Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Jeigu tu... – Devinas susikeikė, nes ji jau yrėsi per džiūgaujančią minią. – Makeidas, – piktai atsiliepė vėl suskambėjus radijo stotelei.

Pasirodė, kad įvykis – tai paprasčiausios peštynės tarp konkuruojančių mokyklų moksleivių. Devinas greitai išvaikė karingai nusiteikusius vaikus, piktai aprėkė Donį, tada padėjo jaunai mamytei nuraminti užsispyrusią dukrą, kuri nenorėjo valgyti, nes užsigeidė viešai pasukioti lazdelę.

Kai pagaliau mojuodami vėliavėlėmis pražygiavo visi parado dalyviai ir paskutinis balionas pakilo į dangų, Devinui teko eiti reguliuoti automobilių srauto, judančio į iškylai skirtą vietą parke, pasirūpinti, kad iš miestelio kuo greičiau dingtų šiukšlės, ir padėti keliems raudantiems vaikams susirasti mamas.

Jis neskubėdamas atsivėsino po stingdančia dušo srove šerifo būstinėje, tada su palengvėjimu atsikratė uniformos iki kito oficialaus renginio. Kai persirengęs nuvažiavo prie parkoirnepastebimai pastatė džipąautomobilių eilės gale, šventė jau buvo gerokai įsisiūbavusi: aplinkui sklandė kepamos mėsos kvapai, buvo žaidžiami triukšmingižaidimai.

Vyko mažojo beisbolo rungtynės, arklių kaustymo varžytuvės, mėtymo konkursai, porinės lenktynės, kai bėgikai surišami kojomis. Šeinas glaustėsi su Frane Spader, išraiškingų formų raudonplauke, kurią prieš kelias dienas brolis jam taip kilniaširdiškai siūlė. Reifas ruošėsi smūgiuoti lazda, o Džeradas susikaupęs mėtė kamuolį. Regana ir Savana su vaikais buvo sulindusios į pavėsį.

Aplink siautė šunys ir vaikai, pilvoti vyrai, išsidrėbę ant sudedamųjų kėdžių, kalbėjosi apie sportą ir politiką, pagyvenusios moterys vėdavosi ir juokėsi. Tarp šventės dalyvių buvo ir miestelio meras, kaip paprastai, jis atrodė juokingai, nes užsitempęs beprotiškai margus bermudus demonstravo itin plaukuotas kojas.

Ponia Mec graužė vištos kulšį, liežuvavo su panele Sara Džeine ir kartkartėmis šūktelėdavo drąsindama savo anūkus.

Gerasis Dieve, kaip jis juos myli, pagalvojo Devinas. Visus iki vieno.

Jis nužingsniavo per pievą stabtelėdamas tai vienur, tai kitur šnektelėti, pasiklausyti skundų arba naujienų nuotrupų. Susikišęs rankas į užpakalines kelnių kišenes Devinas kartu su senuoju ponu Vineburgeriu iškilmingai stebėjo, kaip žaibiškai lekia pasagos nuo arklių kanopų, o jų vietoje prikalamos naujos.

Juodu kalbėjosi apie arklių kaustymo subtilybes, kai tyliai prislinko Ema ir ištiesė rankas į viršų. Devinas ją pakėlė, pasisodino ant klubo ir toliau klausė Vineburgerio, kuris švokšdamas dėstė savo nuomonę. Bet Devino mintys jau klaidžiojo kitur.

Mažoji Ema kvepėjo vasara ir buvo smulkutė kaip fėja. „Jai jau beveik septyneri“, – apstulbęs pagalvojo jis. Netrukus jau nebenorės būti ant rankų. Kaip tos mergaitės, susibūrusios gale lauko, ji koketuos su berniukais, norės be suaugusiųjų priežiūros išmėginti moteriškumo galias.

Devinas atsiduso ir spustelėjo mergaitę.

– Kodėl tu liūdi? – panoro sužinoti mažoji.

– Neliūdžiu. Tiesiog galvojau, kad greitai tu praaugsi mane. Gal nori ledų?

– Noriu. Raudonų.

– Gerai, nupirksiu raudonų, – sutiko jis ir pastatė mergaitę ant žemės. Susikabinę rankomis jie patraukė prie ledų kiosko su Amerikos legiono vėliava. Devinas nupirko dvi porcijas, jie abu susėdo ant žolės ir ėmė stebėti mažojo beisbolo rungtynes.

– Ei, Devai! – iš aikštelės pašaukė jį Reifas. – Eikš pajudėti!

– Negaliu. Esu su savo gražuole mergaite! – atsišaukė Devinas.

– Ir mama sako, kad aš graži.

Devinas nusišypsojo Emai ir pakedeno plaukus.

– Todėl, kad tikrai esi graži.

– Mama irgi.

– Žinoma.

Ema prisiglaudė arčiau norėdama, kad jis apkabintų taip, kaip ji mėgo.

– Dabar mama jau niekada neverkia. – Ji lyžtelėjo ledų, per savo naivumą nepastebėdama, kaip įsitempė Devino ranka. – Anksčiau naktimis visą laiką verkdavo. O dabar ne.

– Tai gerai, – Devinas tik tiek galėjo pasakyti.

– Mes turime kačiuką Edą, naujus namus, dabar niekas nerėkauja, nesitranko ir nemuša mamos. Konoras lanko beisbolo treniruotes ir rašo apsakymus, o aš bet kada galiu pasikviesti Liusę į savo kambarį pažaisti. Be to, turiu labai gražias užuolaidas su šuniukais. Ir naujus batus.

Ema pajudino kojas, apautas rausvais sportbačiais, laukdama Devino įvertinimo.

– Jie labai gražūs.

– Tai todėl, kad tu privertei jį išeiti, tą blogą žmogų. Konoras sakė, tu jį suėmei ir pasodinai į kalėjimą, todėl dabar jis negali mušti mamos ir ji nebeverkia. – Ji pažvelgė į Deviną didelėmis tyromis akimis, aplinkui burną buvo išsiterliojusi raudonais lipniais ledais. – Aš tave myliu.

– Ak, Ema... – Nugalėtas Devinas pasilenkė prie jos švelnių auksinių garbanų. – Aš tave irgi myliu. Tu mano gerutė mergytė.

– Žinau. – Atkišusi rausvas lūpas ji įsegė lipnų bučinį jam į skruostą. – Dabar bėgsiu pas Liusę. Ji mano geriausia draugė. – Pašokusi ant kojų mergaitė nusišypsojo švelnia kaip jos motinos šypsena. – Ačiū už ledus.

– Prašom.

Jis žvelgė, kaip mergytė, daili lyg fėja, nustriksi tolyn, ir rankomis pasitrynė skruostus. Tikrai nelengva mylėti moterį motiną. Kaip, po galais, jam įveikti troškimą būti su jos vaikais?

Ar jis įstengs susitaikyti, kad jam lemta juos tik saugoti, stebėti, būti patikimu draugu, paslaugiu dėde?

Darėsi velniškai sunku laikyti jausmus giliai užgniaužtus, nuolat valdytis.

Kai Reifas paragino antrą kartą, Devinas pašoko ant kojų. Nusprendė, kad bus į naudą išsikrauti aikštėje. Jam verkiant reikėjo kam nors trinktelėti.

Keista, bet plona medine lazda pataikęs į baltą nedidelį kamuoliuką pajunti tikrą pasitenkinimą. Jauti, kaip smūgio jėga perduodama per tavo ranką. Ausį glosto garsai: kietas pokšėjimas, lazda raižomo oro švilpimas, žiūrovų šūksniai išmetus kamuoliuką.

Apibėgęs tris kitas bazes ir pasiekęs namų bazę Devinas vėl pasijuto žmogumi. Daugiau nei žmogumi, nes taip jau nutiko, kad Šeinas žaidė gaudytojo pozicijoje. Suspaudęs lūpas kaip ir brolis jis nutrūktgalviškai puolė ir atsitrenkė į jį.

Du kūnai negailestingai trenkėsi vienas į kitą, pakilo dusinančių dulkių debesis, sirgaliai ir komandos draugai ėmė isteriškai šūkauti. Devinas išgirdo Šeino kauksmą, kai alkūne pataikė broliui į šonkaulius, nors šis ir vilkėjo pūstą gaudytojo liemenę. Ir pačiam Devinui iš akių pasipylė žiežirbos, kai kažkoks kietas daiktas, turbūt Šeino kelis, trinktelėjo į galvą už ausies.

Bet, nepaisant fizinio skausmo, viską nustelbė pergalingas minios skandavimas: „Saugus!“

– Po perkūnais! – Šeinas net ir po žiauraus susidūrimo sugebėjo išlaikyti kamuoliuką, kurį jam sviedė Džeradas. – Pagavau tą bjaurybę! – džiūgavo mojuodamas ranka su kamuoliuku.

Miestelio meras, kuris buvo ir rungtynių teisėjas, nenusileido.

– Šeinai, tu buvai ne namų bazėje. O Devinas buvo. Tu ne laiku įbėgai.

Tai, be abejo, prilygo karo paskelbimui.

Nuošalyje stovinti Savana stebėjo, kaip rafinuotas advokatas Džeradas Makeidas arti prisikišęs kažką įrodinėja miestelio merui, o jos vyro broliai šaukia vienas ant kito ir tų, kurie bando juos nuraminti.

– Man patinka tokios šventės, – prisipažino Savana.

– Hm... Man irgi. – Regana pasirąžė. – Jos padeda atsipalaiduoti. – Ji nusišypsojo Kesei, kuri priėjo prie jų, stovinčių pavėsyje. – Nesijaudink, – tarė pamačiusi, kaip Kesė apsikabino save rankomis. – Jie nesužalos vienas kito. Bent jau nelabai.