Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Jis sukiojasi aplinkui, nes rūpinasi mūsų saugumu, – paprieštaravo Konoras, bet burnoje malonų saldumą apkartino rūgštis. – Juk jis šerifas.

– Aišku, kad jis rūpinasi jumis. – Įsijautęs į dešrelę Brajanas nepastebėjo panikos bičiulio akyse. – Gal taip Devinas nori prisigerinti jai, bet aš tau sakau, žmogau: jis prapuolęs. Vieną vakarą girdėjau, kaip tėtis su mama kalbėjosi, ji pasakojo, kad apstulbo pamačiusi šerifą liūdną, o liūdnas jis buvo dėl to, kad varvino seilę ir buliaus akimis žiūrėjo į Kesę. Taip ir sakė – buliaus akimis. – Brajanas sukikeno. – Ei, jeigu jie susituoks, mes būsime pusbroliai ir kraujo broliai. Kaip šaunu.

– Ji nesiruošia tekėti, – nukirto Konoras taip skubiai ir piktai, kad Brajanas vos nepaspringo maisto likučiais.

– Ei...

– Ji daugiau niekada už nieko netekės. – Konoras pašoko ir sugniaužė kumščius. – Tu klysti. Pats viską išsigalvojai.

– Ne pats. Ko čia širsti?

– Jis sukiojasi aplinkui todėl, kad yra šerifas ir mus saugo. Tik tiek. Įsikalk sau į galvą.

Gal Brajanas ir būtų nusileidęs, bet karingos kibirkštėlės Konoro akyse įžiebė tokias pat ir Brajano žvilgsnyje.

– Nebūk naivus. Visi mato, kad Devinas geidžia tavo mamos.

Konoras prikibo prie Brajano kaip siurbėlė ir parvertė į purvyną. Antpuolis buvo netikėtas, Brajanas sutriko, tai suteikė Konorui pranašumo, todėl netrukdomas galėjo kumščiuoti geriausiam draugui šonus. Bet Konorui tai buvo pirmosios muštynės, o Brajanas jau turėjo patirties.

Po kelių nemalonių akimirkų Brajanas jau laikė prispaudęs draugą. Abu buvo susitaršę, purvini ir sunkiai kvėpavo. Brajanas nejučia buvo prakirtęs Konorui lūpą ir dabar šiepė dantis kaip vilkiukas.

– Pasiduodi?

– Ne. – Konoras staigiai smūgiavo alkūne ir privertė Brajaną kriuktelėti. Svaidydamiesi grasinimais ir keiksmais jie įsirito į gervuogyną.

Brajanas vėl prispaudė draugą ir jau ruošėsi tvoti kumščiu, tačiau užsimojęs taip ir sustingo. Būtų galėjęs prisiekti, kad kažką išgirdo, lyg ir dejonę mirštančio žmogus, bet tai buvo ne šio pasaulio garsas.

– Girdėjai?

– Aha. – Konoras laikėsi įsikibęs į Brajaną už perplėštų marškinėlių, bet akys lakstė į šonus. – Garsas kažkoks keistas, lyg...

– Lyg vaiduoklių, – išsprūdo Brajanui iš sustingusių lūpų. – Jėzau, Konai. Jie iš tikrųjų čia klajoja. Tai tie du kapralai.

Konoras nė nekrustelėjo. Garsas nuslopo, buvo girdėti tik pelėdų ūbavimas ir smulkių žvėrelių bruzdesys krūmuose. Bet jis kažką jautė ir staiga suprato. „Tai kova“, – pagalvojo Konoras. Prašalaitis stojo prieš prašalaitį, brolis prieš brolį. Kovėsi. Žudė. Mirė.

Staiga berniukas susigėdo, nes juk Brajanas – jo brolis, o jis pakėlė prieš jį ranką. Konoro akys priplūdo ašarų. Jis pakėlė ranką kaip Džo Dolinas prieš mamą ir jį patį.

– Atsiprašau. – Konoras jau negalėjo užgniaužti ašarų, nors Brajanas nustebęs spoksojo į jį iš viršaus. – Labai atsiprašau.

– Ei, viskas gerai. Tu trenkei kaip reikiant. – Nesmagiai pasijutęs jis paplekšnojo Konorui petį ir pakilo ant kojų. Išsiropštęs iš gervuogyno jis ėmė traukti iš drabužių ir kūno spyglius. – Dar turi patobulinti gynybą ir viskas bus gerai.

– Aš visai nenoriu muštis. Nekenčiu muštynių. – Konoras atsisėdo ir pasinėrė į savigraužą.

Brajanas suko galvą, ką pasakyti draugui.

– Žmogau, čia kažkoks nesusipratimas. Turėsi sugalvoti įtikinamą paaiškinimą, kodėl susiplėšėme drabužius ir visa kita. Gal galėtume papasakoti, kad mus užpuolė laukiniai šunys?

– Tai kvaila. Niekas nepatikės.

– Ką nors sugalvok, Konai, – įkalbinėjo Brajanas. – Tu tikrai moki kurti istorijas.

Atsidusęs Konoras nuleido galvą ant kelių. Jis nenorėjo meluoti. Melo nekentė beveik taip pat kaip ir muštynių. Tačiau suprato: neištvertų pamatęs nusivylimą mamos akyse.

– Pasakysime, kad įmetėme beisbolo kamuoliuką į krūmus ir lįsdami apsidraskėme į spyglius.

Kaip paprasta, pamanė Brajanas. Toks paaiškinimas nekėlė abejonių.

– O ką sakysi dėl savo lūpos? Netrukus ji kaip reikiant ištins.

– Turbūt pasakysiu, kad pargriuvau.

Brajanas nusišluostė rankas į purvinus džinsus.

– Ar skauda? Gali priglausti prie jos sodos vandens skardinę?

– Nieko čia baisaus.

– Klausyk, Konai, aš visai nenorėjau tavęs įžeisti. Man atrodo, nepasakiau nieko bloga apie tavo mamą. Ji šauni. Bet manau, kad jeigu kas nors kalbėtų blogai apie mano mamą, aš jam kaulus sulaužyčiau.

– Nieko baisaus, – pakartojo Konoras. – Aš žinau, kad nieko bloga nepasakei.

– Tai dėl ko taip mane puolei?

Konoras įrėmė smakrą į sulenktus kelius.

– Maniau, kad šerifas Makeidas mus lanko, nes aš jam patinku.

– Žinoma, kad patinki.

– Pasirodo, jis lankosi pas mamą. Turbūt ją bučiuoja, o gal ir dar ką nors daro. Kaip manai?

Brajanas truktelėjo pečiais.

– Na, jeigu jis tavo mamą įsimylėjęs...

– O buvo taip gerai. Mūsų gyvenimas pasikeitė. Turime naują butą, mama laiminga, be to, jis sėdi už grotų. O dabar viskas griūva. Jeigu mama ištekės už šerifo, taip nebebus.

– Kodėl? Devinas šaunus.

– Man daugiau nereikia tėvo, niekada. – Tamsios Konoro akys žibėjo murziname ašarotame veide. – Jis pasikeis ir mums bus kaip anksčiau. Pradės gerti, bartis ir mus mušti.

– Tik jau ne Devinas.

– Bet taip nutinka, – piktai sušnypštė Konoras. – Tada viskas bus jo, ne mūsų, ir jis norės tvarkytis pagal save. O jeigu mama nepaklus, jis ją muš ir pravirkdys. – Konoras prisiminė priesaiką, duotą Devinui tame pačiame miške, ir jo ištiestą ranką, bet stengėsi išstumti iš galvos. – Tėvai taip elgiasi.

– Mano ne, – tvirtai pareiškė Brajanas. – Jis nėra sudavęs mamai. Kartais užrėkia, bet mama nenusileidžia. Būna, kad ji pirma pradeda šaukti. Tikrai juokinga.

– Jis tik kol kas jos nemušė. Tik todėl, kad ji neišvedė jo iš kantrybės.

– Būna, kad išveda. Vieną kartą mama taip jį supykdė, kad pamaniau, jog jam iš ausų tuoj pradės rūkti dūmai kaip animaciniame filme. Tada tėtis ją pakėlė ir persimetė per petį.

– O ką aš sakiau?

Brajanas papurtė galvą.

– Jis jos nemušė. Jie ėmė raičiotis po pievutę prie namų, ji šaukė ir keikėsi. Staiga pradėjo juoktis. O paskui bučiuotis. – Brajanas pavartė akis. – Žmogau, man buvo baisiai nesmagu.

– Jeigu jis iš tikrųjų būtų supykęs...

– Aš tau sakau, tada tėtis pasiuto. Veidas paraudo, akys pasruvo krauju. Atrodė, sprogs iš pykčio.

– Ar tu neišsigandai?

– Ne. – Brajanas vėl truktelėjo pečiais. – Kartais truputį išsigąstu, kai pats ko nors prisidirbu. Tačiau visai ne dėl to, kad bijočiau gauti į kailį ar panašiai. – Brajanas išleido gilų atodūsį, tada pakėlęs ranką apglėbė draugą per pečius. – Klausyk, Konai, Devinas ne toks kaip Džo Dolinas.

– Jis irgi mušasi.

– Taip, bet ne su moterimis ar vaikais.

– O koks skirtumas?

Konoras Brajanui atrodė vienas iš protingesnių žmonių, kuriuos pažinojo, tai kaip jis gali būti toks avigalvis?

– Tu mane stebini. Ar galėtum grįžęs namo išperti Emą?

– Žinoma, kad ne. Aš niekada... – Staiga jis nutilo ir susimąstė. – Gal tai iš tikrųjų skirtingi dalykai. Reikės apie tai pamąstyti.

– Šaunu. – Patenkintas atsakymu Brajanas pasitrynė skaudančius šonus. – Atsidarykime po skardinę sodos vandens ir tu papasakok apie vaiduoklius. Kokią nors siaubingą istoriją.