Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Taigi, man nieko nereikia daryti?

– Daryk tai, kas tau atrodys teisinga. Ir dar vienas dalykas... nelygink jo su Džo. Ir nesistenk sutapatinti dabartinės savęs su moterimi, kuri gyveno su Džo. Manau, netolimoje ateityje tavęs laukia keletas staigmenų.

– Jau vieną patyriau. – Kesė pirštais palytėjo lūpas. – Tai buvo nuostabu.

– Gerai. Stenkis būti nešališka. – Ji draugiškai pabučiavo Kesę, pasilenkusi dar kartą pakuteno Natą. – Žinai, Kese, neprieštaraučiau, jeigu kartais man pašnibždėtum, kaip judviem sekasi.

Apie vidurdienį Kesė jau buvo baigusi tvarkyti svečių kambarius ir skalbinius, o Natą paguldžiusi pogulio į vaikišką lovelę Emos kambaryje. Pašovusi į orkaitę kepti vištą susimąstė, kokio darbo griebtis dabar, kai išgirdo nekantrų beldimą į duris.

Jos širdis šoktelėjo pagalvojus, kad galbūt važiuodamas pro šalį užsuko Devinas. Bet vėl nurimo, kai pamatė pro durų langelį motiną.

– Labas, mama. – Kesė atidarė duris ir paklusniai pakštelėjo motinai į suvytusį skruostą. – Malonu tave matyti. Ką tik padariau šaltos arbatos, turiu gardaus vyšnių pyrago.

– Juk žinai, kad vidurdienį saldumynų nevalgau.

Konstancija Konor nužvelgė dukters gyvenamąsias patalpas. Po stalu pamačiusi susirangiusią katę suraukė nosį. Gyvūnų vieta lauke.

Užuolaidos buvo atitrauktos, tokia ryški saulė greitai išblukins baldų apmušalus. Bet visur buvo švaru ir tvarkinga. To ji mokė dukterį.

Kita vertus, valyvumas jos vertybių sąraše ėjo iškart po dievobaimingumo.

Motinai nerūpėjo nei spalvos, nei visi tie papuošimai. Tai rėžė akį. Ji niekinamai prunkštelėjo rodydama nepritarimą, tada, tiesi it šluotkotis, įsitaisė ant vienos iš kėdžių.

– Dar kartą noriu tau pasakyti: blogai, kad gyveni namuose vyro, kuris nėra tavo sutuoktinis.

Tai buvo sena dainelė ir Kesė mašinaliai atsakė:

– Beveik dešimt metų gyvenau pono Halerano name.

– Ir mokėjai jam gerą nuomą.

– Čia aš užsidirbu pragyvenimui. Kodėl turėčiau ten grįžti?

– Puikiai supranti kodėl, iš naujo neaiškinsiu.

„Iki kito karto“, – pagalvojo Kesė.

– Mama, gal nori šaltos arbatos?

– Dar valandą nieko negersiu ir nevalgysiu. – Pasidėjusi į sterblę rankinę Konstancija sukryžiavo per kulkšnis kojas, apautas patogiais batais. – Prisėsk, Kasandra. Kaip supratau, vaikai dar mokykloje.

– Taip, jiems labai gerai sekasi. Maždaug po valandos turėtų grįžti. Tikiuosi, tu jų palauksi.

– Aš atvykau aplankyti tavęs.

Motina atsegė rankinę, ant rankos blykstelėjo vienintelis siauras aukso žiedas. Jame nespindėjo joks akmenėlis. Jis priminė Kesei tėvų santuoką – be jokio spindesio. Dažnai po motinos apsilankymo ji pagalvodavo, kad tėvas tikriausiai numirė norėdamas nuo jos pabėgti.

Kesė nesakė nieko, laukė, kol motina ištrauks voką. Jai nereikėjo pamatyti rašysenos, kad žinotų, nuo ko laiškas.

– Čia naujausias laiškas nuo tavo vyro. Gavau jį šįryt. – Konstancija ištiesė voką. – Noriu, kad jį perskaitytum.

Kesė susinėrė pirštus sterblėje.

– Ne.

Prisimerkusi nuo teisuoliško pasipiktinimo Konstancija žvelgė dukrai į veidą.

– Tu perskaitysi šį laišką, Kasandra.

– Ne, mama. Neskaitysiu. Jis nėra mano vyras.

Prakaulus išblyškęs Konstancijos veidas patamsėjo iš įsiūčio.

– Tu davei priesaiką prieš Dievą.

– Ir ją sulaužiau. – Buvo labai sunku tvardytis, kad balsas ir rankos nedrebėtų, ir atlaikyti motinos žvilgsnį.

– Ir tuo didžiuojiesi? Turėtum gėdytis.

– Ne, nesididžiuoju. Bet tu negali dėl to manęs kaltinti, mama. Džo daug anksčiau už mane sulaužė priesaiką. – Kesė nenorėjo matyti to laiško, nenorėjo jausti aitraus pykčio, kad ši maža jo dalelytė įsiskverbė į jos namus. Todėl žvelgė motinai į veidą. – Jis prisiekė mane mylėti, gerbti ir saugoti. Ar mylėjo, kai mušė? Ar gerbė, kai daužė mane kumščiais? Ar saugojo tada, kai prievartavo?

– Negali šitaip kalbėti apie savo vyrą.

– Atėjau pas tave, nes daugiau neturėjau kur eiti – mano vaikai buvo įbauginti, o aš sumušta taip, kad vos pavilkau kojas. Tu mane išvarei.

– Tavo vieta namuose, turi stengtis išsaugoti santuoką.

– Ištisus dešimt metų stengiausi ir tai vos manęs nepražudė. Turėjai mane užstoti, mama. Turėjai mane ginti.

– Aš stojau už teisybę. – Konstancija kietai suspaudė lūpas. – Tu pati vertei jį tave sudrausminti.

– Mane sudrausminti? – Įskaudinta, nors buvo praėję jau daug laiko, Kesė pašoko ant kojų. – Jis neturėjo teisės mane drausminti. Aš buvau jo žmona, o ne šuo. Netgi šuo nenusipelno tokio elgesio, kaip buvo elgiamasi su manimi. Jis būtų mane mirtinai sudrausminęs, jeigu nebūčiau išdrįsusi kreiptis pagalbos. Gal tada tu liktum patenkinta, mama? Būčiau nesulaužiusi priesaikos. „Kol mirtis mus išskirs.“

– Labai jau viską dramatizuoji. Kas buvo, tas buvo. Jis suprato savo klaidas. Tada degtinė ir laisvo elgesio moterys jį gundė. O dabar Džo prašo tavo atleidimo ir tikisi, kad liksi jam ištikima, jis to nori.

– Aš jam neatleisiu ir jis niekada daugiau manęs neturės. Kaip tu gali taip elgtis? Juk esu tavo vienturtė duktė. – Susirūpinimas dingo iš Kesės akių, žvilgsnis tapo plieninis. – Kaip gali užstoti vyrą, kuris mane skriaudė ir išdavė, kuris mano gyvenimą pavertė kančia? Nejaugi nenori, kad būčiau laiminga?

– Noriu, kad gyventum taip, kaip reikia. Tikiuosi, darysi, kaip liepiu.

– Taip, tu visada tik to iš manęs ir norėjai. Kad daryčiau, kaip liepi, būčiau tokia, kokios tau reikia. Kaip manai, kodėl aš už jo ištekėjau, mama? – Kesė negalėjo patikėti, kad tokie žodžiai liejasi iš jos burnos, bet nepajėgė sustoti. Atrodė, iš širdies gelmių išsiveržusių jausmų lūpos nepajėgė sustabdyti. – Norėjau pasprukti nuo tavęs, kuo toliau nuo namų, kuriuose niekada niekas nesijuokia, neparodo nė menkiausio švelnumo ar meilės.

– Turėjai gerus namus, – šįkart Konstancijos balsas sudrebėjo. – Tu buvai auklėjama padoriai, krikščioniškai.

– Ne, nebuvau. Namai, kuriuose trūksta meilės, nėra nei padorūs, nei krikščioniški. Mano vaikai daugiau neaugs tokiomis sąlygomis. – Dabar Kesė kalbėjo ramiai, stebėdamasi, jog taip gali, ir džiaugdamasi, kad nieko nejaučia. – Esi mano motina ir aš tave gerbiu, kiek sugebu. Ir tavęs prašau mane gerbti. Nenoriu, kad susirašinėtum su Džo.

Konstancija pašoko ant kojų.

– Nedrįsk man nurodinėti, ką daryti.

– Ar liausiesi rašiusi jam laiškus, mama? Ar liausiesi rašiusi kalėjimo viršininkui?

– Nesiliausiu.

– Tada esi nepageidaujama mano namuose. Mes daugiau neturime ką viena kitai pasakyti.

Apstulbusi Konstancija pajėgė tik vėpsoti.

– Tu dar atgausi protą!

– Jau atgavau. Sudie, mama.

Kesė nuėjo prie lauko durų ir atidariusi jas laukė. Įsitempė, kai Konstancija pralėkė pro šalį. O tada pradėjo drebėti.

Pamažu, nepasitikėdama savo kojomis, Kesė nuslinko prie stalo. Atsirėmusi į jį pagaliau atsisėdo ant kėdės. Tada apglėbė save rankomis ir ėmė siūbuoti.

Ji vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje, kai po dešimt minučių prie durų pasirodė Devinas. Jis draugiškai pabeldė į medinę durų langelio lentjuostę. Tada pamatė ją – sėdėjo susigūžusi, susikūprinusi ir monotoniškai lingavo, lyg būtų norėjusi kažką savo viduje užsupti, nuraminti. Arba paguosti.

Buvo matęs panašų vaizdą, tada Kesė sėdėjo jo kabinete sumuštu veidu. Pagalvojęs, kad ji galbūt sumušta, Devinas it kulka įlėkė pro duris.