Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Jie buvo lygiaverčiai varžovai, pažinojo vienas kitą kaip nuluptą. Daržinė aidėjo nuo kriokimo, smūgių ir keiksmų, vyrai raičiojosi ant purvinų betoninių grindų.

– Dėl Dievo meilės!

Moteriškas balsas ir panieka jame nepaveikė mušeikų. Šeinas tik akimirkai prarado budrumą ir buvo apdovanotas prakirsta lūpa, tačiau neliko skolingas, tuoj pat paleido Devinui kraują iš nosies.

– Bet, brangioji, panašu, kad jie ką tik pradėjo.

– Ir man taip atrodo, Reifai. – Sunkiai atsidususi Regana Makeid pajudino ant klubo vograujantį vaiką. – Išskirk juos.

– Ak tos moterys, – sumurmėjo Reifas. Bet mintyse jis jau kurpė planą, kaip išskirti brolius ir pačiam kiek pasimankštinti. Suprasdamas, kad ilgai mėgautis negalės, jis šiaip ne taip nubloškė Šeiną į šalį ir atsisėdo ant Devino.

– Pasitrauk! – Smagiai nusikeikęs Šeinas pakilo ir atsiklaupė. – Tai tik mūsų reikalas.

– Gal ir pasitrauksiu. – Reifui nebuvo lengva nulaikyti Deviną. Norėdamas įrodyti, kad ir jis šį tą sugeba, suėmė delnais purviną Devino veidą ir stuktelėjo galvą į betoną. – O gal ir aš truputį pažaisiu, – pridūrė jis. – Kas atsitiko?

– Paklausk jo. – Jau kiek aprimęs Šeinas palankstė skaudamą ranką. – Aš tik kalbėjausi su juo, o jis man trenkė.

– Na, kai tu su manimi kalbiesi, aš beveik kaskart noriu tau užtvoti, – ramiai paaiškino Reifas ir pažvelgęs žemyn pamatė, kad Devino žvilgsnis praskaidrėjo. Jis visai nenorėjo brolio sužaloti. – O apie ką tu jam kalbėjai?

– Niekai. Apie moteris.

Devinas atsipeikėjo ir vėl įtūžo. Jis jau norėjo nutrenkti Reifą nuo savęs, bet ryžtingas, dalykiškas Reganos balsas sustabdė.

– Liaukis taip kvailai elgtis, Devinai. Turėtum gėdytis.

Vis dar tvirtai spausdamas jį prie betoninių grindų Reifas pažvelgė žemyn ir išsiviepė.

– Taip, Devai, turėtum gėdytis.

– Pasitrauk nuo manęs, velniai tave rautų.

– Ar būsi geras berniukas? – Juokdamasis Reifas pasilenkė ir pabučiavo brolį. Tada mikliai nušoko išvengdamas Devino keršto.

– Puikus vaizdelis, – iš tvarto tarpdurio tarė Regana, priversdama Deviną gerai pagalvoti, ar verta vėl užsipulti Šeiną. Ji vilkėjo pagal užsakymą siūtas kelnes, ryškų pavasarinį švarkelį, avėjo išblizgintus odinius batus, ant klubo laikė pasisodinusi didžiaakį vaiką. – Raičiojatės tvarte kaip kokie peštukai. Pažiūrėkite į save... purvini, išsikruvinę, suplėšytais drabužiais.

– Jis pradėjo. – Šeinas sumaniai užgniaužė juoką ir stengėsi atrodyti nuolankus. – Tikrai, Regana, aš tik gyniausi.

– Man nesvarbu, kuris pradėjo, – karališkai pareiškė Regana ir griežtu žvilgsniu prismeigė vyro brolį prie grindų. – Kiek pamenu, buvome kviesti vakarienės.

– A, taip. – Šeinas buvo apie tai pamiršęs. – Turėjome šiokių tokių rūpesčių, karvė veršiavosi. Veršiuko padėtis buvo netaisyklinga. Tik neseniai baigėme.

– O! – Regana staiga susirūpino. Atmetusi atgal vešlius medaus spalvos plaukus ji skubiai įžengė vidun. – Ar viskas gerai?

– Tiesiog puikiai. Labas, Natai.

– Na jau ne. – Nors vograujantis kūdikis ištiesė rankutes į dėdę, Regana nusisuko į šalį. – Judu purvini. Tuojau pat eikite nusiprausti.

Devinas prisimerkęs nužvelgė Šeiną ir skausmingai atsiduso.

– Man reikėjo ką nors primušti. Tu pasitaikei po ranka. Be to, turi per ilgą liežuvį.

Šeinas atsargiai palietė kruviną lūpą.

– Tu netikėtai mane užsipuolei.

– Tai kas?

– Lieku skolingas.

– Gana, vyručiai, pasibučiuokite ir susitaikykite.

Šeinas ir Devinas pažvelgė į Reifą, o Regana sugriežė dantimis.

– Tučtuojau liaukitės. Jeigu daugiau nesipešite, aš išvirsiu vakarienę.

– Geras pasiūlymas, – apsidžiaugė Šeinas.

– Bet kad man nesirodytumėte virtuvėje, kol... Kas čia per triukšmas?

– Koks triukšmas? – Devinas atgniaužė kovai parengtus kumščius ir įsiklausė. Ausis pasiekė švelnus unkštimas, vos girdimas per Nato veblenimą. Nė nesudvejojęs jis dideliais žingsniais nuėjo per tvartą ir pažiūrėjo į kitą gardą. – Atrodo, šiandien vaikavimosi diena. Estela jau veda jauniklius.

– Estela! – It paklaikęs tėvas Šeinas skriste perskrido per tvartą ir įpuolė į gardą prie besikamuojančios kalės. – Ak, brangute, kodėl nepašaukei manęs? Jėzau, ji du jau turi.

– Fredas tikriausiai lauke dalija cigarus 4. – Prie gardo stovintis Reifas pasilenkė ir pabučiavo žmoną, paskui sūnų. – Žinau, kaip jis jaučiasi.

Pamatęs baimę Šeino akyse Devinas papurtė galvą. Jie daugybę kartų matė, kaip gyvuliai ūkyje atsiveda jauniklius, bet dabar tai neturėjo reikšmės. Čia buvo Estela, o tai, ką Šeinas jai jautė, buvo labai panašu į tikrą meilę. Jis įėjo į gardą ir pritūpė šalia brolio.

– Jai puikiai sekasi. – Devinas apkabino Šeiną per pečius.

– Taip manai?

– Žinoma. Juk ji Makeidų šeimos narė, ar ne? – Jis pažvelgė į Reganą ir pamerkė akį. – Makeidų moterys geriausios iš visų.

Pagaliau kalė apsivaikavo, vyrai nusiprausė ir persirengė, vakarienė buvo išvirta, šešių sveikų Fredo ir Estelos šunyčių atėjimas į šį pasaulį atšvęstas ir Devinas vėl grįžo į šerifo būstinę. Per daug nerimavo, kad galėtų pasilikti ūkyje. Nors ilgai mirko vonioje norėdamas sušvelninti muštynių su Šeinu padarinius, atsipalaiduoti nepavyko.

Važiuodamas pro viešbutuką sulėtino greitį – matė šviesas antrame ir trečiame aukštuose. Paniuręs nuspaudė greičio pedalą ir nurūko į miestelį.

Devinas buvo įsitikinęs, kad Kesė taip lengvai jam neatleis. Ir pats sau neketino atleisti. Juk elgėsi kaip koks maniakas. Buvo šiurkštus ir nekantrus, o ji verta – ir turbūt tikėjosi – švelnaus prisilytėjimo.

Nėra ko stebėtis, kad ji žiūrėjo į Deviną, lyg šis būtų pametęs protą: iš netikėtumo išplėtusi akis, minkštos, gražios jos lūpos drebėjo.

Ilgainiui jis viską užglaistys. Moka laukti tinkamos progos, argi ne? Juk jau laukia Kesės beveik pusę savo gyvenimo.

Džo Dolinas taip pat laukė tinkamos progos. Kameroje buvo tamsu, bet jis nemiegojo. Planavo. Žinojo, dauguma žmonių nelaiko jo itin sumaniu, bet jis jiems parodys – visiems, jau greitai. Džo greitai perprato žaidimo taisykles, žinojo, ką sakyti, kad įtiktų sargybiniams, psichiatrams ir riebiasnukiui kalėjimo viršininkui. Išmoko elgtis taip, kaip jie norėjo.

Jis galėjo būti paklusnus. Galėjo atrodyti atgailaujantis. Galėjo būti toks, kokio reikia. Tol, kol ištrūks iš čia.

Devinas Makeidas mano, kad užsukęs į šiukšlių rinkimo vietą ir jam prieš nosį pažibinęs ženkleliu ką nors pagąsdins. Taip, jis skolingas Devinui Makeidui. Labai skolingas. Džo niekada nepamirš, kaip Devinas atėjo jo suimti, uždėjo antrankius ir įkišo į cypę. Tikrai niekada nepamirš, už ką yra jam skolingas. Grąžins skolą.

Bet pirmiausia atsiskaitys su Kese, nes jai skolingas labiausiai. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ji būtų likusi gyventi senoje vietoje. Bet ne, Kesė nuėjo paverkšlenti pas Makeidą, atskleidė jam tai, kas yra jųdviejų reikalas.

Vyras turi teisę mušti savo žmoną, suduoti jai atgalia ranka, o prireikus paleisti ir kumščius. Kesę labai dažnai reikėdavo pamokyti. Ir dabar reikia.

Jokie įmantrūs skyrybų dokumentai to negali pakeisti. Ji yra žmona, jo nuosavybė, Džo ruošėsi netrukus jai tai priminti.

„Kol mirtis išskirs“, – pagalvojo ir išsišiepė tamsoje.

4 Kadaise buvo paprotys, kad moteriai gimdant jos vyras dalija giminėms ir draugams cigarus.