Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Tai tiesa. Bet atrodo, kad po sunkaus prisitaikymo laikotarpio, kai turėjo bėdų dėl elgesio, dabar jis tapo pavyzdingu kaliniu.

– Taip ir patikėsiu.

Džeradas pajuto kartėlį brolio balse ir puikiai suprato priežastį.

– Mes žinome, kad jis tikras šunsnukis, Devinai, ir suprantame, jog apsimeta. Bet daro tai nepriekaištingai.

– Jo negali paleisti lygtinai, juo labiau pirmą kartą paprašius. Aš tuo pasirūpinsiu.

– Kalbama ne apie lygtinį paleidimą. Jam bus suteikta teisė dirbti laisvuosius darbus.

– Nė velnio!

– Jau šią savaitę. Aš pareiškiau protestą. Priminiau daugybę jo smurto atvejų, glaudžius ryšius su miesteliu – juk Džo atsidurtų vos už kelių mylių nuo Kesės. – Užplūdo bejėgiškumas ir Džeradas iškėlė rankas delnais į viršų. – Gavau atkirtį. Jį kartu su visa šutve stebės prižiūrėtojai. Mums belieka sužinoti, kur ši kalinių programa bus vykdoma – juk reikia valyti parkus, tvarkyti kelius, o taip galima sutaupyti. Be to, leisti kaliniams tarnauti visuomenei – puikus būdas padėti jiems persiauklėti.

– Ir būti pasiruošusiems, kai Džo spruks iš aplinkos tvarkymo brigados? – Devinas ėmė žingsniuoti po kambarį, jo akys liepsnojo. – Taip nutinka. Mažiausiai du ar tris kartus per metus. Aš pats praėjusį rudenį vieną tokį sučiupau ir grąžinau į kalėjimą.

– Visko pasitaiko, – sutiko Džeradas. – Tačiau retai toli nubėga. Kalinius visai lengva pastebėti su kalėjimo uniforma, be to, dauguma nepažįsta apylinkių.

– Dolinas velniškai gerai pažįsta.

– Aš neketinu su tavimi ginčytis. Esu nusiteikęs taip lengvai nenusileisti kalėjimo valdžiai, Devinai. Bet nebus lengva. Juo labiau kad Kesės motina parašė laišką kalėjimo viršininkui, ji gina Džo.

– Kalė. – Devinas sugniaužė kumščius. – Ji žino, kaip Džo elgėsi su Kese. Kesė... – Jis pasitrynė delnais skruostus. – Ji dar tik pradeda atsigauti. Kaip, po galais, tai paveiks ją?

– Iš tavęs važiuosiu tiesiai pas ją ir viską papasakosiu.

– Ne. – Devinas nuleido rankas. – Aš pats jai pasakysiu. Tu tvarkyk popierius ar užsiimk kitais su tuo susijusiais reikalais. Noriu, kad tas kalės vaikas būtų laikomas uždarytas dvidešimt keturias valandas per parą.

– Jie jau suformavo 34 kalinių brigadą. Aplinkai tvarkyti. Tarp jų yra ir Džo.

– Puikumėlis. – Devinas patraukė link durų. – Tiesiog puikumėlis.

Devinas iš karto pastebėjo prie kelio vyrus ryškiomis oranžinėmis liemenėmis. Pasuko automobilį į kelkraštį už sunkvežimio, kuris jau buvo su kaupu prikrautas maišų su šiukšlėmis.

Išlipęs iš mašinos jis atsirėmė į variklio gaubtą ir ėmė žvalgytis Džo Dolino.

Šešiolika mėnesių kalėjime nė kiek nesumažino jo masės, Devinas tai pastebėjo. Džo buvo didelis vyras – apkūnus, tvirtas. Prieš papuldamas į kalėjimą jau buvo pradėjęs tukti. Iš to, kaip dabar atrodė, buvo galima spręsti, kad gerokai padirbėjo, kol riebalus pavertė raumenimis.

Kalėjimų sistema skatina kalinius užsiimti fiziniu lavinimusi.

Kitoje kelio pusėje Džo su kitu vyru tylėdami metodiškai grėbė lapus ir šiukšles.

Devinas laukė, kada Džo užsimes ant pečių plastikinį maišą ir atsisuks.

Jų žvilgsniai susitiko ir sukibo. Devinui toptelėjo, ką kalėjimo viršininkas pasakytų apie perauklėjimą, jei pamatytų tokį Džo žvilgsnį. Kunkuliuojantį pykčiu ir neapykanta. Ir lėtą piktdžiugišką šypseną, atsiradusią Džo lūpose prieš jam įmetant maišą į sunkvežimį, stovintį jo kelio pusėje.

Puikiai pažindamas save Devinas liko kur stovėjęs. Suprato, kad jei prieis arčiau, per arti, jau nebeįstengs susivaldyti. Bet ženklas, kurį nešiojo prisisegęs, įpareigojo jausti atsakomybę ir ribas.

Jeigu jis būtų paprastas pilietis, galėtų pereiti kelią, trenkti kumščiu Džo į klastingą veidą ir atsakyti už pasekmes. Jeigu būtų paprastas žmogus, galėtų tą žmoną mušantį galviją prismaugti.

Bet buvo pareigūnas.

– Gal reikia pagalbos, šerife? – paklausė priėjęs prižiūrėtojas, pasirengęs šnektelėti kaip pareigūnas su pareigūnu. Jo nerūpestinga šypsena dingo pamačius Devino žvilgsnį. – Ar kas nors atsitiko?

– Kaip pažiūrėsi. – Devinas išsitraukė cigaretę, nors du pastaruosius mėnesius stengėsi atsikratyti šio žalingo įpročio. Brūkštelėjęs degtuką prisidegė ir išpūtė dūmus. – Matote tą stambų vyriškį ana ten?

– Doliną? Žinoma.

– Įsidėmėkite jo pavardę. – Devinas žvilgtelėjo į asmens kortelę prie pareigūno uniformos. – O aš įsidėmėsiu jūsų, Ričardsonai. Jeigu Džo Dolinui pavyks nors akimirkai nuo jūsų pasprukti, bus jums riesta.

– Bet, šerife...

Devinas tik žvilgtelėjo Ričardsonui į veidą norėdamas įsidėmėti, kai šis nusiėmė kepurę.

– Pasistenkite, kad tas kalės vaikas nė kojos neįkeltų į mano miestelį, Ričardsonai. Jūs už tai atsakote, po perkūnais.

Džo stebėjo, kaip šerifo automobilis apsisuko ir nuriedėjo atgal. Tada pasilenkęs vėl ėmėsi darbo lyg geras komandos žaidėjas. Ir paplekšnojo per kišenę, į kurią buvo įsikišęs paskutinį uošvės laišką.

Jis beveik žodis žodin žinojo, kas jame parašyta. Moteriškė pranešdavo jam apie kiekvieną Kesės žingsnį. Ta kalė dabar turėjo fantastišką darbą Makeidų viešbutyje. Tų bjaurybių Makeidų. Kai ištrūks iš kalėjimo, jis pasirūpins jais visais, sudoros po vieną.

Bet pradės nuo Kesės.

Tai kekšei atrodo, kad gali įkišti savo vyrą į kalėjimo kamerą. Mano galinti su juo išsiskirti ir pasipūtusi vaikščioti po miestelį. Na, jai teks apsigalvoti, ir visai netrukus.

Jos motina norėjo jam padėti, rašė laiškus. Jie buvo pilni pamokymų, jis apskritai negalėjo pakęsti tos senos žiežulos, tačiau dabar ji jam padėjo. Džo irgi rašė jai kiekvieną savaitę, pasakojo, kaip kenčia, tapo religingas ir trokšta vėl būti su šeima. Stengėsi įtikinti, kad jam labai rūpi vaikai.

Aišku, vaikai jam visiškai nerūpėjo. Amžinai inkščiantys rupūžgalviai.

Jam reikėjo Kesės. Ji buvo jo žmona – „kol mirtis išskirs“. Ir Džo ketino netrukus apie tai jai priminti.

Jis nutempė prie sunkvežimio dar vieną maišą šiukšlių, įmetė į priekabą.

O taip, primins jai viską kaip senais gerais laikais. Ji su kaupu sumokės už kiekvieną jo kalėjime praleistą valandą.

Sugniaužęs kumščius Džo jau įsivaizdavo, kaip grįžta namo.

3 Džono Hustono (John Huston) kino filmo „Maltos sakalas“ („The Maltese Falcon“) herojus, privatus detektyvas.

3

Užuot važiavęs tiesiai pas Kesę, Devinas patraukė į kalėjimą. Jis neabejojo Džerado kaip advokato gebėjimais, bet norėjo – jam būtinai reikėjo – panaudoti ir savo įtaką. Dėstydamas kalėjimo viršininkui faktus ir reikšdamas savo nuomonę jis stengėsi atrodyti ramus.

Tačiau kiekvienas jo argumentas tuoj pat buvo sutriuškinamas pakišant po nosimi rašytinį dokumentą, tvirtinantį visai ką kita. Džo Dolinas tikrai buvo virtęs pavyzdingu kaliniu, jo elgesys rodė ryškius persiauklėjimo ženklus. Jis sunkiai dirbo, laikėsi visų taisyklių, reguliariai lankė koplyčią. Viešai atgailavo dėl savo nusikaltimų ir uoliai lankė psichologo konsultacijas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

Išėjęs iš kalėjimo viršininko kabineto Devinas pagalvojo, kad sistema, kurią jis taip stengėsi puoselėti, davė jam į dantis. Dabar jis nieko daugiau negalėjo padaryti, tik perspėti Kesę ir pamėginti ją nuraminti.

Rado ją svečių priėmimo kambaryje atsiklaupusią ir blizginančią sudedamąjį stalą iš raižytinio medžio. Taip įsijautusi triūsė, kad net neišgirdo, kaip jis įėjo. Ant kelnių ir palaidinės buvo užsijuosusi prijuostę, šalia pasistačiusi plastikinį krepšį su skudurais ir valymo įrankiais.