius, kelios karvės turėjo veršiuotis. Jo pagalba labai pravertė, nes viena karvė kaip tik veršiavosi, o veršiuko padėtis gimdoje buvo netaisyklinga.

Kai viskas baigėsi ir ką tik pasaulį išvydęs veršelis jau svirduliavo ant netvirtų kojų, Devinas atrodė bjauriai. Marškiniai išterlioti, viena ranka pamėlusi, nes buvo įstrigusi karvės viduje, kai stengėsi veršelį ištraukti. Jis visas dvokė.

Šeinas irgi stovėjo garde, jis buvo ne mažiau purvinas, tačiau linksmai švilpavo ruošdamasis skiepyti neramų jauniklį.

– Eikš pas mane, drauguži. Tau beveik neskaudės.

Devinas bjaurėdamasis spoksojo į brolį. Tai buvo sunkus, purvinas darbas, jis dar nebaigtas. Reikėjo išvalyti gardą, pakreikti šviežių pakratų, o ir veršelį dar kelias valandas reikės stebėti.

O Šeinas klūpo mėšle ir džiaugiasi kaip kvailys.

Pastaruoju metu jis užsiaugino plaukus, atkreipė dėmesį Devinas, pastebėjęs broliui ant sprando pro purvinos kepuraitės skylę ištrauktas sruogas. Jo žalios akys, kiek blyškesnės nei Devino, atrodė svajingos, lūpos dailių apybraižų, šypsantis skruostuose išryškėdavo duobutės. Jis buvo nuodėmingai gražus net kaip Makeidas. Ir jauniausias sūnus šeimoje, jaunesnis net už Deviną, todėl vyresnieji broliai jautė pareigą dažnai ir skaudžiai išspardyti jam užpakalį.

Kadangi Šeinas nesiliovė švilpauti, Devinui kilo noras ir dabar taip padaryti.

– Ko, po galais, dabar taip džiaugiesi?

– Iš pirmo žvilgsnio veršelis atrodo sveikas. – Tvirtai laikydamas besimuistantį gyvulėlį Šeinas apžiūrėjo akis ir ausis. – Karvė irgi gerai jaučiasi. Kodėl nesidžiaugti?

– Po perkūnais, ji vos nesulaužė man rankos.

– Karvė dėl to nekalta, – įsitikinęs tarė Šeinas. – Beje, juk sakiau, kad leistum man. Bet tu veržte veržeisi.

– Taip, teisybė. Mėšlinas darbas.

– Nenorėk, kad būtų švaru, kai karvė veršiuojasi. – Šeinas atsistojo ir nusišluostė purvinas rankas į tokius pat purvinus džinsus. Išėjęs iš gardo jis atsirėmė į vartelius. – Pamaniau, gal toks darbas pataisys tau nuotaiką. – Jis nusišypsojo įžūlia savimi pasitikinčio žmogaus šypsena ir Devinui tai buvo dar viena priežastis apkumščiuoti brolį. – Turi rūpesčių dėl moterų, ar ne?

– Moterys man nekelia rūpesčių.

– Todėl, kad jų neturi... o tai, turiu pasakyti, glumina mus visus. Kodėl tau neperėmus kurios nors maniškės? Aš jų turiu daug.

Devinas jam atsakė, kaip ir reikėjo tikėtis, riebiu keiksmažodžiu ir nuėjo prie dubens su vandeniu nusiplauti rankų.

– Kalbu rimtai, – tęsė Šeinas. – Žinai, kuri, man regis, tau labiausiai tiktų? Franė Spader. Tokių gražių rudų plaukų šiose apylinkėse daugiau niekas neturi, o šypsena be galo miela. Atsigrožėjęs plaukais ir šypsena pamatysi, kad jos kūnas lengvai gali priversti vyrą inkšti. Neatrodo, kad pastaruoju metu būtum turėjęs progų kaip reikiant painkšti.

– Aš pats išsirinksiu moterį. Man nereikia tavo prakeiktų išėdų.

– Aš tik broliškai pasiūliau. – Šeinas pliaukštelėjo Devinui per petį ir pasisiekė muilo. – Žinai, jeigu nesielgtum taip broliškai, tikriausiai jau maloniai leistum laiką su mažule Kese...

Tik dėl to, kad Devinas reagavo žaibiškai, o Šeinui pritrūko gudrumo, smūgis į žandikaulį jį gerokai paskraidino. Žnektelėjęs ant žemės jis papurtė galvą. Net nespėjo pasitei rauti brolio, koks kipšas jį apsėdo, kai pasijuto užgultas šimto septyniasdešimt penkių svarų gryniausio pykčio ir nevilties.