Нора Робертс - Devino Makeido meilė

– Aš? – Kesė įsispoksojo į ką tik įpiltas sultis. – Gerai. Tiesiog truputį nerimauju.

– Įsivaizduoju. Turiu prisipažinti, kad klausydamasi Brajano pasakojimo ir aš smarkiai išsigandau. Bet dėl vieno dalyko mes visi galime būti ramūs: Devinas Makeidas moka savimi pasirūpinti.

– Taip. – Kesė pakėlė stiklinę su sultimis, tačiau ir vėl padėjo. – Moka. Turbūt nėra žmogaus, kuris keltų mažiau rūpesčių nei Devinas. – „Bet kodėl jis nepaskambina?“

– Klausyk, iš tikrųjų tai skambinu norėdama paprašyti paslaugos.

– Žinoma. Mielai padėsiu.

– Galėtum nakčiai atsiųsti pas mus Konorą ir leisti man atsikvėpti. Grįžęs namo po banko apiplėšimo Brajanas iki šiol neduoda man ramybės.

– A... – Kesė žvilgtelėjo pro langą į kiemą, kur Konoras ir Ema žaidė su katinu. – Jeigu rimtai kvieti, tai jis labai apsidžiaugs.

Tuo metu ragelyje pasigirdo triukšmas ir Savanos dejonė:

– Brajanai Makeidai, jeigu tu su kamuoliuku išdauši langą, uždrausiu žaisti beisbolą ne tik šiandien, bet ir visą sezoną! Taip, kalbu visai rimtai, – tarė į ragelį Savana, stengdamasi nuslopinti emocijas. – Bet tai dar ne viskas. Norėtume kartu pakviesti ir Emą.

– Emą? Nori, kad ir Ema nakvotų?

– Džeradas sugalvojo, kad mums praverstų dažniau pabendrauti su mergaitėmis. Berniukus pažįstame kaip nuluptus, bet jam šovė į galvą, kad Leilai kiek paūgėjus nežinosime, kaip su ja elgtis. – Ji nusijuokė, kažkur netoliese buvo girdėti mažylės vogravimas. – Kaip manai, jeigu paimtume Emą ir pamėgintume įgyti patirties? Pažadame grąžinti sveiką ir gyvą.

– Ema labai apsidžiaugs. Bet, Savana, kaip tu susitvarkysi su keturiais?

– Rimtas klausimas. Nutarėme, kad mums tai magiškas skaičius. Jeigu supranti, ką turiu galvoje.

– Keturi? – Kesė neišlaikė ir sukrizeno. – Tada iš tikrųjų prireiks patirties.

– Pažiūrėsime, kaip ištversime vieną naktį. Suruošk juos, Kese. Džeradas ketina eiti į mišką pasivaikščioti, užsuks vaikų pasiimti.

– Tik su viena sąlyga. Jeigu norėsi jų atsikratyti, tuoj pat skambinsi man.

– Pažadu. – Vėl pasigirdo triukšmas, lyg kas būtų sudužę. – Po perkūnais, Brajanai, dabar tau galas. Kese, paskubėk, esu tikra, kad keturi jie taip nesiautės.

Su šiokiu tokiu nerimu širdyje Kesė padėjo susijaudinusiems vaikams pakuotis daiktus išvykai su nakvyne. Jie labai nekantravo, todėl ji stengėsi negalvoti, kaip seksis Emai, kuri pirmą kartą ruošėsi praleisti naktį ne namie.

Įsitikinusi, kad vaikai persirengė švariais drabužėliais ir įsidėjo dantų šepetukus, Kesė priminė jiems, kaip dera elgtis svečiuose. Jie netgi katiną pasiėmė. Kai vaikai su Džeradu patraukė miško link, Kesė liko visiškai viena.

Suvokė, kad turės daug – netgi per daug laiko mąstyti, svajoti, nerimauti.

Grįžusi atgal į viešbutį svečius rado patenkintus ir ką nors veikiančius. Ji salone patiekė pyrago ir kavos, o kortuojantiems įstiklintoje terasoje pasiūlė nemokamai vyno.

Viską padariusi Kesė padengė stalą rytojaus pusryčiams, patikrino maisto sandėliuką ir šaldytuvą, nors buvo įsitikinusi, kad visko turi pakankamai gausiems sekmadienio pusryčiams, kuriais viešbutis buvo pradėjęs garsėti.

Blogiausiu atveju ji galėjo išeiti pasivaikščioti po apylinkes. Buvo pratusi visą laiką turėti darbo, ką nors veikti, kuo nors rūpintis. Žinoma, dažnai pasvajodavo, kaip leidžia vakarą viena. Pasilepina sūkurinėje vonioje, paskaito knygą, per televizorių pažiūri naktinį filmą.

Nusprendė taip ir padaryti. Bet pirma nulėks į miestelį įsitikinti, ar Devinui tikrai viskas gerai.

Užbėgusi laiptais suspigo pamačiusi prieangyje ant sūpynių vyro siluetą.

– Mačiau, kad esi užsiėmusi, – tarė Devinas. – Nusprendžiau palaukti.

Prispaudusi delną prie krūtinės Kesė stengėsi nuraminti širdies plakimą.

– Maniau, turi likti miestelyje.

– Priverčiau Donį pasėdėti būstinėje. Bent tiek jis gali padaryti, man jau gana, visą prakeiktą popietę buvau likęs vienas atsakinėti į telefono skambučius. – Jis ištiesė Kesei arbatinių rožių puokštę. – Atnešiau tau gėlių. Ėjau pro gėlininką ir pagalvojau, kad niekada nedovanoju tau gėlių. Žinau, kad jas mėgsti.

– Kokios puikios.

– Ar atsisėsi šalia?

– Galiu. – Ji prisėdo puokštę rankose laikydama it kūdikį. – Tikrai puikios, – pakartojo. – Reikėtų pamerkti.

– Kelias minutes nieko neatsitiks. – Sunerimęs Devinas paėmė jai už smakro ir atsuko veidą į save. – Kas yra?

– Nieko. Tiesiog nerimavau, – išpyškino ji. – Negalėjau palikti viešbučio ir visą laiką laukiau tavo skambučio. Devinai, kodėl nepaskambinai? Atsiprašau, – ūmai tarė. – Neturėčiau tau priekaištauti.

„Praeities šešėliai“, – toptelėjo Devinui, jis tvirtai laikė ją už smakro neleisdamas nusukti veido.

– Neturi už ką atsiprašyti. Beje, aš tau kelis kartus skambinau, bet telefonas buvo užimtas.

– Daugybė žmonių skambino. Išklausiau įvairiausių istorijų.

– Tikrovė ne tokia jaudinanti.

– Plėšikas buvo ginkluotas, ar ne? Eidamas į banką žinojai, kad jis turi pistoletą?

– Privalėjau padaryti savo darbą, Kese. Jis niekur nebūtų pasprukęs, o jeigu ir būtų mėginęs, pinigų krepšyje buvo kapsulė, sprogusi ji būtų raudonai aptaškiusi banknotus ir jį patį. – Devinas plačiai išsišiepė. – Man savotiškai gaila, kad iki to nepriėjome. Būtų neblogas spektaklis. Bet jis galėjo ką nors sužeisti.

– Jis galėjo sužeisti tave.

– Žinoma, bet tada nebūtum išgirdusi, kaip nuo manęs atšoka kulkos.

Užuot nusijuokusi, Kesė įsikniaubė jam į petį.

– Džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko. Kad tavęs nesužeidė. Taip gera, kad atvažiavai pas mane.

– Ir aš dėl to džiaugiuosi. – Devinas ją apkabino ir ėmė supti sūpuokles. – Būčiau anksčiau atlėkęs, bet negalėjau.

– Suprantu. Mačiau reportažą apie tave per žinias.

– Aha. Girdėjau, kad rodys.

– Jeigu nematei, kartos vienuoliktą valandą.

– Žinau, kaip atrodau.

Ji žvelgė Devinui į veidą ir galvojo, kaip karštai jį myli.

– Tave toks dėmesys trikdo.

– Ne, nė kiek. – Jis pasimuistė. – Galbūt. Truputį.

Kesė suvokė: ne šiaip myli. Dievina jį.

– Aš beprotiškai didžiuojuosi tavimi, – sumurmėjo ir švelniai pabučiavo jam į lūpas. – Žinoma, mes įrašėme tą reportažą. Konoras buvo be galo sužavėtas. Jeigu nori, galime pasižiūrėti.

– Nenoriu. Aš...

Kesė nutildė jį bučiniu ir pajuto turinti keistos jėgos, kuri vertė jo širdį plakti stipriau.

– Aš tą įrašą žiūrėjau tris kartus. Tu ten panašus į kino žvaigždę.

– Tu retai išeini į žmones. – Delnai suprakaitavo, Devinas liovėsi sūpuoti sūpuokles. „Laikykis atstumo, Makeidai, kitaip pamesi galvą“, – perspėjo save. – Aš apie tai galvojau. Iki šiol dar niekur tavęs nenusivežiau. Pavakarieniauti ar kur kitur.

– Pavasarį buvai nuvežęs mus visus į zoologijos sodą, o praėjusią vasarą – į mugę.

Kodėl Kesė taip žiūri į jį? Niekada anksčiau Devinas nebuvo matęs tokio jos žvilgsnio. Kas jame? Malonumas, geismas ar... o Dieve.

– Turiu omenyje tik mudu. Man patinka būti su vaikais, bet...

– Man nebūtina vaikščioti į pasimatymus, Devinai. Gerai taip, kaip yra.

– Aš to noriu. – Jo mintys pynėsi žiūrint į Kesę, kuri sėdėjo šalia su gėlių puokšte rankose ir šypsojosi. – Aš, hm, atvežiau maisto. Pyragų, sausainių, keksų. Žmonės šiandien visko prinešė į būstinę.