Нора Робертс - Devino Makeido meilė

Devinas būtų galėjęs prisiekti, kad girdėjo, kaip subyrėjo trapi jo savitvarda. Užvaldė laukinė, siautulinga, beveik brutali aistra, galinti sunaikinti tai, ką pasiekė per daugybę kantraus laukimo metų.

Skubėdamas paragauti kūno Devinas suplėšė jos palaidinę. Plyštančių siūlių garsas turėjo šiek tiek atvėsinti, bet Kesė sudejavo ir apsivijo jį rankomis. Jis instinktyviai atpažino, kad ji virpa iš aistros, o ne iš baimės. Tai dar labiau suaudrino.

– Negaliu... kentėti.

– Ir nereikia, – sušnibždėjo Kesė virpėdama iš jaudulio. Devinas kilstelėjo ją aukštyn ir stipriai priglaudė vieną įaistrintą kūną prie kito. – Glamonėk mane. – Ji panardino blyškias rankas į jo tamsių plaukų mišką ir nustebo pajutusi, kaip per ją ūžtelėjo geismas. – Antraip aš išeisiu iš proto.

Bučiuodamas jai veidą ir lūpas Devinas beveik klupdamas nunešė Kesę link miegamojo. Ji apsivijo kojomis jo liemenį ir dar smarkiau pakurstė aistrą. Prie durų jis atrėmė ją į sieną norėdamas dar labiau padrąsinti. Desperatiškais bučiniais apipylė krūtinę, per sudraskytos palaidinės liekanas ėmė čiulpti krūties spenelį. Atsakydama ji atlošė galvą ir išsirietė.

– Dar... – Kesė negalėjo patikėti, kad šis žodis išsprūdo jai iš lūpų, ji negalėjo patikėti, kad jame glūdi toks nirtus geismas. Sudejavusi ji nusiplėšė palaidinės likučius apnuogindama krūtinę jo lūpoms.

Tą pačią akimirką, kai jis grybštelėjo dantimis spenelį, galinga banga sviedė ją į viršų ir Kesė apstulbo pajutusi jos jėgą. Kurį laiką jautėsi lyg drugys, beviltiškai plasnojantis sparnais, prispaustas, drebantis. Vis dėlto ji buvo gyva ir trokštanti gyventi.

Nieko negalvodami, lyg besiporuojantys gyvuliai, jie dunkstelėjo ant grindų.

Kesė įsikabino jam į baltinius, Devinas traukė jai kelnes. Kalboms nebuvo laiko, grabinėdami vienas kitą jie raitėsi siaurame koridoriuje. Aidėjo tik aikčiojimai ir aimanos. Galiausiai neliko jokių atodūsių ir šnabždesių, tik sunkus alsavimas ir širdžių plakimas.

Jį užvaldė laukinis geismas, taip ilgai slopintas ir neigtas. Kilstelėjęs aukštyn jis praskleidė jos šlaunis ir nuplėšė paprastas medvilnines kelnaites. Ir privertė ją rėkti tiesiai į jo godžią burną.

Kesė sutrūkčiojo, įsitempė išsirietusi ir sekundei sustabarėjo. Jis judėjo toliau, energingai ir negailestingai skverbdamasis gilyn, kol jai iš burnos ištrūko šauksmas.

– Dar, – šįkart pareikalavo jis ir sudejavo, kai ji nagais perbraukė per nugarą ir įsikirto į pečius. Kai Kesė jį apkabino, Devino žvilgsnis apsiblausė, o pulsas mušė it būgnai.

Kesė raičiojosi po juo. Akių vyzdžiai buvo išsiplėtę, iš malonumo ji beveik apako, kai jis vėl pripuolė jai prie burnos. Greičiau jau begalinis godumas, o ne savitvarda neleido jiems visko užbaigti, skatino jį slysti jos kūnu žemyn – ir ragauti, mėgautis, lytėti abiem kraustantis iš proto.

Devinas pakilo ir prispaudęs Kesės rankas vėl nėrė gilyn. Sveiku protu nesuvokiama jėga jis skverbėsi į ją ir vėl traukėsi, kilnodamas jos klubus taip, kad, rodėsi, tuoj visas pasiners į gelmę. Jo sąmonė aptemo, liko tik susipynę jausmai, kai jis veržėsi į karštą drėgmę su nepaprasta jėga, verčiančia juos abu aikčioti.

Kesė vos laikėsi. Stengėsi – dėl jo. Iš kur galėjo žinoti, jog jis taip jos geidžia? Neįsivaizdavo, kad ir ji gali šitaip geisti. O ir iš kur galėjo žinoti, juk tik Devinas galiausiai tai parodė. Dabar jautėsi per aukštai užsviesta, kad be vargo galėtų sugrįžti atgal. Jos rankos nuslydo prakaituotu jo kūnu ir atsimušė į medines grindis. Su malonumu pasimėgavusi paskutiniu laukinio malonumo pliūpsniu ji subliuško, o jis vis atakavo ją iš vidaus.

Neilgai trukus tas nuostabus organas apsunko. Ji matė, kaip Devinas atlošė galvą ir susiraukė lyg iš skausmo, nustebo pamačiusi, koks jis sutrikęs. Kai ėmė trūkčioti ir šaukti jos vardą, Kesė iš džiaugsmo apsiverkė.

Kai pasisotinęs Devinas susmuko ant Kesės, petimi pajuto ašaras. Norėjo staigiai atsitraukti, bet ji apsivijo rankomis.

– Ne. Būk geras, nejudėk.

– Atsiprašau. – Nesugalvojo pasakyti jai nieko tokio, kas pagerintų padėtį, jautėsi pasielgęs kaip gyvulys. – Aš tave įskaudinau. O žadėjau niekada to nedaryti.

– Ar žinai, ką padarei? – Kesė kalbėjo šypsodamasi, bet jis to nematė. Buvo užsigalvojęs apie tai, kaip neatsakingai pasielgė su brangiausiu žmogumi gyvenime. – Tu pamiršai.

– Pamiršau? – Jis vėl pamėgino pasijudinti, bet jos rankos sulaikė.

– Pamiršai, kad turi būti atsargus, pamiršai nerimauti – pamiršai viską. Nežinojau, kad galiu priversti tave tai padaryti. Todėl dabar jaučiuosi... – Kesė patenkinta atsiduso. – Jaučiuosi galinga.

– Galinga? – Devinui perdžiūvo gerklė. Jis norėjo pakelti Kesę nuo grindų. Viešpatie, jis paėmė ją tiesiog ant grindų. Troško nunešti į lovą ir nuraminti. Bet paskutinis jos ištartas žodis ir balsas jį suglumino.

– Stipri, aistringa. – Pagaliau ji patraukė nuo jo rankas ir tingiai pasirąžė. – Galinga. Niekada anksčiau nesijaučiau galinga. Man patiko. Tikrai patiko. – Ji užsimerkė ir šypsodamasi kažką sumurmėjo.

Pakėlęs galvą Devinas pažvelgė Kesei į veidą – jame spindėjo šypsena moters, kuri, ką tik patyrusi juslinį pasitenkinimą, atskleidė pavojingą ir jaudinančią paslaptį. Devinui vėl užkaito kraujas. Atrodė, kad ji... džiūgauja, pagalvojo jis. Tai kuris iš jų kurį įskaudino?

– Tau patiko, – pakartojo Devinas.

– Mmm... Noriu tai pakartoti. Daug kartų. Taip pat noriu jaustis branginama, taip būna, kai tu elgiesi švelniai. Noriu jaustis visaip. Aš priverčiau tave užsimiršti. – Kesė atsimerkė ir nusijuokė pamačiusi priblokštą pasisotinusio vyro žvilgsnį. – Aš tave sugundžiau. Argi ne?

– Tu mane išvedei iš pusiausvyros. Suplėšiau tavo drabužius.

– Žinau. Tai labai jaudina. Ar ir kitą kartą taip darysi?

– Aš... – Devinas papurtė galvą, bet kai ji neprašviesėjo, pasidavė ir paskendo jos akių gelmėje. – Bet kada.

– O aš galėsiu suplėšyti tavuosius?

Jam pritrūko žodžių. Sugebėjo tik išspausti kelis nerišlius garsus, paskui atsikosėjo.

– Gal verčiau kelkimės nuo grindų?

– Man visai gerai ir čia. Malonu galvoti, jog taip manęs norėjai, kad nebegalėjai laukti. – Pakėlusi ranką Kesė ėmė žaisti su tamsiomis drėgnomis garbanomis, prilipusiomis jam prie kaktos. – Man patinka, kaip tu dabar į mane žiūri. Turbūt negerai – tiesą sakant, man tai nerūpi, – bet smagu, kai pagalvoju, kad tiek metų manęs norėjai. Kad saugojai mane ir manęs geidei. Kaip dabar.

– Aš žiūriu į tai kiek kitaip.

Ji vėl nusišypsojo sukta supratinga šypsena, kuri vertė kraują greičiau tekėti gyslomis.

– Nejaugi?

– Gerai, gal panašiai. – Galvoje buvo it iššluota. Bet buvo viena kūno dalis, kurią reikėjo kaip nors stabdyti. – Kartais.

Kesė susičiaupė ir persibraukė lūpas liežuvio galu.

– Vis dar jaučiu tavo skonį.

– O Viešpatie!

Staigus malonumo virpulys perbėgo jos kūnu pajutus, kaip jis vėl atgyja viduje.

– Man vėl pavyko.

– Kas?

– Sugundyti tave.

Devinas vos pajėgė atgauti kvapą.

– Ko gero, taip.

Kesė jautė savo moterišką galią – buvo normali, savimi pasitikinti vyro mylima moteris.

– Pasakyk, kad mane myli, Devinai. Kol mes mylimės, kol tu manęs geidi, kartok, kad myli.

Jis negalėjo susivaldyti – staiga vėl sustandėjo, niro gilyn ir suaimanavo pajutęs, kaip jos kūnas kyla pasitikdamas.