Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Moteriškai pasiruošti. Taip, žinau.

– Jis grįžo... po kokių dviejų valandų... girtas. Aš ne taip viską įsivaizdavau. Džo nuplėšė nuo manęs naktinius marškinius ir parvertė ant lovos. Viskas įvyko labai greitai, man skaudėjo. Žinojau, kad pirmą kartą gali šiek tiek skaudėti, bet man skaudėjo smarkiai. Atlikęs savo darbą jis iš karto užmigo, o aš gulėjau šalia. Nepajutau nieko.

– Vyras negali taip elgtis su moterimi. – Jeigu Edė dar nejautė neapykantos Džo Dolinui, dabar pajuto. – Viskas turėjo būti kitaip.

– Bet buvo taip. Ir vėliau būdavo taip. Aš nejaučiau jokio malonumo, Ede. Niekada. Jis ne kiekvieną kartą man sukeldavo skausmo, tačiau tai trukdavo trumpai, jausdavausi bjauriai. Buvau įsitikinusi, kad aš pati dėl to kalta... jis dažnai tai pabrėždavo. Pasidarė lengviau, kai laukiausi Konoro, tada jis beveik neprisilietė prie manęs. Nežinojau, jog jis man neištikimas. Buvau tikra kvailutė.

– Nevadink savęs kvailute, – piktai metė Edė. – Nenoriu net girdėti.

– Gal man nerūpėjo ar tiesiog nenorėjau to žinoti. Galvojau tik apie būsimą motinystę, o paskui gimė kūdikis. Tada Džo mane jau mušė. Pradėjo mušti netrukus po vestuvių, bet aš nieko negalėjau pakeisti. Mano motina sakė... tiek to, nesvarbu, ką ji sakė. Aš gyvenau toliau, po kiek laiko pagimdžiau Emą. Jai gimus Džo manęs reikėjo tik kelis kartus. Jis mane išprievartavo.

– Ak, Kese. Širdele, kodėl nieko nesakei?

– Man buvo labai gėda, Ede. Net neabejojau, kad jis, mano vyras, turi teisę elgtis su manimi kaip panorėjęs. Dabar jau taip nebegalvoju. – Ji sunkiai atsiduso. – Supranti, kai vakar ėjau pas Deviną, nemaniau... Žinojau, kad jis manęs neįskaudins, bent jau elgsis ne taip kaip Džo. Guldama su juo į lovą galvojau ne apie save, man buvo vis tiek, aš norėjau padaryti jį laimingą. Na, maniau, kad jis tik... kad aš...

– Šiąnakt tu turėjai tikrą vyrą, – užbaigė Edė. – Ir viskas pasikeitė.

– Teisybė. – Užplūdo palengvėjimas ir Kesė nusišypsojo. – Jis buvo toks švelnus, toks kantrus. Žinai, jam rūpėjo, ką aš jaučiu. Tikrai rūpėjo. Be to, pasijutau esanti graži. Ede... – Ji vėl nusišypsojo, bet tuoj prikando lūpą. – Dabar ir man tai svarbu. Jau svajoju apie kitą kartą.

Edė sukikeno ir spustelėjo Kesei ranką.

– Tau gerai.

– Jis sako, kad mane myli, – tyliai tarė Kesė. – Žinau, vyrai taip kalba, kai nori pasimylėti arba galvoja, kad reikia pamaloninti moterį. Kaip manai, ar ir Devinas toks?

– Man regis, Devinas Makeidas iš tų vyrų, kurie sako, ką galvoja. O tu ar jį myli?

– Nežinau. Jaučiuosi sutrikusi. Bet Džo aš nemylėjau, Ede. Niekada. Tiesiog juo pasinaudojau.

– Kasandra...

– Tikrai nemylėjau. Pasinaudojau, kad galėčiau palikti tėvų namus, nes norėjau turėti šeimą, o Džo pasipainiojo po ranka. Aš nesąžiningai su juo pasielgiau. Tačiau tai nesuteikė jam teisės mane mušti, – pridūrė pastebėjusi karingą Edės žvilgsnį. – Niekas jam nesuteikė tokios teisės. Bet ir aš jo nemylėjau taip, kaip moteris turėtų mylėti savo sutuoktinį.

– Jis nesistengė pelnyti tavo meilės.

– Ne, nesistengė. O su Devinu mane užplūsta jausmų lavina, jie tokie skirtingi, bet nežinau, ar kuris nors iš tų jausmų yra meilė.

– Tau nėra kur skubėti, dar viską išsiaiškinsi. Tik niekam neleisk versti tavęs daryti tai, kam nesi pasirengusi. Netgi Devinui.

– O iš kur man žinoti?

– Meilute, ateis laikas ir tu tai suprasi. Patikėk manimi, suprasi.

Kai Kesė prie kavos šnekučiavosi su Ede, Devinas sustabdė automobilį prie brolio ūkio. Jam reikėjo namų. Dangus jau vaikė ryto miglas, kai jis įkulniavo į melžyklą. Šeinas su dviem žemės ūkiu besidominčiais jaunuoliais, kuriuos dažnai kviesdavosi į pagalbą, dirbo paskutinius ryto darbus.

Šeinas vienam iš vaikinų rodė, kaip nuimti nuo karvės spenių melžimo aparatą neerzinant gyvulio. Aplinkui kvepėjo šviežiu pienu, gyvuliais ir šienu.

– Paskui reikia patikrinti spenius, – tai jau esi daręs anksčiau, – ar jie sveiki. – Pats parodė, kaip tai padaryti. – Tada nušluostyti tešmenį ir jau gali ginti karvę į šėryklą. – Jis pažvelgė į Deviną ir kilstelėjo antakį. – O, kai beveik viskas padaryta, ir šerifas pasirodė. Gerai, abu galite baigti darbą.

Devinas lengvai paplekšnojo karvei per šoną, tada padėjo Šeinui išplauti ir dezinfekuoti melžimo įrangą. Tai buvo įprastas, draugiškas bendras darbas.

– Ar pameni, kaip tėvas liepdavo mums melžti rankomis? – paklausė Devinas.

– Jis buvo įsitikinęs, kad turime mokėti viską. Mechanizmai genda, o karves melžti reikia reguliariai. Šiandien anksti atsikėlei, – mestelėjo Šeinas. – Ir kažkaip kvailai šypsaisi. Atrodo, tau smarkiai pasisekė.

Devinas tik pakreipė galvą.

– Šįryt per daug gerai jaučiuosi, kad tepčiausi į tave rankas.

– Tai gerai, nes turiu baigti darbus čia ir iki pusryčių palesinti vištas. Tu ir Kesė... – tarė jis ir vėl nusišypsojo. – Kas galėjo pagalvoti?

– Aš apie ją labai seniai galvoju. – Devinas padėjo Šeinui uždaryti metalinius bakus su šviežiu pienu. – Jau daug metų ją myliu.

Šeinas atsitiesė ir suraukė antakius.

– Žmogau, nepradėk. Vos su kuo nors susitinku, pasirodo, jis jau įsimylėjęs. Kažkoks košmaras.

– Pratinkis. Aš ketinu pasipiršti Kesei.

Šeinas pasitrynė veidą ir nusiėmęs kepurę perbraukė delnais plaukus.

– Kas čia darosi? Gal koks užkratas? Pirma Reifas, paskui Džeradas. Dabar tu. Tik minutėlei nusisuk ir visi pradeda tuoktis, gimdyti vaikus. Susiimk, Devinai.

– Bijai užsikrėsti?

– Po galais, aš irgi ketinu pabandyti. Klausyk, Kesė tikrai meilutė, graži kaip iš pieno plaukusi, bet nereikia kraustytis iš proto.

– Aš ją myliu, – pakartojo Devinas, ir taip tvirtai, kad Šeinas sudejavo. – Man regis, visą laiką ją mylėjau. Nieko negaliu padaryti, kad ir kaip norėčiau.

– Ar įsivaizduoji, kiek papildomų rūpesčių užkrausi man? Ar bent susimąstei apie tai? – paklausė Šeinas. – Liksiu vienintelis iš mūsų viengungis. Moterys, aišku, į tai atkreips dėmesį. Nespėsiu nė kaip reikiant kurios nors priglausti, o jos galvoje jau ims skambėti vestuvių varpai.

– Turėsi su tuo susitaikyti.

– Kuo, po perkūnais, jus taip traukia santuoka? – Burbėdamas Šeinas išėjo iš melžyklos. – Siūlyčiau pagalvoti apie tai, Devai. Gerai pagalvoti. Juk renkiesi vieną moterį visam gyvenimui. Tik vieną. O juk jų aplinkui daug. Aukštų, žemų, putlių.

Pralinksmėjęs Devinas uždėjo ranką broliui ant peties ir jie patraukė link vištidės.

– Tau liks daugiau, jei aš nesimaišysiu ant kelio.

– Teisybė. – Filosofiškai nusiteikęs Šeinas gūžtelėjo pečiais. – Atrodo, man teks ginti gerą Makeidų vardą. Turėsiu pasiaukoti.

– Tą tu ir darai, brolau.

Kesė namo bibliotekoje stengdavosi ilgai neužsibūti. Tačiau atsainiai dirbti nemokėjo, todėl dažniausiai susidėliodavo darbus taip, kad jai valant šią patalpą kas nors būtų namie.

Bet dabar namai buvo tušti. Vaikai išėję į mokyklą, o svečiai – apžiūrėti lankytinų vietų. Kesė raminosi turinti ir daugiau darbų, ne vien išvalyti biblioteką. Nors žinojo, kad prieš dieną biblioteka buvo naudotasi. Reikėjo knygas sudėti atgal į lentynas, palaistyti augalus, nuplauti langus.

Sudraudė save, kad tai kvaila. Šiame name tvyrančias emocijas ir nuotaikas jautė geriau nei savo pačios. Niekas čia negalėjo jos įskaudinti. Iš tiesų tai šie namai pakeitė jos gyvenimą, ir tik į gera.