Нора Робертс: Devino Makeido meilė

– Devinai... – balsas nutrūko, Kesė staigiai atsitraukė išgirdusi linksmą krizenimą ir kojų trepsėjimą. – Vaikai grįžo, – sulaikiusi kvapą sušnibždėjo ji ir nuskubėjo prie durų. – Aš čia, apačioje! – pašaukė žinodama, kad jeigu nepasakys, vaikai elgsis taip, kaip jiems liepta – eis tiesiai į savo kambarius.

– Mamyte, aš gavau auksinę žvaigždutę už namų darbą. – Pro duris įplaukė Ema, geltonplaukė fėja, vilkinti raudoną kostiumėlį. Padėjusi priešpiečių dėžutę ant spintelės ji droviai nusišypsojo Devinui. – Labas.

– Gera mergaitė. Parodyk tą savo žvaigždutę.

Suspaudusi rankutėje liniuoto popieriaus lapą ji priėjo prie Devino.

– Jūs irgi turite žvaigždę.

– Mano ne tokia graži. – Devinas pirštu perbraukė žvaigždutę, iškirptą iš auksinės folijos ir priklijuotą lapo viršuje. – Ar tu pati atlikai namų darbus?

– Beveik viską. Ar galiu atsisėsti jums ant kelių?

– Žinoma. – Jis užsikėlė mergaitę ant kelių. Devinas Emą tiesiog dievino. Brūkštelėjęs skruostu jai per plaukus nusišypsojo Konorui. – Kaip sekasi, čempione?

– Gerai. – Berniukas virptelėjo išgirdęs tokį kreipinį. Pagal amžių Konoras buvo smulkus kaip ir Ema, tik dešimtmečio plaukai buvo kiek tamsesni nei garbanės sesutės.

– Praėjusį šeštadienį puikiai žaidei.

Vaikas paraudo.

– Ačiū. Bet Brajanas pataikė keturis iš penkių. – Jo ištikimybė ir meilė geriausiam draugui buvo beribė. – Ar jūs matėte?

– Mačiau kelis padavimus. O tau puikiai pavyko nugesinti kelis priešininkus.

– Konoras gavo „A“ iš istorijos kontrolinio, – įsiterpė Ema. – Dėl to vienas berniukas, toks Bobis Luisas, jį pastūmė ir išvadino negražiais žodžiais, kai laukėme autobuso.

– Ema, – įsižeidęs Konoras piktai dėbtelėjo į seserį.

– Tikriausiai Bobis Luisas negavo „A“, – susivokė Devinas.

– Brajanas jam gerai įkrėtė, – toliau čiauškėjo Ema.

„Aišku, kad įkrėtė“, – pagalvojo Devinas ir padavė mergaitei sausainį, kad ji turėtų ką veikti ir liautųsi erzinusi brolį.

– Aš tavimi didžiuojuosi, – tarė Kesė ir stengdamasi nerodyti susirūpinimo spustelėjo sūnui ranką. – Jumis abiem. Auksinė žvaigždutė ir „A“ per vieną dieną. Vėliau turėsime atšvęsti, pasivaišinsime pas Edę grietininiais ledais su sirupu, vaisiais ir riešutais.

– Didelis čia daiktas, – pradėjo Konoras.

– O man labai daug reiškia. – Kesė pasilenkė ir ryžtingai pabučiavo sūnų. – Net labai.

– Aš mokykloje vargau su matematika, – lyg tarp kitko įsiterpė Devinas. – Kad ir kaip stengiausi, niekada negaudavau daugiau kaip „C“.

Apimtas gėdos Konoras spoksojo į grindis. Ausyse skambėjo tėvo plūdimas. Pusgalvis! Ištižėlis! Netikša!

Kesė norėjo kažką pasakyti, apginti sūnų, bet Devinas žvilgsniu ją sulaikė.

– Bet atsigriebiau iš istorijos ir anglų kalbos.

Suglumęs Konoras staiga kilstelėjo galvą ir įdėmiai pažvelgė į jį.

– Tikrai?

Devinui reikėjo nemažai pastangų, kad išliktų rimtas. Tačiau suprato: iš berniuko negalima šaipytis nei jo užgauti.

– Tikrai. Man regis, todėl kad mėgau skaityti. Iki šiol mėgstu.

– Jūs skaitote knygas? – Konorui tai buvo džiugi naujiena. Suaugęs vyras, dirbantis tokį vyrišką darbą, mėgsta skaityti.

– Žinoma. – Devinas pasupo Emą ant kojos ir nusišypsojo. – Mano broliui Reifui visai nesisekė anglų kalba, o matematika buvo jo aistra. Tai mes apsikeisdavome. Aš darydavau... – Žvilgtelėjęs į Kesę jis suprato padaręs klaidą. – Tiksliau, aš jam padėdavau ruošti anglų kalbos namų darbus, o jis man – matematikos. Taip abu turėjome naudos.

– Ar jums patinka skaityti visokias istorijas? – susidomėjo Konoras. – Žmonių sugalvotas?

– Labiau už viską.

– Konoras rašo apsakymus, – įsiterpė Kesė ir berniukas nesmagiai pasimuistė.

– Taip, girdėjau apie tai. Gal duotum kokį vieną paskaityti? – Vaikui nespėjus atsakyti pyptelėjo Devino pranešimų gaviklis. – Po velniais, – sumurmėjo jis.

– Po velniais, – susižavėjusi pakartojo Ema.

– Nori, kad tavo mama man duotų pylos? – paklausė Devinas ir atsistojęs paskambinti pasisodino mergaitę ant klubo. Po poros minučių jis buvo priverstas atsisakyti Kesės kvietimo pietauti. – Turiu eiti. Kažkas įsilaužė į Dafo užeigos sandėliuką ir nugvelbė kelias dėžes alaus.

– Tu juos nušausi? – pasiteiravo Ema.

– Nemanau. Ar duosi bučkį?

Mergaitė paslaugiai atkišo lūpas, paskui Devinas nuleido ją ant grindų.

– Ačiū už kavą, Kese.

– Aš tave išlydėsiu. O judu lipkite į viršų ir sėskite valgyti, – kreipėsi ji į vaikus. – Aš tuojau ateisiu. – Palaukusi, kol vaikai nuėjo iki durų, Kesė vėl prabilo: – Ačiū už tokius žodžius Konorui. Jis vis dar jautriai reaguoja į tai, kas vyksta mokykloje.

– Jis gabus berniukas. Netrukus ir pats tai supras.

– Tu jam padėjai. Konoras tavimi žavisi.

– Man nebuvo sunku prisipažinti, kad mėgstu skaityti. – Devinas stabtelėjo prie durų. – Man jis irgi labai svarbus. Jūs visi svarbūs.

Kesė jau žiojosi kažką sakyti, bet jis nieko nelaukdamas perbraukė pirštu jai per skruostą.

– Jūs visi svarbūs, – pakartojo ir išėjo, o ji stovėjo ir spoksojo jam pavymui.

2 „The Red Badge of Courage“ (1895) – ameri kiečių rašytojo Stefano Krano ( Stephen Crane ) romanas apie JAV pilietinį karą.

2

Kartais vėlai vakare, kai vaikai jau miegodavo, o svečiai irgi nurimdavo, Kesė klaidžiodavo po namą. Ji aplenkdavo antrą aukštą, kuriame viešbučio gyventojai ilsėdavosi Reifo ir Reganos įrengtuose puikiuose kambariuose ir apartamentuose.

Jie mokėjo už privatumą, Kesė negalėjo to nepaisyti.

Bet galėjo laisvai vaikščioti po trečią aukštą, kur buvo jos butas – grožėtis kambariais, vaizdu pro langus, mėgautis pojūčiu, kai basos kojos liečia glotnias kietmedžio grindis.

Jautėsi laisva ir saugi, o to ji niekada negalės laikyti savaime suprantamu dalyku. Kaip negalės laikyti savaime suprantamu dalyku ir to, kad ant langų kabo užuolaidos, pasiūtos iš audinio, kurį ji pati išsirinko ir už kurį sumokėjo. Taip pat nusipirko virtuvinį stalą, sofą, visus šviestuvus.

Ne visi daiktai buvo nauji, bet jai – nauji. Tai, kas užgyventa su Džo, jau parduota. Taip ji atsisakė praeities. Į šį butą nepateko nieko iš anksčiau. Kesei buvo gyvybiškai svarbu gyvenimą čia pradėti su daiktais, kurie yra jos.

Jei užplūsdavo nerimas, galėdavo nulipti į pirmą aukštą ir vaikščioti iš svečių priėmimo kambario į svetainę, iš jos – į žvilgančio stiklo oranžeriją su nuostabiais augalais. Galėdavo pastovėti kokiame koridoriuje ar pasėdėti ant laiptų. Paprasčiausiai mėgautis ramybe ir vienuma.

Vienintelio kambario vengė – bibliotekos. Ta vieta jos visiškai netraukė, nors buvo apstatyta patogiais odiniais krėslais, o lentynose palei sienas – daugybė knygų.

Kesė instinktyviai jautė – tai karalija Čarlzo Barlou. Abigalės vyro. Senojo namo šeimininko. Žmogaus, šaltakraujiškai nušovusio sužeistą konfederatų armijos kareivį, kuris buvo toks jaunas, kad kažin ar jau skutosi barzdą.

Kartais lipant laiptais, priėjus tą vietą, kur, pasak pasakojimų, tai nutiko, Kesę apimdavo baimė ir liūdesys. Netgi girdėdavo šūvį, garsų trenksmą, o paskui šūksnius tarnų, kurie buvo šios beprasmės, žvėriškos žmogžudystės liudininkai.

Kesė buvo patyrusi beprasmį žvėriškumą, žinojo, kad jis egzistuoja.