Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Seniai turėjau tai padaryti. Ruošiuosi dingti velniop iš šio miestelio. Pavargau tūnoti šioje skylėje, murkdytis rutinoje ir spręsti vis tų pačių sumautų gyventojų apgailėtinas problemas.

– Deivai, juk tu labiausiai ir mėgsti tą rutiną. – Reifas numetė raštą į šalį. – Kas atsitiko tarp judviejų su Kese?

– Nieko. Nesikišk.

– Argi ne tu nenuleidai nuo manęs akių ir privertei suvokti, ką jaučiu Reganai? Tereikėjo tik stumtelėti.

– Man nereikia aiškintis, ką jaučiu Kesei. Žinau tai daugybę metų. Turiu kaip nors atsikvošėti.

– Ar ji tave pavarė? – Pagiežingai žvilgančios brolio akys neišgąsdino, tik sujaudino Reifą. – Pirmyn, smok man, nuleisk garą. Aš pasiruošęs.

– Nesulauksi. – Lyg vandeniu perlietas Devinas klestelėjo atgal į kėdę.

– Nori apie tai pasikalbėti?

– Jau prisikalbėjau. – Jis delnais pasitrynė skruostus. – Pavargau. Konoras manimi nepasitiki, Kesė irgi. Atrodo, aš jiems nereikalingas. Negaliu nuolat įrodinėti, kad esu patikimas.

– Berniukui teko daug išgyventi, Devai. Taip pat ir Kesei. Duok jiems dar truputį laiko.

– Aš nebeturiu laiko. Reikia kažką keisti, Reifai. – Devinas sunkiai atsiduso. – Nebegaliu daugiau kentėti. Tai mane žudo. Privalau dingti iš čia.

Reifui nespėjus paprieštarauti suskambėjo telefonas. Devinas čiupo ragelį ir piktai tarė:

– Šerifo būstinė. Makeidas klauso. – Keikdamasis jis galvotrūkčiais pašoko ant kojų. – Kada? Prakeikimas, jau praėjo beveik valanda. Kodėl, po galais, man iš karto nepranešėte? Nepasakokite tų nesąmonių. – Dar minutę pasiklausęs jis tėškė ragelį. – Dolinas pabėgo. – Jis nužingsniavo prie ginklų saugyklos ir atrakinęs išsirinko graižtvinį šautuvą. – Tu pavaduosi mane.

12

Džo tupėjo siauroje dauboje priešais nedidelį uošvės namelį. Abejojo, ar persekiotojai iš karto puls ieškoti šioje vietoje. Pirmiausia patikrins jo sėbrų namus, užsuks pas Kesę. Galbūt, nors nelabai tikėtina, Makeidas ar kuris nors jo arkliasnukis pavaduotojas sugalvos ir čia užsukti.

Uošvės nebuvo namie. Automobilis nestovėjo įvažiuojamajame keliuke, langų užuolaidos buvo aklinai užtrauktos.

Kaimiško stiliaus namelis stovėjo akligatvio gale ir labai tiko jo tikslams įgyvendinti. Kurį laiką Džo atidžiai stebėjo aplinką, paskui iššoko iš daubos ir pasilenkęs nubėgo. Artimiausia namo pusė buvo apaugusi medžiais ir jam tiko. Džo alkūne išdaužė langą.

Viduje patraukė tiesiai į miegamąjį. Jam reikėjo švarių sausų drabužių. Žinojo, kad uošvės spintoje dar kaba velionio vyro drabužių.

Ta sena boba buvo nesveika.

Tikra paranoikė.

Džo prisiminė, kad naktinio staliuko stalčiuje ji laikė užtaisytą pistoletą. Tik vienintelio dalyko nebūtų radęs šiame name – ko nors išgerti. Tačiau tikėjosi netrukus patenkinti ir šį poreikį.

Persivilkęs kiek per ankštais drabužiais jis atsisėdo laukti.

Girdėjo, kaip privažiavo automobilis, kaip ji tarškina laukujų durų spynas ir sklendes. Šypsodamasis Džo pakilo ir nužingsniavo į pritemdytą svetainę.

Uošvė vienoje rankoje nešėsi krepšelį su produktais, kitoje laikė pigią rankinę. Pamačiusi jį moteriškė išpūtė akis.

– Džo, ką gi tu čia...

Jis padarė tai, ko troško daugybę metų – užsimojo ir atsivėdėjęs trenkė uošvei.

Iš tikrųjų tai svajojo ją pribaigti. Bet nusprendė pataupyti jėgas savo mielajai žmonelei. Kai uošvė sudejavo ir ėmė muistytis, Džo surišo ją skalbinių virve ir užkimšo burną. Patikimai ją nukenksminęs stebėjo, kaip ji spurda it žuvis ant grindų, tada ramiai išvertė viską iš rankinės.

– Dvidešimt sumautų dolerių, – nepatenkintas suburbėjo Džo. – Turėjau nujausti. Įsigrūdęs banknotus į kišenę paėmė raktus. – Ketinu pasiskolinti tavo automobilį, sumaniau pasivažinėti. Su žmonele. Juk žmonos pareiga vykti ten, kur vyras liepia, ar ne? – Pamatęs, kaip apimta panikos moteriškė varto akis, Džo nusiviepė. – Buvo labai malonu gauti iš tavęs laiškus kalėjime. Tikrai malonu. Todėl ir elgiuosi su tavimi palyginti gerai. Noriu parodyti, kaip vertinu tavo pastangas.

Konstancija suaimanavo, mėgino kažką pasakyti per kamšalą ir Džo nusikvatojo.

– Dabar Kesė visai kitokia, ar ne? Ji nebuvo ištikima vyrui, kaip dera padoriai žmonai, tiesa? Bet aš to taip nepaliksiu. Ketinu ją gerai pamokyti. Nori žinoti, ką aš padarysiu tavo dukrai, sene? Ar tau įdomu, ką jai paruošiau?

Pamatęs paniką uošvės akyse Džo liko patenkintas, todėl atsitūpė prie jos ir papasakojo.

Automobilio padangos sucypė ir Devinas sustojo prie viešbučio. Bėgdamas apie namą ir lipdamas laiptais iš kiemo pusės, atidžiai apžiūrėjo kiekvieną krūmą ir medį. Nepaliovė mintyse melstis, kol atidaręs duris pamatė prie viryklės stovinčią Kesę.

Nieko negalėjo padaryti. Stvėrė ją į glėbį ir tvirtai laikė apkabinęs.

– Devinai...

– Atsiprašau. – Užgniaužęs visus jausmus Devinas ją paleido ir vėl tapo faru. – Turiu su tavimi pasikalbėti. – Jis metė žvilgsnį į svetainę, ten sėdėjo ir į jį spoksojo Konoras su Ema. Devinas jau norėjo liepti Konorui vestis Emą į jos kambarį ir nekelti iš ten kojos, bet susigriebė, kad mąsto kaip tėvas, o ne kaip pareigūnas. – Daugiau nei prieš valandą iš laisvųjų darbų pabėgo Džo.

Kesei sulinko keliai. Devinas ją sugriebė ir nuvedė prie kėdės.

– Sėsk ir klausykis. Liepiau vyrams patikrinti jo sėbrus ir tas vietas, kur jis mėgdavo šlaistytis. Mes jį sučiupsime, Kese. Ar jis žino, kad čia gyveni?

– Net nenutuokiu, – blausiai atsakė Kesė. – Mano motina galėjo... ne, nežinau.

– Nerizikuosime. Noriu, kad pasiimtum reikalingiausius daiktus. Ketinu kai kur jus nuvežti.

– Kur?

– Pabūsi su Savana. Man reikia Džerado. Taip pat ir Šeino, bet jei nori, galiu nuvežti į ūkį. – Susiimk, Kasandra, – gana šiurkščiai tarė jis norėdamas, kad Kesė atsipeikėtų.

– Negaliu ten važiuoti. Negaliu įstumti Savanos ir jos vaikų į pavojų.

– Savana susidoros.

– Aš taip pat. Palauk truputį. – Jai reikėjo atsikvėpti. – Konoras ir Ema vyks ten, kur tau atrodys saugu.

– Ne, mama. – Konoras apkabino Emą drebančia ranka. – Be tavęs aš niekur nevažiuosiu. Nepaliksiu tavęs.

– Niekas nieko nepalieka. Jūs važiuosite ten, kur bus liepta. Susirinkite daiktus, – griežtai pasakė Devinas. – Arba važiuosite kaip stovite.

– Savana nėra atsakinga už mane ir maniškius, – lėtai tarė Kesė. – O aš esu.

– Neturiu laiko su jumis terliotis. Negaliu likti čia ir jus saugoti, todėl privalote išvykti.

Devinas apsisuko. Tokio įniršusio Konoras dar nebuvo matęs net Džo Dolino ir vos neapsivėmė iš baimės.

– Laiptais žemyn ir į automobilį!

– Aš galiu pasirūpinti savo mama.

– Turėsiu omenyje, bet ne dabar. Daryk, kas liepta, Konorai.

– Devinai, nuvežk vaikus ir...

– Po velnių! – Devinas vėl apsisuko, pakėlė Kesę ir persimetė per petį. – Lauk! – riktelėjo jis berniukui ir nusikeikė pamatęs, kaip vaikas išbalo. – Po velnių, vaike, negi nesupranti, kad aš greičiau mirsiu nei įskaudinsiu ją? Arba judu?

Konoras suprato ir taip susigėdo, kad kraujas vėl subėgo į skruostus.

– Taip, pone. Eime, Ema.

– Paleisk mane, Devinai. – Kesė net nemėgino priešintis. – Prašau mane paleisti. Mes patys eisime.

Devinas pastatė ją ant kojų ir dar kiek palaikė apglėbęs per pečius.

– Turi leisti man jumis pasirūpinti. Bent tiek turi leisti. Pasitikėk manimi, Kese.