Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Banguotus plaukus buvo užsikišusi už ausų, kad nekristų ant veido. Ji leido jiems ataugti, pagalvojo Devinas. Garbanos dabar jau dengė smakrą.

„Atrodo velniškai laiminga“, – toptelėjo Devinui ir jis susikišo rankas į kišenes.

– Kese?

Ji krūptelėjo ir vos neatsitrenkė į stalą. Tada išraudo iki pat plaukų šaknų.

– Devinai. – Sutrikusi ir įsiaudrinusi ji sukiojo rankose skudurą. Mintyse ką tik šmėkščiojo vaizdai, kuriuos regėjo sėdėdama šiame kambaryje ant palangės. Tose jos svajonėse Devinas... O Dieve...

Jis kurį laiką žvelgė į ją, paskui žengė artyn. Kesė atrodė taip, lyg būtų sučiupta vagianti iš banko.

– Kas tau? Kas atsitiko?

– Nieko. Nieko. – Atrodė, jos pilve staiga ėmė skraidyti šikšnosparniai, turėjo įtempti visas jėgas, kad nepradėtų krizenti. – Užsisvajojau, ir tiek. – Kurgi ne. – Tu mane išgąsdinai. Tik tiek.

Kesė niekada taip nekalbėdavo, nekartodavo vis to paties ir Devinas prisimerkė.

– Ar tikrai viskas gerai?

– Taip, taip. Puiku. Tiesiog puiku. – Ji greitai pakilo ant kojų, vis nesiliovė glamžiusi skudurą. – Viena pas mus apsistojusi pora išėjo pasivaikščioti po mūšio lauką. Ketina pasilikti dar vieną naktį. Jie iš Šiaurės Karolinos. Vyras labai domisi tomis vietomis, kur kadaise vyko mūšiai. Pats taip sakė. Aš jiems viską papasakojau ir... ir aprodžiau namą. Jie nekantravo apžiūrėti. Be galo susižavėjo pasakojimu apie vaiduoklius...

Devinas suglumęs linktelėjo. Ji čiurleno tarsi upelis, o jam iš jos tereikėjo išgauti tik tris sakinius.

– Gerai, pakaks.

– Gal nori kavos? Aš atnešiu tau kavos, – tarė Kesė ir nelaukdama atsakymo pasisuko eiti. – Ir šokoladinių pyragaičių. Aš iškepiau šįryt šokoladinių pyragaičių ir...

Kai jis uždėjo delną jai ant rankos norėdamas nutildyti, ji sustingo tarsi elnė, apšviesta automobilio priekinių žibintų.

– Kasandra, nusiramink.

– Aš rami. Visiškai rami.

Jo ranka buvo tvirta, šilta. Kesė pamanė tuoj oda pajusianti jo delno linijas.

– Tu kažkodėl nerimsti savame kailyje. Giliai atsikvėpk. Ir dar kelis kartus.

Kesė padarė kaip liepta ir pajuto, kaip palengva rimsta.

– Man viskas gerai, Devinai.

– Puiku, tada išgerkime kavos. – Jis jau ketino eiti paskui ją, bet supypsėjo pranešimų gaviklis. – Prakeikimas, – nusikeikė ir dideliais žingsniais priėjęs prie senoviško telefono, stovinčio ant sudedamojo stalelio, surinko numerį. – Makeidas. Kas nutiko, Doni?

Devinas prispaudė pirštus prie akių. Iš kur tas galvos skausmas ir ko, po galais, Kesė spokso taip, tarsi jis būtų užsiauginęs dvi sopančias galvas.

– Aš dabar išvykęs, Doni. Sutvarkyk tą reikalą pats. Taip, sakiau. Klausyk, jei kitaip neišeina, uždaryk prakeiktą pudelį į areštinę, tas abi kvaišas taip pat, bet... – Jis nutilo ir mintyse nusikeikė supratęs, kad Donis gali taip ir padaryti. – Pamiršk, ką sakiau. Elkis diplomatiškai, Doni, ir dirbk savo darbą. Tu turi nubausti pudelio šeimininkę, bet padaryk tai konfidencialiai ir kaip tikras profesionalas. Pasiūlyk jai kiemą apsitverti tvora. Primink, kad taisyklių punktas, kuriuo reikalaujama šunis vedžioti su pavadėliu, sugalvotas dėl jos pudelio ir žmonių saugumo. Toje gatvėje gana intensyvus eismas ir mažas šunelis gali papulti po ratais. Kai su ja susitarsi, eik pas tą, kuri skundėsi, pasakyk, kad reikalas sutvarkytas, ir pagirk gėles. Pasiūlyk kiemą apsitverti tvora. Juk žinai, gera tvora padeda palaikyti gerą kaimynystę. Ne, aš jų netaikysiu. Atstok, Doni. – Padėjęs ragelį Devinas atsisuko ir pamatė besišypsančią Kesę. – Mažas šunelis pridarė rūpesčių, – paaiškino.

– Tau taip gerai sekasi, moki elgtis su žmonėmis, sutvarkyti reikalus.

– Esu paprastas šerifas. – Devinas sunkiai atsiduso. – Sėsk, Kese. Mums reikia pasikalbėti.

– A. – Jos šypsena dingo. – Kas nors negerai?

– Nebūtinai. Eime, atsisėskime. – Jis norėjo laikyti Kesę už rankos pranešdamas nemalonią žinią, todėl išsirinko nedidelį lenktos formos minkštasuolį, kurį pamatęs visada jausdavosi esąs griozdas. – Pirmiausia turiu pasakyti: tau nėra dėl ko nerimauti. Aš nenoriu, kad nerimautum.

– Tai dėl Džo. – Jos ranka Devino delne suvirpėjo, bet tuoj nurimo. – Jį paleidžia?

– Ne. – Jis švelniai, raminamai spustelėjo ranką, nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio. – Džo dar ilgai neišeis iš kalėjimo.

– Jis nori pamatyti vaikus. – Kesė mirtinai išbalo, žvelgė į jį didelėmis tamsiomis akimis, atrodė labai išsigandusi. – O Viešpatie, Devinai, jam reikia vaikų.

– Ne. – Jis mintyse nusikeikė, nes suvokė, kad stengdamasis sušvelninti smūgį tik pablogino padėtį. – Nieko panašaus nenutiko. Tik jam leista dalyvauti viešųjų darbų programoje. Juk žinai, kas tai yra.

– Taip, kaliniai kelioms valandoms išleidžiami iš kalėjimo dirbti visuomenei naudingus darbus. A... – Kūnu perbėgo drebulys ir Kesė užsimerkė. – Štai kas.

– Jis dirba pakelių valymo brigadoje. Renka šiukšles. Ir panašiai. Norėjau, kad žinotum, bet nesijaudintum. Pasirūpinau, kad man praneštų jo darbų grafiką. Tiksliai žinosiu, kur jis yra, ir tau pasakysiu. Nenorėčiau, kad kurią nors dieną važiuodama automobiliu pamatytum jį kur nors šalikelėje ir išsigąstum.

– Suprantu. – Baimė prisėlino visai arti, bet Kesė nesileido jos užvaldoma. Yra buvę ir blogiau. – Jis saugomas.

– Visiškai teisingai. – Devinas visai nenorėjo aiškinti, kaip dažnai kaliniai pasprunka. Ji tai jau žinojo. – Kad ir kur jis dirbtų, aš pats kelis kartus per dieną pravažiuosiu pro šalį arba pasiųsiu kurį nors iš savo vyrų. O kad jaustumeisi saugi, užsuksime ir čia.

„Ir prie mokyklos“, – pagalvojo, bet daugiau nenorėjo painioti vaikų.

– Jis vis dar kalėjime, – dar kartą padrąsino save Kesė. – O ten yra sargyba.

– Be abejonės. Džeradas pateikė protestą, bet turiu pasakyti... viskas nuėjo velniop. – Devinas vėl sunkiai atsiduso. – Tavo motina jį palaiko, rašo laiškus kalėjimo viršininkui.

– Aš žinau. – Kesė atsitiesė. – Juodu su Džo susirašinėja. Mama man rodė jo laiškus. Bet tai nieko nekeičia, Devinai. Aš niekada negrįšiu pas jį. Daugiau niekada neleisiu vaikams taip gyventi. Viskas bus gerai.

– Tikrai bus gerai. – Jis tuo būtinai pasirūpins. Devinas užkišo Kesei už ausies neklusnią garbaną ir lengviau atsikvėpė, kai ji nekrūptelėjo. – Atsiprašau, jeigu tave išgąsdinau.

– Neišgąsdinai. Tikrai ne.

– Kese, aš noriu tavęs paprašyti: jei pasijustum blogai ar užplūstų nerimas, paskambink man, nesvarbu, bus diena ar naktis. Žinai, kad naktis dažniausiai leidžiu šerifo būstinėje. Jei tau manęs prireiktų, prisistatyčiau per penkias minutes.

– Čia aš niekada nesijaučiu blogai ir man nėra ko nerimauti. Retai kada lieku viena. – Pastebėjusi, kad Devinas kilstelėjo antakį, Kesė nusišypsojo. – Ar užuodi?

– Rožes? Taip. – Dabar jau jis nusišypsojo. – Vis dėlto tikiuosi, kad mano draugija tau mielesnė nei vaiduoklių. Tik paskambink.

– Gerai. – Jai teko sukaupti visą drąsą. Kai ką dar reikėjo įrodyti. Devinas jos draugas – senas draugas. Reikia liautis buvus maža drebančia pelyte. – Ačiū tau. – Kesė prisivertė nusišypsoti, tada palietė delnu jo skruostą ir lūpomis prigludo prie lūpų.

Vos Devinas pajuto jos skonį, karštis ūžtelėjo venomis tarsi liepsnojantis napalmas. Tai buvo taip netikėta ir taip ilgai geista. Jis nesąmoningai suspaudė jos pirštus ir Kesės akys išsiplėtė iš nuostabos. Svarbiausia Devinui buvo jausti jos lūpas prie savųjų, kad ir akimirksnį.