Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Paskui galbūt galės ir užkąsti.

Kitame kabineto gale jo jaunasis pavaduotojas Donis Benksas tvarkė baudų už automobilių statymą neleistinoje vietoje kvitus. Kaip paprastai, Donis barbeno pirštais į metalinį stalviršį jam vienam suprantamu ritmu, Devinas iš visų jėgų stengėsi į tai nekreipti dėmesio.

Diena buvo ganėtinai šilta, langai atlapoti. Šerifo tarnybos biudžeto nepakako įsirengti kondicionierių. Jis girdėjo automobilių eismo garsus – tolygų dūzgimą, kartais sucypdavo stabdžiai, kai kas nors, važiavęs per greitai, stabdydavo prie šviesoforo kelyje į Mainą.

Nuo tada, kai Kristalė Ebot išėjo motinystės atostogų ir jam nepavyko rasti žmogaus, trokštančio dirbti pastumdėlio darbą, Devinui pačiam teko tvarkyti paštą.

Jis dėl to nesuko sau galvos. Monotoniški raštinės darbai veikė raminamai. Kaip ir reikėjo tikėtis, miestelyje, kuriame mažiau nei du su puse tūkstančio gyventojų, įvykiai klostėsi gana ramiai. Jo užduotis – ir toliau palaikyti tvarką, tramdyti girtus viešosios tvarkos pažeidėjus, fiksuoti eismo taisyklių pažeidimus, gaudyti atsitiktinius smulkius vagišius ir slopinti šeiminius konfliktus.

Tai vienur, tai kitur kas nors nutikdavo, bet per septynerius metus, būdamas Antietamo šerifo pavaduotoju, o paskui ir šerifu, tik du kartus turėjo išsitraukti ginklą. Iššauti neteko nė karto.

Paprastai paveikdavo žodžiais ir gudrumu, o jei to būdavo negana, kumščiu pakreipdavo įvykių eigą.

Suskambėjus telefonui Devinas viltingai pažvelgė į pavaduotoją. Donio pirštai nesiliovė barbenę į stalą, todėl Devinas atsiduso ir atsiliepė pats. Jau buvo beveik nuraminęs moterį, kuri isteriškai skundėsi, kad kaimynė tyčia įleidžia šunį į jos kiemą apdergti petunijų, kai į kabinetą įėjo Džeradas.

– Taip, ponia. Ne, ponia. – Devinas užvertė akis į lubas ir mostu parodė broliui sėstis. – Ar kalbėjotės su ja, paprašėte, kad neišleistų šuns iš savo kiemo?

Atsakymas atskriejo taip greitai ir buvo toks garsus, kad Devinas susiraukęs atitraukė ragelį toliau nuo ausies. Džeradas, įsitaisęs ant nedidelės medinės kėdės kitapus stalo, nusišypsojo ir ištiesė į priekį kojas.

– Taip, ponia, esu įsitikinęs, kad labai sunkiai dirbote puoselėdama savo petunijas. Ne, ne, prašau to nedaryti. Įstatymas draudžia mieste šaudyti. Juk nenorite eiti prie šuns mojuodama ginklu. Aš ką nors pas jus atsiųsiu. Taip, ponia, tikrai esu. A... gerai, pažiūrėsime, ką galima padaryti. O dabar padėkite ginklą į šalį, ar girdite? Taip, ponia. Mes tuoj pat sutvarkysime šį reikalą. Jūs tiesiog ramiai pasėdėkite.

Baigęs kalbėti Devinas išplėšė lapelį iš bloknoto.

– Doni...

– Ką?

– Lėk į Ąžuolų lapų gatvę ir sutvarkyk šį reikalą.

– Ar mums reikia ten kištis? – Donis nustojo barbenti pirštais, atrodė kupinas vilčių.

Devinui jis atrodė labai jaunas, su rūpestingai išlyginta uniforma, pasišiaušusiais plaukais ir nekantriomis žydromis akimis.

– Prancūziškasis pudelis pavertė petunijų lysvę išviete. Paaiškink šuns šeimininkei taisykles, primink apie pavadėlį ir pažiūrėk, gal pavyks tas moteris sutaikyti, kad nekibtų viena kitai į plaukus.

– Puiku! – Patenkintas, kad gavo užduotį, Donis paėmė lapelį su adresu, pasitaisė kepurę ir išžirgliojo iš šerifo būstinės, pasirengęs tinkamai saugoti įstatymus.

– Spėju, kad jis tik praėjusią savaitę pradėjo skustis, – tarė Devinas.

– Petunijos ir pudeliai, – tarė Džeradas ir pasirąžė. – Kaip matau, esi labai užsiėmęs.

– Antietame viskas kaip ant delno. – Devinas pakilo įpilti jiems abiem kavos. – Padėtį pablogino tas įvykis pas Dafą, – pridūrė nutaisęs į Donio panašų balsą ir kalbėjimo būdą. – Trys dėžės alaus ėmė ir išgaravo.

– Na, na...

– Dvi iš jų sugrąžinome. – Padavęs Džeradui puodelį Devinas pusiausėda įsirėmė į stalą. – Tai, kas buvo trečioje, suvartojo trys šešiolikmečiai.

– Tu juos susekei?

– Tam nereikėjo būti Semu Speidu 3. – Gurkštelėjęs kavos Devinas papurtė galvą. – Jie gyrėsi savo žygdarbiu į kairę ir į dešinę, nusigabeno alų į pievutę netoli mokyklos ir surengė iškylą. Kai aš juos užklupau, vėmė it musmirių priėdę. Pusgalviai. Dabar jiems pateikti kaltinimai svetimo turto pasisavinimu, laukia nemokama kelionė į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją.

– Man regis, ir aš pamenu panašią iškylą su alumi. Miškelyje.

– Bet alaus mes nevogėme, – priminė Devinas. – Sandėlyje palikome Dafui pinigų.

– Geras požiūris, bet esminio skirtumo nėra. Vargeli, kaip mes prisilupome.

– Ir blogavome, – pridūrė Devinas. – Kai paršliaužėme namo, mama įdavė šakes ir visą popietę privertė mėžti mėšlą. Maniau, kad mirsiu.

– Tai bent gyvenimas buvo, – tarė Džeradas ir atsiduso. Nors vilkėjo nepriekaištingą kostiumą, ryšėjo kaklaryšį ir avėjo brangius batus, jokiu būdu neapsiriksi, kad jis – Makeidas. Kaip ir brolis, Džeradas buvo tamsaus gymio gražuolis, atrodė nerūpestingas. Gal kiek labiau išsipustęs, elegantiškesnis, bet vis tiek nerūpestingas.

– Ką veiki mieste?

– Šį bei tą. – Džeradas norėjo parengti brolį tam, ką ketino pasakyti. – Leilai dygsta dantis.

– Tikrai? Tai kaip reikiant jus pašokdina?

– Jau pamiršau, ką reiškia išsimiegoti. – Jo veide nušvito šypsena. – Šiaip viskas puiku. Žinai, Brajanas keičia vystyklus. Berniukas labai myli seserį, Savana sakė, kad grįžęs iš mokyklos pirmiausia bėga pas Leilą.

– Tau pasisekė, – sumurmėjo Devinas.

– Lyg nežinočiau. Turėtum ir tu pabandyti, Devai. Vedybos – visai geras dalykas.

– Judviem su Reifu pasisekė. Mačiau jį šįryt įeinantį į ūkinių prekių parduotuvę prisirišusį prie nugaros Natą. Atrodė toks šeimyniškas.

– Ar pasakei jam tai?

– Nenorėjau prie vaiko susipešti.

– Gerai padarei. Žinai, ko tau čia reikia, Devai? – Siurbtelėjęs kavos Džeradas apsidairė po kabinetą. Patalpa buvo įrengta praktiškai, kukliai. Stalai, grindys medinės, kavinukas, palubėje ventiliatorius, kuris vasarą įjun gus cypia ir girgžda, kietos kėdės, metalinės spintelės su stalčiais dokumentams. – Tau reikia šuns. Estela netrukus atsives jauniklių.

Devinas kilstelėjo antakius. Fredas ir Estela, Šeino auksiniai retriveriai pagaliau parodė, ką dar gali nuveikti šuo su kale, kai nesivaiko triušių.

– Taip, man tik to ir trūksta – šunyčio, kuris šlapintųsi ant grindų ir graužtų popierius.

– Turėtum draugą, – neatlyžo Džeradas. – Pagalvok, kaip atrodytum važinėdamas po miestelį su šunimi ir šautuvu. Galėtum skirti jį savo pavaduotoju.

Tai įsivaizdavęs Devinas nusišypsojo ir nuleido puodelį.

– Turėsiu omenyje. O dabar gal jau pasakysi, ko atvažiavai?

Džeradas sunkiai atsiduso. Jis žinojo, kaip budriai veikia Devino protas. Brolis leido jam kalbėti niekus, tačiau jo neapkvailinsi.

– Šįryt turėjau reikalų kalėjime.

– Kažkuriam iš tavo klientų nesuteikta teisė neribotai žiūrėti televizorių?

Džeradas padėjo puodelį ant stalo ir ėmė lenkti pirštus.

– Tu juos areštuoji – aš jiems atstovauju. Štai ką reiškia posakis: „Tvarka ir teisingumas.“

– Tikrai. Kaip aš galėjau tai pamiršti? Kas toliau?

– Buvau susitikęs su kalėjimo viršininku, kadangi jis žino, kad esu Kesės advokatas, pajuto pareigą man kai ką pasakyti.

Devinas suspaudė lūpas.

– Apie Doliną?

– Taip, apie Džo Doliną.

– Jo negali paleisti lygtinai dar mažiausiai aštuoniolika mėnesių. – Devinas tiksliai žinojo tą dieną ir valandą.