Нора Робертс - Devino Makeido meilė

pati.

– Šįryt ūkyje mačiau Konorą su Brajanu. Tikiuosi, sūnus nesugadino tau nuotaikos? Berniukai susipešė.

– Ne, dėl to aš nesijaudinu.

– O dėl ko jaudiniesi?

Kesė atsiduso. Visą rytą apie tai galvojo. Ji taip ilgai leido skriausti savo vaikus. Kad ir ko reikės atsisakyti, daugiau to nebus.

– Devinai, mums reikia pasikalbėti.

– Aš klausau.

– Konoras labai nuliūdęs ir įskaudintas. – Ji rūpestingai kamšė ir lygino antklodę. – Jis pajuto, o gal kas nors pasakė, kad tarp mūsų kažkas yra, ir...

– Žinau. Jau sakiau – mačiau jį šįryt. Buvo kaip reikiant įsiutęs.

– Taip, įsiutęs. Ir prislėgtas, įskaudintas. Išsigandęs, – pridūrė ji ir stengdamasi nusiraminti kietai sučiaupė virpančias lūpas. – Labai išsigandęs. Negaliu leisti, kad vaikas bijotų, Devinai. Jiems ir taip daug teko patirti.

– Bet ne dėl tavo kaltės.

– Argi? – Kesė skrupulingai išpureno pagalves ir sudėjo į vietą. – Tiek metų nieko nedariau, kad to nebūtų, tai ar nesu kalta? Pirmus aštuonerius savo gyvenimo metus vaikas gyveno it košmare, o aš nepadariau tam galo. Maniau, kad jį apsaugojau. Bent jau stengiausi tuo tikėti. O jis viską suprato. Dabar jam gėda dėl manęs.

– Tai netiesa, Kese. – Devinas priėjo prie Kesės ir paėmė už rankų. – Jeigu jis taip pasakė, tai tik todėl, kad širsta ant manęs, o tu pasitaikei po ranka. Jis tave dievina.

– Aš jį įskaudinau daug labiau nei galėjau įsivaizduoti. Galbūt ir Emą. Tik dabar pradėjau gyventi, sudariau jiems normalias sąlygas. Ir jau drįstu galvoti apie rimtesnius pokyčius, nors vaikai dar nespėjo apsiprasti, neišmoko pasitikėti. Negaliu to leisti, Devinai. Mudu negalime susitikinėti.

Užplūdusi panika buvo girdėti ir jo balse.

– Juk supranti, kad tai ne išeitis. Aš su juo pasikalbėsiu.

– Nesikalbėk. – Kesė ištraukė rankas. – Aš pati privalau sutvarkyti šį reikalą, Devinai. Turiu įrodyti Konorui, kad esu stipri, o jis su Ema – man svarbiausi.

– Velniai griebtų, aš su jais nesivaržau, tiesiog noriu būti šalia tavęs. Ir šalia jų. Aš tave myliu, Kese.

– Žinau. Aš irgi tave myliu. Ir visada mylėsiu. Bet negaliu gyventi su tavimi. Ir neprašyk, kad apsigalvočiau.

– O kaip siūlysi elgtis man? – paklausė Devinas. – Tiesiog pasitraukti? Aš laukiau tavęs dvylika metų. Negaliu laukti, kol viskas susitvarkys. To niekada nebus, reikia susitaikyti su tuo, kaip yra. Tu man pats svarbiausias žmogus gyvenime. Taip pat ir tavo vaikai. Man tavęs reikia. Man reikia jūsų visų.

Kesei širdis plyšo iš skausmo.

– Devinai, jeigu viskas klostytųsi kitaip...

– Mes galime pasistengti ir pakreipti juos mūsų naudai, – neatlyžo jis apkabinęs ją per pečius. – Juk sugebėtume.

– Aš negaliu prašyti, kad dar lauktum. – Kesė atsitraukė ir nusisuko į langą. – Tau reikia manęs, girdėti tave tai sakant be galo malonu, netgi maloniau nei tada, kai pirmą kartą prisipažinai mane mylįs. Bet Konorui manęs irgi reikia. O jis dar vaikas. Mano mažas berniukas mirtinai išsigandęs. – Ji sunkiai atsiduso, tarsi norėdama iškvėpti visą blogumą. – Tu nori vesti, trokšti šeimos – tai tavo teisė. Turėtum susirasti laisvą moterį, galinčią suteikti viską, ko nori ir ko tau reikia. Aš nesu laisva, turbūt jau niekada nebūsiu. Negaliu suteikti to, ko esi vertas, todėl negaliu būti kartu.

– Tikiesi, kad imsiu ir pasišalinsiu, tarsi tarp mūsų nieko nebūtų įvykę? Tiesiog pasitrauksiu ir vėl lauksiu?

– Ne. Turėtum nebelaukti.

– Bet tu man vienintelė.

Jos širdis plyšo į dvi varganas dalis: viena – vyrui, kita – sūnui.

– Tau nereikėjo čia lankytis. Aš pati laikiau tave prie savęs, Devinai. Man regis, aš visada žinojau, kad mes būsime kartu. Tai neteisinga. Todėl dabar noriu būti teisinga – su visais.

– Teisinga? Manai, teisinga atstumti mane, išsižadėti visko, kas mus sieja, nes to reikalauja dešimties metų berniukas? Kada, po galais, tu pasielgsi atsakingai?

Tai buvo pirmas kartas, kai Devinas ją įskaudino. Kesė tai pripažino ir atsilaikė.

– Aš stengiuosi. Tačiau elgtis atsakingai ne visada reiškia – taip kaip nori. Kartais turi daryti taip, kaip geriau žmonėms, kuriuos myli.

– Prakeikimas, aš tavęs daugiau nemaldausiu, – įsižeidęs ir piktas jis kalbėjo kapodamas žodžius. – Tegul mane skradžiai, jeigu dar kartą tau pasipiršiu, Kese. Man jau nusibodo laikytis nuošaliai ir graužtis. Paskutinį kartą taip apnuoginau savo širdį.

– Aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti, Devinai. Bet negaliu suteikti to, ko labiausiai trokšti, todėl neduodu nieko.

Jo žvilgsnis susmigo į ją, pervėrė kiaurai kaip ir balsas.

– Laikas apsispręsti – viskas arba nieko. Tu pasirinkai. Atrodo, aš taip pat.

Kesė klausėsi jo tolstančių žingsnių, trinktelėjo durys. Žinojo – šitai jautė Abigalė, atstūmusi mylimąjį. Begalinę tuštumą, tokią begalinę, kad ji buvo didesnė už sielvartą.

Atsisėdusi ant lovos krašto Kesė užsidengė veidą rankomis ir pratrūko rauda.

Koridoriaus kampe spausdamas sesers ranką stovėjo Konoras.

– Mama verkia, – sušnibždėjo Ema.

– Girdžiu. – Tik šį kartą ji verkė ne dėl Džo Dolino. Ir ne dėl šerifo Makeido.

Jis, Konoras, dėl to kaltas, tik jis.

Kol Kesė raudojo, o Konoras sėlino laiptais žemyn, nešdamasis jo vaikiškus pečius užgulusį sielvartą ir kaltės jausmą, Džo Dolinas sulaukė tinkamo meto. Jis laukė, oi, kaip kantriai laukė šios akimirkos.

Upelis po Bernsaido tiltu tekėjo garsiai gurgėdamas. Medžių lapija buvo itin tanki. Prižiūrėtojas gestikuliuodamas rankomis kažką aiškino kitam vyrui, jo dėmesį patraukė iškastos varinės tūtelės.

Džo tik to ir reikėjo.

Jis pasilenkęs toliau rinko šiukšles ir pamažu slinko link priedangos. Priartėjęs staigiai dingo tarp medžių. Eidamas paskubomis nusivilko oranžinę liemenę ir įmetė į pakrantės krūmus.

Jis dar nebėgo. Dėl sužalojimo, kurį patyrė užpuolęs Reganą Makeid, blogai matė dešine akimi, buvo susiaurėjęs regėjimo laukas. Todėl iš pradžių judėjo atsargiai, įdėmiai stebėdamas žemę po kojomis.

Paskui ėmė bėgti šuoliais it vilkas, nuo akmens ant akmens, per krūmus, kol pasiekė upelį. Uždusęs jis puolė į vandenį ir ėmė bristi pasroviui. Netrukus sušlapo iki juosmens, bet toliau brovėsi į priekį.

Švokšdamas Džo užsiropštė ant kranto, stengėsi lipti vijokliniais augalais per akmenis, kad nepaliktų pėdsakų. Pagaliau giliai į plaučius įtraukė laisvės gurkšnį. Upelio tėkmė ir saulė danguje turėjo nuvesti jį ten, kur reikia.

Kai Devinas pagaliau atsitokėjo, buvo nerangus kaip šešių tonų sunkvežimis. Todėl kai Reifas užgriuvo į jo kontorą ir pamatė brolį, sėdintį prie stalo ir akmeniniu veidu įnirtingai spaudantį spausdinimo mašinėlės klavišus, iš karto suprato, kad kažkas negerai.

– Noriu pakviesti tave vakarienės, – nerūpestingai tarė Reifas.

– Eik lauk.

– Regana nori sukviesti rytoj visą šeimą, bus ir Kesė su vaikais.

– Neturėsiu laiko. O dabar nešdinkis iš čia.

– Nepasakiau, kuriuo laiku renkamės, – tęsė Reifas ir atsistojęs broliui už nugaros žvilgtelėjo per petį. – Kas čia per nesąmonės?

– Pats matai.

– Man panašu į prašymą atleisti iš darbo. Kokia širšė tave įkando?..

– Pasitrauk nuo manęs.

Reifas pasielgė broliškai – tiesiog išplėšė lapą iš spausdinimo mašinėlės.

– Nusiramink. – Devinui nespėjus pašokti ant kojų, Reifas uždėjo ranką jam ant peties. – Klausyk, mes galime apsikumščiuoti, aš nieko prieš, bet kodėl pirma neapsvarsčius susiklosčiusių aplinkybių? Ką, po galais, tu sau galvoji atsisakydamas šerifo pareigų?