Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Taip, pagalvojau.

– Aš dar turiu beveik valandą, – sumurmėjo jis keldamas ją nuo kėdės.

Kesė nustebusi sumirksėjo.

– Bet juk vidurdienis.

– Aha. – Jis jau stūmė ją link koridoriaus.

– Devinai, dar šviesu.

– Tai gerai. – Nusijuosęs diržą, ant kurio kabėjo ginklas ir radijo stotelė, pakabino ant durų rankenos.

– Dabar... – Kesės širdis suspurdėjo jam pradėjus segioti jos palaidinės sagutes. – Dabar beveik vidurdienis.

– Taip. Liksiu be pietų. – Jis nuvilko jai palaidinę ir pasilenkęs pabučiuoti nusišypsojo. – Ar nori, kad liaučiausi, Kese?

Kesei ėmė suktis galva.

– Turbūt ne, – neryžtingai atsakė ji, nepajėgdama nuslėpti geismo.

Kesė pamiršo, kad šviečia saulė ir čirškia paukščiai. Jai nerūpėjo, jog keliais rieda automobiliai, o žmonės miestuose susikaupę dirba savo darbus.

Buvo lengva, nepaprastai lengva leisti, kad tai nutiktų dar kartą. Lengva mėgautis jo rankų glamonėmis ir tuo, kaip jo lūpos kantriai kursto jos geismo ugnį. Ir be galo gera jausti jo kūną, tokį tvirtą, kad ji net pamiršo drovėtis, jog jie tai daro per langus plieskiant saulei.

Devinas nurengė ją – visiškai, neskubėdamas, išnaudodamas kiekvieną akimirką pasigrožėti. Pasigrožėti tuo, kas pagaliau priklausė jam. Jos kūno švelnumu. Jo žavesiu. Bučiuodamas Kesę, žadindamas jos geismą jis nusirengė pats. Jo rankos glamonėjo švelniai, nes Devinas žinojo: kaip tik švelnumo šiai moteriai labiausiai trūko. Jo burna buvo kantri, jis leido Kesei diktuoti tempą. O tempas buvo lėtas ir svajingas.

Devinas paguldė ją ant lovos, kurią ryte Kesė buvo taip tvarkingai paklojusi, ir leido sau ramų malonumą – ėmė taršyti pirštais jos plaukus, kol ant paprasto balto užtiesalo pasklido auksinės garbanos. Kesė gulėjo užsimerkusi, bet jos skruostuose jau galėjai įžvelgti prabudusio geismo ženklus.

Praėjusią naktį paprastos nekvepiančios žvakės šviesa apšvietė tik siaurą gultą kambaryje, prisigėrusiame senos kavos kvapo.

Šįkart švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, kvepėjo gėlės ant palangių. Šiandien Kesė žinojo, kad tai, ką jis darys, bus malonu.

Ir jis suteikė jai malonumo. Marias jo. Kesė plūduriavo jame, sklandė, nardė pamiršusi santūrumą. Visas neryžtingumas ir drovumas dingo, išsisklaidė jaukioje migloje, iš lėto ją apsiaučiančioje užaštrėjus pojūčiams.

Sudiržusiais pirštais jis glostė Kesės kūną, tie prisilietimai vertė ją virpčioti ir greitino pulsą. Devinas bučiniais nubėrė ją visą, kartkartėmis grįždamas prie lūpų, ir tai veikė svaiginamai. Kesė girdėjo vis sunkėjantį jo kvėpavimą, iš gerklės kartkartėmis ištrūkstantį urzgimą, kuris veržėsi užplūdus malonumui, kai paliesdavo kokią naują jos kūno vietą. Kesei Devinas atrodė be galo gražus – ir ne tik iš išvaizdos. Daug svarbiau buvo vidinis grožis, kuris viliojo ir gundė – jo švelnumas, jo jėga ir begalinė kantrybė.

Kesei patiko, kad gali paliesti delnais jo bicepsus, pajusti juose slypinčią jėgą, glostyti tvirtus it plienas nugaros raumenis. Ji žavėjosi jo kūno linijomis, mėgavosi jausdama svorį ir judesius, kuriais jis spaudė ją prie čiužinio. Kai jis krimstelėjo jai į petį, Kesę lyg žaibas nutvilkė geismas. Atsakydama į tai ji gnybtelėjo jam, tada begėdiškai įžūliai nukeliavo rankomis žemyn.

Jis garsiai įtraukė oro ir sukrutėjo. Kesės akys žybtelėjo, kai Devinas užvertė galvą. Vieną amžinybės sekundę tose samanų žalumo akyse ji pastebėjo kažką, kas buvo paslaptinga, pavojinga ir kėlė baimę. Kažką, kas privertė smarkiau plakti širdį ir sujaukė pulsą.

Jis sutramdė save, kaip būtų sutramdęs laukinį šunį, pririšdamas jį tvirtu pavadžiu. Įtempė raumenis. Būtų galėjęs prisiekti, kad jaučia, kaip iš visų odos porų pasipila prakaitas.

– Nesirūpink. – Balsas buvo šiurkštus, bet lūpos švelnios, kai pasilenkęs ją pabučiavo. – Ir nebijok.

Kesė norėjo pasakyti, jog nebijo, tiesiog negali jo bijoti. Ir niekada nebijos, kad ir kas tarp jų nutiktų. Bet knietėjo išsiaiškinti, kas šmėkštelėjo tose samaninėse akyse. Tačiau jis vėl ją bučiavo iki užsimiršimo, kol užslinko migla ir vėl nardino ją į puikius, nepakartojamus pojūčius.

Kesė pratisai, dusliai aimanavo, kai jis vedė ją į aukščiausios palaimos viršūnę. Kuo toliau, tuo aimanos darėsi ilgesnės ir garsesnės. Ji leidosi nešama pojūčių srauto, atsivėrė jam ir leido save užpildyti. Nebuvo labiau svaiginančio pojūčio, kaip suvokimas, kad jo kūnas puikiai dera su jos kūnu.

Devino lūpos buvo Kesei prie ausies ir pro aistringus savo atodūsius ji girdėjo jį sušnibždant jos vardą. Tik vardą – tada jis nusitempė ją drauge į bedugnę.

– Aš tave myliu. – Vis dar trokšdamas jos Devinas atsigulė šalia ir prisitraukė Kesę prie savęs. – Noriu, kad priprastum prie šių žodžių.

– Devinai...

– Ne, aš nesitikiu, kad iškart priprasi. Norėčiau, bet žinau, kad to nebus. – Panardinęs veidą jai į plaukus jis godžiai įkvėpė – tai buvo saulės ir pievų kvapas. – Tiesiog pratinkis klausyti. O kai įprasi, pasakyk, tada aš tau pasipiršiu.

Kesė pastiro.

– O ne. Kaip galiu galvoti apie tai? Viskas vyksta taip greitai.

– Man tai ne. – Devinas nesupyko, net neleido sau netekti drąsos dėl to, kad jos balsas išdavė, kaip Kesė apstulbo. Ir toliau glostydamas ranką jis tarė su ramiu pasitikėjimu: – Įrodžiau, kad moku laukti, palauksiu dar. Bet manau, jog turėtum žinoti, ko aš siekiu. Noriu tavęs, noriu vaikų, noriu gyventi kartu, bet galiu palaukti, kol būsi tam pasirengusi.

– O gal aš niekada nebūsiu pasirengusi. Devinai, turi suprasti: aš nežinau, ar dar kartą galėčiau prisiekti.

– Man tu neprisiekei. Tik tai svarbu. – Jis pasirėmė ant alkūnės ir įrėmė žvilgsnį jai į veidą. Suprato, kad šiek tiek ją išgąsdino. Bet nieko negalėjo padaryti. – Aš tave myliu. Įsisąmonink tai, o paskui pažiūrėsime, kas iš to išeis.

– Ar nemanai, kad...

– Visos mano mintys tik apie tave, Kese. – Norėdamas tai patvirtinti jis prigludo jai prie lūpų ir bučiavo tol, kol jos ranka, pakilusi jį atstumti, visiškai suglebo. – Tik apie tave.

Už kelių mylių, teritorijoje, kur miestelėnai rengdavo iškylas, Džo Dolinas rinko šiukšles. Dirbdamas atidžiai žvalgėsi į laukus, kalnus, kelią. Teritoriją supo dideli ūksmingi medžiai, akmeninės tvoros. Džo ketino pats pasirinkti laiką ir vietą. Ši netiko.

Galų gale brigada priartėjo prie tilto, kur kadaise generolas Burnsaidas susimovė per mūšį dėl Antietamo. Vietovė buvo nelygi, akmenuota ir tankiai apaugusi krūmais. Tekėjo upelis, kuris tiko užmaskuoti pėdsakus, augo tankia lapija medžiai, labai tinkami pasislėpti.

Tuose miškuose Džo su sugėrovais naktimis dažnai brakonieriaudavo, nelegaliai šaudydavo elnius. Dabar turėjo į valias laiko apskaičiuoti, kiek užtruktų pereiti per mišką, kur galėtų slapstytis, kieno pasiprašyti prieglobsčio ir pagalbos.

O kol kas Džo dūzgė it darbšti bitutė, rinko popierius ir gėrimų skardines, kurių primėtė bjaurybės turistai ar iš pamokų pabėgę mokinukai. Jo prižiūrėtojas nebuvo kvailas, bet Džo niekada nesielgė įžūliai, nekėlė jokių rūpesčių, atvirkščiai, jis savanoriškai imdavosi paties sunkiausio ir juodžiausio darbo.

Kalėjime jis užsitarnavo velniškai gerą reputaciją, ko nebūtų galėjęs pasakyti apie gyvenimą laisvėje. Tai turėtų padėti išsikrapštyti iš tos skylės, galvojo Džo braukdamas nuo kaktos prakaitą.

Ir sugrįžti pas Kesę. Nusigauti iki Kesės.