Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Ne, šiandien teks sėsti į šerifo automobilį, todėl turėsiu apsimesti, kad dirbu.

– Nemačiau tavęs rungtynėse šeštadienį.

– Buvau užsukęs, dar spėjau pamatyti kelis paskutinius metimus. – Iš tikrųjų tai pastebėjo tribūnoje Kesę ir pasišalino, nes nenorėjo, kad ji nesmagiai pasijustų.

– Ir vakar nepasilikai ūkyje sekmadieninių pietų.

– Ar jums manęs trūko?

– Nelabai. – Tačiau jo akyse kažkas buvo ir pašaipi šypsena iškart dingo Savanai nuo veido. – Ar kas nors atsitiko, Devinai?

– Ne.

– Džeradas man pasakojo apie Džo Doliną ir tuos laisvuosius darbus. Tau tai kelia nerimą.

– Jam sušvelnintas kalėjimo režimas. Bet aš nenuleidžiu nuo jo akių, – sumurmėjo Devinas ir pasukęs galvą pasitrynė nosimi į maloniai kvepiantį Leilos kakliuką.

– Tikiu, – sumurmėjo Savana. Ji paglostė dukrai galvelę, tada uždėjo delną Devinui ant peties, taip rodydama jam palankumą ir paramą – tuo gerokai nustebindama ir jį, ir save.

– Ar aš pradedu tau patikti, Savana?

Ji atitraukė ranką, bet lūpų kampučiai krustelėjo.

– Kaip sakei, mes susiję vieni su kitais. O dabar duokš vaiką.

Devinas atidavė Leilą motinai į rankas, tada švelniai ir greitai pakštelėjo Savanai į lūpas.

– Iki pasimatymo. Iki, Brajanai, – pridūrė atsistojęs.

Brajanas kažką neaiškiai sumurmėjo, jo burna buvo pilna spurgos su obuolių įdaru.

– Prakeikti Makeidai, – tarė Savana ir atsiduso. Bet žvelgdama į nueinantį Deviną ji šypsojosi.

Apie vidurdienį miestas buvo pilnutėlis. Žmonės būriavosi ant šaligatvių, stovėjo priebučiuose ir priekiniuose kiemeliuose. Aplinkui lakstė vaikai, ausį rėžė suirzusių kūdikių riksmas.

Dėl parado kai kurios gatvės buvo užtvertos. Devinas įsitaisė prie pagrindinių gatvių sankryžos, kad galėtų perspėti netyčia užklydusius keliautojus, kurie pamiršo apie paradą arba atvyko iš taip toli, kad apie jį net negirdėjo.

Jis siūlė jiems važiuoti aplinkinėmis gatvėmis arba traukti į parką ir švęsti drauge su miestelėnais.

Ant Devino diržo kabanti radijo stotelė spygavo ir kleketavo nuo trukdžių ar pranešimų, kuriuos perdavė jo pavaduotojai, išstatyti postuose išilgai pagrindinės gatvės.

Kitapus gatvės, ant kampo prie degalinės, klounas prekiavo įvairiaspalviais balionais. Už pusės kvartalo žemyn gatve virė prekyba ledais, paprastais ir dedamais į kūginius indelius. Ledai tirpo karštyje vos spėjus paimti į rankas.

Devinas nužvelgė išmėtytus popierėlius, sulaužytų žaislų dalis, balionų liekanas. Miestelio švarintojams bus velniškai daug darbo.

Tada tolumoje pasigirdo pirmieji atžygiuojančių orkestrų garsai. Metalinių instrumentų melodija, į taktą mušančių kojų aidas nejučia nukėlė Deviną į malonius jaunystės laikus.

Po galais... nebuvo nieko gražesnio už paradą.

– Pareigūne! Pareigūne!

Susitaikęs su likimu Devinas atsisuko į užtvarą, prie kurios buvo sustojęs automobilis. Iškart pamatė, kad vidutinio amžiaus vyras ir moteris naujausio modelio sedane sukaitę, suirzę ir pavargę.

– Klausau, pone. – Jis pasilenkė prie atviro automobilio lango ir nusišypsojo pačia žaviausia visuomenės tarno šypsena. – Kuo galiu padėti?

– Mums reikia kaip nors iš čia ištrūkti. – Suirzusio vairuotojo balse galėjai justi šiaurietišką akcentą, tai patvirtino ir Pensilvanijos valstijos automobilio numeris.

– Sakiau tau nesukti iš greitkelio, Džordžai. Būtinai tau reikėjo to vaizdingo maršruto.

– Nusiramink, Marša. Viskas bus gerai, – ramino ją vyras.

– Na, – Devinas delnu persibraukė smakrą, – yra šiokių tokių kliūčių. Šiuo metu čia jau prasidėjo paradas. – Lyg patvirtindami jo žodžius pasigirdo trimitų ir būgnų garsai. Devinas stengėsi perrėkti triukšmą. – Neatidarysime šios gatvės dar mažiausiai valandą.

Ši žinia įskėlė karštą šeimos ginčą, pasipylė reikalavimai ir kaltinimai. Devinas ramiai šypsojosi.

– O kur jūs traukiate?

– Į Kolumbijos apygardą.

– Gerai, jeigu skubate, paaiškinsiu, kaip išvažiuoti. Apsisukite ir važiuokite tiesiai kokias penkias mylias. Pamatysite nuorodą į 70 kelią. Laikykitės rytų krypties. Maždaug po valandos pasieksite Vašingtono žiedą – 495 kelią.

– Juk sakiau, kad nesuktum iš greitkelio, – vėl priminė vyrui Marša.

– Iš kur galėjau žinoti, kad toks nežymus miesteliūkštis sugalvos užsitverti gatves? – piktinosi Džordžas.

– O jeigu neskubate, – tęsė Devinas, ramus kaip ežeras, – galite apsisukti ir pasistatyti automobilį aikštėje – pamatysite ženklą. Mokėti nereikės. Mūsų paradas vertas dėmesio. – Žvilgtelėjęs jis pamatė, kaip jaunoji šokėja išmetė aukštyn lazdelę ir mikliai pagavo, sukeldama audringas žiūrovų ovacijas. – Galėčiau nurodyti jums itin vaizdingą maršrutą į Kolumbijos apygardą.

– Aš neturiu laiko jokiems sumautiems paradams. – Papūtęs žandus Džordžas pavažiavo atbulas.

Devinas dar kurį laiką girdėjo, kaip pora barasi, galiausiai automobilis apsisuko ir nurūko atgal.

– Kokia gėda... – sumurmėjo Devinas ir apsisukęs vos nepargriovė Kesės. Instinktyviai sugriebė ją, bet tučtuojau paleido, lyg būtų nudegęs rankas. – Atsiprašau, nepastebėjau tavęs.

– Pamaniau, palauksiu, kol baigsi mandagumo seansą.

– Baigiau. Džordžas su Marša net neįsivaizduoja, ką prarado.

Kesė su šypsena stebėjo, kaip vyresnio amžiaus šokėjos mosikuoja lazdelėmis, vartosi kūliais. Tačiau vaizduotėje matė Deviną, vilkintį šerifo uniformą. Tokį rimtą ir vyrišką.

– Teisybė. Tau turbūt labai karšta. Gal nori, kad atneščiau ko nors atsigerti?

– Ne, man viskas gerai. Hmm... – Devino liežuvis pynėsi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą regėjo Kesę su šortais. Jau daug metų stengėsi negalvoti apie jos kojas. Ir štai dabar jos buvo prieš akis, ilgos ir laibos, visu gražumu kyšančios iš tvarkingų tamsiai violetinės spalvos šortų su atvartais. – O kur Ema?

– Ji labai susidraugavo su mažąja Makačinų dukrele Liuse. Jos žaidžia kieme. – Kesei buvo lengviau kalbėti nežiūrint į Deviną, todėl ji sutelkė dėmesį į automobilį nuleistu stogu ir jo keleivę, naujai išrinktą gražiąją ūkininkaitę, kuri vilkėjo pūstą suknelę ir mojavo ranka. – Ar tu ant manęs pyksti, Devinai?

– Ne, žinoma, kad nepykstu. – Jis taip atkakliai spoksojo į gražuolę, kad ši apdovanojo jį spindinčia viltinga šypsena ir itin meiliai jam pamojavo. Bet Devinas matė tik Kesę, kuri atrodė tokia sutrikusi ir miela. Ir nuostabiai graži.

– Tu sudominai Džuliją, – sumurmėjo Kesė pastebėjusi, kas vyksta.

– Džuliją? O kas ta Džulija?

Jos staiga išsprūdęs juokas nustebino abu. Juodu pažvelgė vienas į kitą.

– Ar tikrai nepyksti ant manęs?

– Ne. Taip. Taip, esu tikras. – Devinas susigrūdo rankas į kišenes – dėl viso pikto. – Ne ant tavęs pykstu. Ant savęs. Kaip jau sakiau, tada pasielgiau nederamai.

– Aš taip nemanau.

Kito orkestro trimitai užgrojo taip garsiai, kad Devinas pamanė blogai nugirdęs.

– Atsiprašau?

– Sakiau, kad... – Kesė nutilo, nes tuo metu įsijungė racija.

– Šerife, šerife, čia Donis. C kvartalo gale kai kas nutiko. Ar jūs netoliese?

– C kvartalas – mano teritorija, – sumurmėjo Devinas. – Ten pradinė mokykla. Donis prisižiūri filmų apie narkotikų platintojus ir kažin ko prisigalvoja.

– Aš tau netrukdysiu, – paskubomis išbėrė Kesė, kai jis išjungė raciją. – Tu labai užsiėmęs.