Нора Робертс: Devino Makeido meilė

Kartais susapnuodavo, kad kadaise jau yra jį gynęs... ar bandęs ginti, tada miestelis buvo nusiaubtas karo, padalytas ir pakrikęs, susiskaldęs pagal lojalumą. Sapnuose regėjo vaizdus, matytus senose JAV pilietinio karo nuotraukose. Regėjo akmeninius namus ir bažnyčias, arklius ir karietas. Kartais net girdėdavo, kaip ant gatvės kampo arba kirpykloje vyrai kalbasi apie karą, įsiplieskusį tarp valstijų.

„Žinoma, – ramiai mąstė Devinas, – miestelyje, bent jau kai kuriose jo vietose, pilna vaiduoklių.“ Senajame Barlou name ant kalvos prie pat miesto, miškuose, jo paties gimtajame name ir laukuose, kuriuos kiekvieną pavasarį jis padeda suarti. Visose tose vietose gali išgirsti gyvenimo ir mirties, vilties ir baimės aidą.

Norint išgirsti reikėjo tik klausytis.

– Beveik tokia pat gardi kaip mamos. – Šeinas godžiai kimšo bulvių košę, jam išsiviepus skruostuose ryškėjo Makeidams būdingos duobutės. – Beveik. Kaip manote, ką moterys veikia laisvais vakarais?

– Liežuvauja. – Ištuštinęs lėkštę Reifas atsilošė ir prisidegė cigaretę. – Ką daugiau?

– Mama turi teisę, – įsikišo Džeradas.

– Aš juk nesakau, kad neturi. Senoji ponia Mec turbūt dabar duoda mamai pylos dėl mūsų. – Reifas išsiviepė nuo tokios minties, jis žinojo, kad jų motinai vieni niekai suvaldyti netgi grėsmingąją ponią Mec.

Devinas atitraukė žvilgsnį nuo Pagrindinės gatvės ir pažvelgė į brolius.

– Ar dar ką nors žadame veikti?

Broliai apie tai susimąstė. Ne todėl, kad jiems šlubuotų atmintis, tiesiog nemalonumai prie jų lipte lipo, o į pasekmes jie dažniausiai žiūrėdavo pro pirštus.

Kiekvienas, einantis pro Edės užkandinę, per jos didžiulį langą būtų pamatęs keturis Makeidus – tamsiaplaukius žalių akių velniūkščius, kurie buvo tokie išvaizdūs, kad bet kuriai moteriškos lyties atstovei nuo dešimties iki aštuoniasdešimties metų pakildavo kraujospūdis. Ir tokie nutrūktgalviai, jog dauguma vyrų sugniauždavo kumščius arba traukdavosi atatupsti.

Broliai kurį laiką kalbėjosi, ką pastaruoju metu nuveikė: sukėlė peštynes, pažeidė įstatymus ar bent aplamdė automobilį. Po karštų ginčų buvo prieita prie išvados, kad už lenktynes 34 kelyje su Džo Dolinu, kuris vairavo ševroletą, apdovanojimo nusipelnė Reifas.

Policija jų nesugavo, bet gandas pasklido. Ypač dėl to, kad Reifas laimėjo, o Džo pasitraukė bambėdamas apie kerštą.

– Tas vaikinas bukagalvis, – tarė Reifas išpūtęs dūmus. Nė vienas neprieštaravo, bet Reifas nukreipė žvilgsnį į Kesę, kuri netoliese dengė staliuką. – Ir ką tokia miela mergina kaip Kesė jame rado?

– Jeigu manęs klausi, tai man atrodo, kad ji paprasčiausiai nori dingti iš namų. – Džeradas pastūmė lėkštę į šalį. – Kas pažįsta jos motiną, puikiai supranta, jog ja dėtas kiekvienas ieškotų progos pasprukti. Ta moteris fanatikė.

– O gal Kesė jį myli, – tyliai tarė Devinas.

Reifas savo nuomonę išsakė šiurkščiu keiksmažodžiu.

– Merginai vos septyniolika, – pridūrė jis. – Ji dar ne kartą įsimylės.

– Ne kiekvienas turi prisitaikančią širdį.

– Prisitaikančią širdį. – Tai išgirdęs Šeinas vos nepaspringo juoku. – Tik jau ne Reifo širdis prisitaikanti, Devai, o jo...

– Užsičiaupk, bjaurybe, – ramiu balsu paprašė Reifas, alkūne kaip reikiant trenkęs broliui į šonkaulius. – Eini alaus, Džeri?

– Žinoma.

Reifas bjauriai išsiviepė.

– Gaila, kad jums teks kiurksoti prie limonado. Galiu lažintis, Dafas jums, vaikučiai, laiko paruošęs visą dėžę to gėrimėlio.

Tai, žinoma, užgavo Šeiną. To ir buvo siekta. Pirmiausia pasipylė pikti žodžiai, paskui vaikinai susistumdė. Prie prekystalio stovinti Edvina Kramp šūktelėjo jiems nešdintis lauk.

Broliai taip ir padarė, tik Devinas liko apmokėti sąskaitos.

Už lango broliai kumščiavosi, bet greičiau iš įpročio nei iš tikro pykčio. Nekreipdamas į juos dėmesio Devinas nusišypsojo Kesei.

– Jie tik nuleidžia garą, – paaiškino jis atskaičiavęs arbatpinigių, kurie neturėtų jos trikdyti.

– Tokiu vakaro metu čia kartais sukiojasi šerifas, – beveik pašnibždomis perspėjo ji. Devino ausims jos balsas buvo pati gražiausia muzika ir jis atsiduso.

– Einu, išskirsiu juos.

Jis lėtai atsikėlė nuo suolo. Pagalvojo, kad motina turbūt nutuokė apie jo jausmus. Nuo jos nieko negalėjai nuslėpti. Dievas mato, jie visi mėgino, bet nė karto neišdegė. Nujautė, ką ji jam pasakytų.

Kad jis jaunas ir bus dar kitų merginų, kitų moterų ir kitų meilių. Tai sakydama ji linkėtų jam geriausios sėkmės.

Devinas žinojo: nors jis dar nėra visiškai suaugęs, turi vyro širdį. Ir ji nebepriklauso jam.

Tačiau jausmus laikė kietai užgniaužęs, nes neištvertų, jei Kesė imtų jo gailėti. Jis atsainiai padavė pinigus ir išėjo iš užkandinės skirti brolių. Čiupęs Šeiną už sprando alkūne smogė Reifui į pilvą, pažiūrėjęs į Džeradą kilstelėjo antakį ir draugiškai pasiūlė eiti žaisti pulo.

1 Maždaug 157 cm ir 45 kg. (čia ir toliau – vert. pastabos).

1

Antietamo miestelis vėlyvą pavasarį atrodė gražiai. Šerifas Devinas Makeidas mėgdavo pasivaikščioti nelygiais šaligatviais, uosti ką tik nupjautos žolės, gėlių kvapus, klausytis šunų amsėjimo ir vaikų šūkalojimo.

Jam patiko gilintis į miestelio tvarką, jo kasdienybę ir nedidelius pokyčius. Darželyje palei banką žiedus skleidė rožinės begonijos. Prie langelio, pro kurį buvo aptarnaujami važiuotieji klientai, stovėjo trys automobiliai, sudarydami spūstį.

Kiek tolėliau priešais paštą vyrai stūmė laiką ir kvėpavo grynu oru. Pro kirpyklos langą Devinas pamatė mažylį, kuriam pirmą kartą buvo kerpami plaukai, o jo mama kramtė nagus ir mirkčiojo ašarų pilnomis akimis.

Vėjyje plaikstėsi plakatai, kviečiantys į paradą ir iškylą, skirtą JAV žuvusiųjų karuose atminimo dienai. Ruošdamiesi šiam renginiui kai kurie gyventojai rūpestingai šveitė arba iš naujo dažė savo namų priebučius.

Devinas šį renginį mėgo, nors jam vykstant visada pakakdavo automobilių spūsčių ir kitokių nepatogumų. Jam patiko tradicijų tęstinumas ir nuspėjama įvykių tėkmė. Tai, kaip miestelio gyventojai dar gerokai prieš prasidedant paradui susistatys ant šaligatvio sulankstomas kėdutes, pasidės šaltkrepšius, norėdami užsitikrinti, kad gerai matys gatve žygiuojančius orkestrus ir dirigentus, mojuojančius lazdele.

O labiausiai jam patiko, kaip energingai miestiečiai įsitraukdavo į visą savaitgalį vykstančią šventę, kaip ji jiems rūpėjo, kokie jautėsi išdidūs.

Tėvas pasakojo, kad jo vaikystėje per vieną iš pirmųjų Atminimo dienos paradų labai senas žmogus, vilkintis pilka Konfederatų armijos uniforma, klibikščiavo drauge su kitais Pagrindine gatve. Jis buvo gyvas pilietinio karo liudininkas.

„Dabar ir jis miręs, mirę jie visi“, – mąstė Devinas žvelgdamas į paminklą miestelio aikštėje. Mirę, bet nepamiršti. Bent jau tokiuose mažuose miesteliuose kaip šis, kuriuose kadaise grumėjo patrankos, plieskė šautuvų ugnis, aidėjo klaikios sužeistųjų dejonės.

Apsisukęs Devinas nužvelgė gatvę ir atsiduso. Pastebėjo ponios Mec biuiką, pastatytą – kaip visada – draudžiamoje vietoje. Galėtų išrašyti jai baudą, Devinas žinojo, ji susimokėtų. O tada įkrypuotų į šerifo būstinę nešina baudos kvitu ir atskaitytų jam pamokslą. Dar kartą sunkiai atsidusęs Devinas įsispoksojo į bibliotekos duris. Be abejo, ji viduje liežuvauja su Sara Džeine Pofenberger.

Sukaupęs visą drąsą ir jėgas jis užkopė akmeniniais laiptais.