Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Ta kalė sumokės už kiekvieną jo nelaisvėje praleistą dieną. Už kiekvieną valandą, kurią turėjo iškęsti be alkoholio ir be moterų.

Atsiteisęs su Kese imsis Makeidų. Gal net visų keturių šlykščiųjų Makeidų. Turi laiko, spės viską suplanuoti, kad nepadarytų kokios klaidos, pasvajoti apie tai.

Manė, kad pakaks nudobti vieną iš jų. Būtų geriausia Deviną. O kai viską baigs, patrauks į Meksiką pasiėmęs tai, kas bus likę iš buvusios žmonos.

Dabar reikėjo tik pinigų, automobilio ir ginklo. Žinojo, kur visa tai gauti.

9

Konoras stengėsi kuo daugiau išsiaiškinti. Jis žinojo, kad Brajanas nerimsta, slankioja aplink šerifo būstinę, mėgindamas žvilgtelėti į areštinės patalpas iš kiemo pusės. Bet Konoras buvo įsitikinęs, kad nėra įdomesnio dalyko nei stebėti šerifo darbą: kaip jis reaguoja į iškvietimus, pildo raportus.

Jis ketino apie tai parašyti apsakymą, todėl norėjo savo akimis pamatyti, kaip viskas vyksta. Stengėsi įsidėmėti šerifo būstinės apstatymą, pro langus krintančių saulės spindulių pluoštuose šokančias dulkes, rašomąjį stalą, kuriame likę žmonių pirštų ir cigarečių pėdsakų, ventiliatorių, burzgiantį palubėje.

Giliai įkvėpęs per nosį Konoras mėgino mintyse įkurdinti kavos – tikros, stiprios, truputį karčios – ir nosį kutenančių dulkių kvapą.

Norėjo įsidėmėti ir telefono, įkyriai vis suskambančio ant šerifo darbo stalo, garsą, kėdės kojų skrebenimą į grindis, tai, kaip šerifo pavaduotojas pasikaso galvą, paskui skruostą, kaip krauna į spintelės stalčių dokumentus.

Berniukas jau žinojo, kaip apibūdinti šerifo balsą. Šis pareigūnas kalba žemu balsu, neskubėdamas, jo kalbėsenoje yra kažkas tokio, ką sunku apibūdinti. „Turbūt nuotaika“, – pagalvojo Konoras, pasiklausęs kelių pokalbių telefonu. Dažniausiai šerifas kalba gyvai, mandagiai ir oficialiai. Kartą ar du buvo suraukęs kaktą.

Jis tikrai geria labai daug kavos, į tai Konoras atkreipė dėmesį, be to, daug rašo. Konorui kilo milijonai klausimų, bet užgniaužė juos, berniukas suprato: pareigūnas dirba.

Pakėlęs akis Devinas pamatė, kad vaikas jį stebi. „Kaip koks pelėdžiukas“, – šmėkštelėjo mintis. Atrodo protingas ir kantrus. Pažvelgęs į laikrodį Devinas suvokė, kad pralaikė berniukus beveik visą šeštadienio rytą. Jautė, kad Konoras galėtų čia sėdėti tyliai kaip pelytė dar valandų valandas. Tačiau Brajanas jau rodė pastebimus nekantrumo ženklus.

Buvo metas daryti pertrauką.

– Doni, tu lieki tvarkytis vienas. Mes eisime pas Edę užkąsti.

– Gerai.

– Jei vaikinai iš valstijos departamento tei rautųsi dėl Mesnerio bylos, pasakyk, kad raportą parengsiu iki pirmadienio.

– Gerai, – pakartojo Donis ir pasilenkęs prie dokumento suraukė antakius.

– Parnešiu ko nors užkąsti ir Kurčiui. Pasakyk jam, jeigu vėl pradės triukšmauti.

– Jūs turite kalinį? – Staiga visą Brajano nuobodulį kaip ranka nuėmė ir jis suvirpėjo iš susijaudinimo. – Nieko nesakėte.

– Tiesiog kai kam mieste reikia išsimiegoti. – Devinas negalėjo vaikams pasakoti apie sulaikytą psichopatą. – Aš turbūt valgysiu mėsainį.

– Puiku! – Brajanas puolė pro duris. – Mirštu iš bado. Dar ir bulvyčių, ar ne, Konai?

– Tikriausiai. – Konorui sunkiai sekėsi galvoti apie maistą, nes galva buvo pilna įvairiausių klausimų. – Hm, šerife, ar jūs visą laiką turite įjungtą radijo stotelę? Ar per ją girdite ugniagesių iškvietimus, kitus įvykius, kurie jums nepriklauso?

– Niekada negali žinoti, kas nutiks ir į ką reikės atkreipti dėmesį.

– Ar nebūna keista, kai reikia uždaryti į areštinę kokį pažįstamą?

– Kartais su pažįstamu žmogumi būna lengviau susišnekėti, jeigu tik jis neperžengia ribos.

– Ar kam nors pavyko pabėgti iš jūsų areštinės? – panūdo sužinoti Brajanas, atbulomis šokuodamas šaligatviu. – Pavyzdžiui, kaukštelėjo per makaulę ir paspruko?

Devinas persibraukė liežuviu per dantis. Jis įsivaizdavo, kaip vargšas senasis Kurtis ropščiasi per tvorą.

– Ne, dar niekam nepavyko.

– O jeigu kas nors bandytų, turėtumėte šauti, tiesa? – Iš susijaudinimo Brajano akys sužibo. – Kur nors į koją.

– Jeigu kas nors paspruktų, aš juk žinočiau, kas jis toks, todėl nuvažiuočiau į namus ir jį suimčiau.

– O jeigu jis priešintųsi suimamas?

Devinas suprato, ko berniukas iš jo tikisi.

– Turėčiau aplamdyti jam šonus.

– Uždėti antrankius! – šūktelėjo Brajanas. – Ir tiesiai į kalėjimą. Oho!

– Mieste ramu, – tarė Konoras, – nes šerifas stengiasi palaikyti tvarką.

Sujaudintas Devinas sprigtelėjo į Konoro beisbolo kepurės snapelį.

– Dėkui. Stengiamės tarnauti žmonėms.

– Šerife!

Atsisukęs Devinas pamatė pagyvenusį liesą universalinės parduotuvės ir kelių mažesnių krautuvėlių savininką. Tas žmogus galėjo kitus negyvai užkalbėti.

– Laba diena, pone Grantai. Kaip sekasi?

– Visaip, šerife, tai geriau, tai prasčiau. – Ponas Grantas nutilo ir nusiėmė pūką nuo sulamdytų rudų marškinių. – Pamaniau, kad turėčiau jums apie tai pasakyti... Nenoriu kištis ne į savo reikalus... Vadovaujuosi nuostata: gyvenk ir leisk kitiems gyventi...

Tokia įžanga prieš ką nors pranešant buvo įprastinė. Ponui Grantui rūpėjo daug kas, jo mintys klaidžiojo nuo piliorių prie pašto.

– Ką ketinate man papasakoti, pone Grantai?

– A, taip, aš kaip tik buvau išėjęs pakvėpuoti grynu oru ir visai atsitiktinai ėjau pro banką. Suprantate, jau po darbo valandų.

– Taip, suprantu.

– Man pasirodė, kad viduje kažkas plėšia banką.

– Atsiprašau?

– Man pasirodė, – monotonišku balsu pakartojo ponas Grantas, – kad kažkas užpuolė banką. Žinoma, vyrukas turėjo ginklą. Man atrodė, kad jis 45 kalibro. Žinoma, galiu klysti. Gal ir 38 kalibro.

Kol berniukai nespėjo nieko paklausti, Devinas uždėjo rankas jiems ant pečių.

– Eikite pas Edę ir ten pabūkite.

– Bet, Devinai...

– Eik, Brajanai. Eikite abu. Pabūkite ten ir nieko nepasakokite. – Jis nukreipė griežtą žvilgsnį į Konorą. – Nieko nesakyk, – pakartojo. – Mums nereikia, kad žmonės pradėtų blaškytis ir maišytųsi po kojomis.

– O ką jūs ketinate daryti? – pagarbiu balsu paklausė Konoras.

– Sutvarkysiu šį reikalą. O judu eikite pas Edę. Judinkitės. Ir greičiau.

Berniukams nubėgus Devinas viena akimi dar kurį laiką stebėjo, norėdamas įsitikinti, kad jie pakluso nurodymui.

– Pone Grantai, ar nenorėtumėte truputį paėjėti su manimi? Tiesiog užmeskime akį, kas ten vyksta.

– Mielu noru.

Bankas buvo kitoje gatvės pusėje, paėjus pusę kvartalo į priekį. Senas plytinis įmantrios architektūros pastatas stovėjo ant priešingo gatvės kampo nuo Edės užkandinės. Metęs žvilgsnį į užkandinę Devinas įsitikino, kad berniukai tikrai ten. Jie spoksojo į gatvę prispaudę veidus prie lango.

Devinas apžvelgė gatvę. Buvo šeštadienis, visur pilna automobilių. Galėjo kilti nesklandumų, jeigu reikalai komplikuotųsi. Devinas nenorėjo, kad kas nors nukentėtų.

– Ar atidžiai apžiūrėjote tą vyrą, pone Grantai?

– Šiek tiek. Jaunas, gali būti jūsų amžiaus. Negaliu tvirtinti, kad jį atpažinau. Atrodė panašus į Hario berniuką, bet ne jis.

Devinas linktelėjo. Jis pastebėjo tiesiai priešais banką stovintį purviną, baltą nedidelį automobilį su Delavero valstijos numeriais.

– Ar žinote, kieno jis?

Ponas Grantas susimąstė.