Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Aš būsiu atsargus, – lėtai ištarė Devinas. – Dėl Dievo meilės, Džeradai, daviau jai laiko... net ir po skyrybų laukiau, neskubinau. Ir dabar taip elgiuosi.

– Devinai, aš tik noriu, kad matytum visą vaizdą. Patikėk, neįsivaizduoju tau labiau tinkančios moters už Kesę. Lygiai kaip neįsivaizduoju jai geresnio vyro už tave. Dievas mato, ji verta padoraus žmogaus. Bet esate ne tik judu. Yra ir vaikai. Džo Dolino vaikai.

Devino žvilgsnis apniuko, jis prisimerkė.

– Kaip gali man tai priminti, juk pats turi Brajaną? Manai, patikėsiu, kad tau svarbu, jog jo gyslomis teka kito vyro kraujas, nes, velniai griebtų, puikiai žinau: tas berniukas tau brangus nė kiek ne mažiau nei Leila.

– Ne apie tai kalbu. – Džerado balsas buvo žemas ir ramus. – Mačiau tave su jais. Tada dar nenutuokiau apie tavo jausmus Kesei. Tu mokėjai juos slėpti. Tačiau net aklas būtų galėjęs pasakyti, kad dėl vaikų eini iš proto, jiems buvai labai geras. Ir jie verti tavo meilės, – pridūrė ramindamas Deviną. – Verti turėti mylintį tėvą ir namus, kuriuose galėtų jaustis tiesiog kaip vaikai.

– Žinoma. Ketinu tuo pasirūpinti.

– Bet tau ne tas pats kaip man su Brajanu. Jo biologinio tėvo nėra arti, jis nekelia grėsmės. O Dolinas kelia.

– Jam nerūpi vaikai, niekada nerūpėjo.

– Taip, bet jis kaip tėvas turi į juos teisių. – Suprasdamas, kad jį užplūdęs nusivylimas nepadės, Džeradas išskėtė rankas ir giliai atsikvėpė. – Teisiškai taip ir yra. Ir jeigu jis negalės prieiti prie Kesės, gali bandyti ją paveikti per vaikus. Paleistas iš kalėjimo turės teisę matytis su vaikais, lankyti juos, dalyvauti jų gyvenime. Tu negalėsi jam to uždrausti.

Devinas apie tai nepagalvojo. Gal tiesiog neprisileido tokių minčių. Dabar jos užgriuvo ant jo kaip akmuo ir kraujas sustingo gyslose.

– Tu advokatas. Tu ir uždrausi.

– Tėvystės teisė – keblus reikalas, Devai. Pats supranti. Jeigu jis nepadarys nieko, kas keltų vaikams pavojų, jeigu mes nesugebėsime įrodyti, kad jis ne tik blogas tėvas, bet ir pavojingas jiems, įstatymas bus jo pusėje.

Devinas irgi jau galvojo apie tai.

– Mes turime reikalauti, kad jo pasimatymai su vaikais būtų stebimi, bet į kraujo ryšį teismas yra linkęs atsižvelgti.

– Jis mušė Konorą.

Džeradas suraukė antakius.

– Nieko apie tai nežinojau.

– Konoras nieko nesakydavo Kesei, nenorėjo, kad ji jaustųsi dar blogiau.

– Prireikus gal ir galėčiau tuo pasinaudoti. Bet jeigu Džo bus laikomas persiauklėjusiu, daugelis jo klaidų bus nurašyta. Jis dar gana ilgai bus už grotų, bet noriu, kad žinotum, kas tavęs laukia.

– Puikiai įsivaizduoju, kas manęs laukia. Pasistengsiu, kad Kesė ir vaikai būtų mano, niekas manęs nesustabdys. Nei Džo Dolinas, nei įstatymai, nei dar kas nors.

– Ką gi. – Džeradas pakilo. – Pasakiau, ką turėjau pasakyti. Aš tave palaikau. Reifas su Šeinu taip pat.

– Esu dėkingas.

– Jeigu tau pavyks atsiplėšti nuo šio stalo kokiai valandėlei, ateik į Dafo užeigą. Pastatysiu tau alaus. – Patenkintas Džeradas patraukė prie durų, ten stabtelėjo. – Ji nuostabi moteris, Devai. Miela, kaip Šeinas sako, bet tvirtesnė, nei gali įsivaizduoti. Tvirtesnė nei ji pati mano. Jeigu tau pavyks įtikinti, kad tu jai reikalingas taip pat kaip ir ji tau, abu viską įveiksite. Duosiu tau gerą patarimą.

– Nebūna, kad neduotum, – ramiai priminė Devinas.

– Kesei neužtenka pasakyti, kad ją myli ir jos trokšti. Turi įrodyti, jog tau jos reikia. Ji iš tų moterų, kurios pereis kiaurai sieną dėl vyro, kuriam yra reikalingos.

Jam iš tikrųjų jos reikėjo. Džeradui uždarius paskui save duris, Devinas susimąstė. Jis nežinojo, kaip tai įrodyti Kesei, ir nebuvo įsitikinęs, kad sugebės. Ar tai nebus savotiškas spaudimas, nors jis iš visų jėgų stengėsi jos nespausti?

Devinas nenorėjo, kad Kesė dėl jo eitų kiaurai sieną. Troško vieno: jog jaustųsi saugi ir laiminga. Privalo pasirūpinti, kad jos niekas daugiau nenuskriaustų, apginti ir apsaugoti ją ir jos vaikus.

Jo poreikiai dabar ne patys svarbiausi.

10

Kesė tikino save, kad kvaila taip nerimauti. Devinui viskas gerai. Reifas pats papasakojo jai, kas nutiko, o jo versija apie pasikėsinimą apiplėšti banką buvo daug įtikinamesnė negu tos, kurios atskriejo telefonu. Netgi nepaprastai susijaudinusio Konoro pasakojimas buvo ne toks dramatiškas nei po miestelį sklandantys gandai.

Taigi jaudintis nevertėjo.

Bet ji taip jaudinosi, kad pašokdavo vos suskambėjus telefonui. Jei būtų galėjusi bent valandėlei palikti viešbutį ir vaikus, būtų puolusi į miestą ir pati patikrinusi kiekvieną Devino kūno colį.

Vienas dalykas, viena mintis jai nedavė ramybės. Devinas susidūrė akis į akį su ginkluotu plėšiku.

Kesė nusipurtė norėdama atsikratyti tokio vaizdinio. Jis įsikišo į ginkluotą apiplėšimą, rizikavo gyvybe, norėdamas išgelbėti kitus. Iki šio atvejo Devino tarnybinis ženklas nedarė jai tokio milžiniško įspūdžio. Bet jis rizikavo gyvybe. Tokiame miestelyje kaip Antietamas kasdienis šerifo darbas buvo daugiau diplomatinio pobūdžio – bent jau Kesė taip įsivaizdavo – ir nekėlė grėsmės.

Žinoma, dabar ji pradėjo suvokti, kad taip manyti buvo paprasčiausiai kvaila. Juk pasitaiko muštynių, girtuoklysčių, įsilaužimų, karštų ginčų tarp kaimynų ar šeimos narių. Ji turėjo skaudžios asmeninės patirties, kas nutinka šeimoje kilus kivirčui – koks smurtas namuose kyla dėl nereikšmingų smulkmenų.

Devinas atliko pareigą. Ir nors Konorui jis tikras didvyris, Kesė pradėjo suprasti, kad šerifo ženklelis daro jį pažeidžiamą.

O kai tai suprato, nejučia suvokė ir kitą dalyką: visą ilgą popietę ir vakarą ją ėste ėdė nerimas ne vien dėl draugo, dėl meilužio, ne vien dėl vyro, kuriuo žavėjosi ir kuris jai rūpėjo. Ji nerimavo dėl mylimo vyro.

Tai buvo taip netikėta, Kesė pasijuto sukrėsta iki sielos gelmių, jai atsivėrė akys. Dabar, kai jos buvo plačiai atvertos, ji galėjo žvilgtelėti atgal, į praeitį. Prisiminė – Devinas visada buvo netoliese. Ji juo pasitikėjo, žavėjosi ir kažkodėl laikė tai savaime suprantamu dalyku.

Jai buvo nepaprastai sunku eiti pas Deviną ir prisipažinti jam, kaip Džo su ja elgiasi, rodyti mušimo žymes ir aiškinti, kaip jos atsirado ant kūno. Dabar suvokė: ne dėl to, kad jis buvo šerifas. Dėl to, kad buvo Devinas.

Su juo Kesė visada būdavo drovesnė nei su jo broliais. Ir vėl – dėl to, kad jis Devinas. Viena širdies kertelė visą laiką buvo skirta jam. Todėl ji niekada negalvojo apie jį kaip apie vieną iš Makeidų, kaip apie savo draugą ar tiesiog kaip apie šerifą.

Ji visada jautė jam kai ką daugiau. Dabar ji laisva, galėtų duoti valią jausmams. Turėjo prisipažinti, kad jam priklauso ne viena kertelė, o visa širdis.

Jam priklauso ji pati.

Nerimui atlėgus užplūdo nustebimas, o paskui ir džiaugsmas. Ji įsimylėjo.

Suskambėjus telefonui puolė prie jo lyg pamišėlė, bet išgirdusi Savanos pasisveikinimą stengėsi kalbėti lygiu balsu.

– Sveika, tikiuosi, jau girdėjai paskutines naujienas?

– Visi tik apie tai ir šneka. – Norėdama kiek aprimti Kesė iš šaldytuvo išsitraukė ąsotį sulčių. – Gal po to įvykio mateisi su Devinu?

– Aš ne, bet Džeradas matėsi. Sakė mūsų kuklusis šerifas niršta dėl tokio dėmesio. Iš Hagerstono atvyko televizininkų brigada, laik raščių korespondentai lipa ant galvos. – Puikiai suvokdama, kodėl Kesė domisi, Savana sušvelnino toną. – Jam viskas gerai, Kasandra. Nė menkiausio įdrėskimo. Tiesiog dabar bumba nepatenkintas, nes visas tas reikalas kuriam laikui pririšo jį prie darbo stalo. O kaip tu?