Нора Робертс - Laukinė rožė

— Neverk, mamute. — Kilė įspraudė rankutę Adelijai į delną. — Pažiūrėk, aš nupyniau vainikėlį. Berkas pamokė. Jis sakė, kad jiems patiks, nors jie ir danguje.

Adelija pažvelgė į mažą vainikėlį iš smilgų ir žolių.

— Labai gražus. Padėkime jį per patį vidurį, štai taip. — Pasilenkusi ji padėjo vainikėlį tarp kapų. — Jo, net neabejoju, kad jiems patinka.

Koks keistas vyras , — mąstė Erina, furgone sėdėdama šalia Berko ir klausydamasi Brendono čiauškėjimo. Matė jį sėdintį ant žolės ir pinantį Kilei iš smilgų vainiką. Nors laikėsi gana atokiai ir negirdėjo, ką jis kalba, pastebėjo, kad mergaitė atidžiai klausosi ir žvelgia į jį besąlygiškai pasitikėdama.

Jai neatrodė, kad Berkas — pasitikėjimo vertas vyras.

Erina žinojo kelią į buvusį Kaneinų ūkį. Adelijos tėvus ji prisiminė labai miglotai, bet Letę Kanein — tetą, su kuria liko gyventi našlaitė Adelija — prisiminė puikiai. Tai buvo šiurkšti rūstaus veido moteris, dėl jos Erina retai teužsukdavo į jų ūkį. Dabar jau viskas praeityje , — priminė ji sau ir parodė Brendonui pro langą:

— Matai, ana už tos kalvos vaikystėje gyveno jūsų mama.

— Ūkyje, — žinovo balsu pareiškė Brendonas.

Žalių ganyklų plotai ir geltoni dygliakrūmiai jam nieko nereiškė. — Mes irgi turime ūkį. Geriausią visame Merilande. — Jis šyptelėjo Berkui, lyg tai būtų buvęs senas pokštas.

— Kai aš baigsiu, ką esu pradėjęs, jis liks antroje vietoje, — atrėžė Berkas.

— Karališkosios pievos jau seniai priklauso mūsų fami... fami...

— Familijai, — padėjo jam Berkas.

— Jo. O tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, kaip sakė dėdė Padis.

— Brendonai Patrikai Grantai! — tokio Hanos perspėjimo užteko. Tada ji nukreipė rūstų žvilgsnį į Berką. — O jūs turėtumėte gėdytis, kad jį kurstote.

Berkas šyptelėjo ir pataršė berniukui plaukus.

— Daug kurstyti nereikia.

— Berkas savo ūkį išlošė žaisdamas pokerį, — paskelbė Brendonas furgonui sustojus. — Jis ir mane moko lošti.

— Tik tam, kad kai Karališkosios pievos priklausys tau, galėčiau ir jas išlošti. — Atidaręs duris jis čiupo berniuką už liemens ir iškėlė.

— Ar tikrai? — prislopinusi balsą paklausė Erina Hanos, imančios už rankos Kilę. — Nejaugi savo žirgų ūkį jis išlošė kortomis?

— Taip sako. — Hana perdėtai atsargiai išlipo iš furgono. — Sklando gandai, kad išlošė ir pralošė jis gerokai daugiau nei vien ūkį. — Ji pažvelgė į

Berką, kuris jau spėjo Brendoną pasisodinti ant pečių. — Tačiau sunku už tai ant jo pykti.

Erina nė neketino pykti. Taip nusprendusi ji prisivijo kitus. Juk yra grynakraujė airė ir neries nosies prieš lošėją. Ypač tokį, kuriam sekasi. Eidama paskui Adeliją ji įrėmė žvilgsnį į apačioje atsivėrusį vaizdą.

Kiek atmintis siekė, tas ūkis nelabai tepasikeitė. Ak, taip, atsirado nauja melžykla, o prieš porą metų ant svirno buvo užteptas šviežių dažų sluoksnis. Tik tas vienas ūkis ir tebuvo matyti. Rytuose vaizdą užstojo kylančios kalvos. Daržas jau buvo sukastas ir užsodintas, o po ganyklą maklinėjo viena kita pieninga karvė. Nedideliame mūriniame namelyje, labai panašiame į tą, kuriame gyveno Erinos šeima, iš kamino vertėsi dūmai. Vėjas atnešė stiprų ir malonų durpių kvapą.

— Sjūneriai — graži šeima, — po kurio laiko tarė ji, nes pusseserė tylomis pernelyg ilgai žvelgė žemyn. — Žinau, kad jie neprieštarautų, jeigu norėtum nusileisti ir apsidairyti.

— Ne, — skubiai atsisakė Adelija ir supratusi, jog paskubėjo, pabandė sušvelninti atsaką rankos prisilietimu. — Man patinka ir iš čia žiūrėti. — Iš tikrųjų tai buvo pernelyg sunku prieiti arčiau prie to, kas kadaise priklausė jai, o dabar nebepriklauso. — Ar pameni, Erina, kai tetulė Letė labai sirgo, judvi su mama ateidavote aplankyti?

— Taip, tada tu mamai padovanojai rožę iš ano krūmo. — Ta rožė buvo Adelijos mamos. Tai prisiminusi Erina stipriau suspaudė pusseserės ranką. — Rožė žydi kiekvieną vasarą.

Adelija nusišypsojo.

— Koks mažas ūkelis. Mažesnis nei buvo įstrigęs mano prisiminimuose. Pažvelk, Kile. Ar matai tuos langus? — Ji pasilenkė ir parodė dukteriai: — Ten buvo mano kambarys, kai turėjau tiek metų, kiek tu dabar.

Adelija vėl atsitiesė. Kiti patraukė keliu pirmyn ir juodu su Treviu liko stovėti dviese.

— Juk esu tau sakęs, Di, kad tau tereikia panorėti ir mes jį atpirksime. Sjūneriams už jį galime pasiūlyti gerą kainą.

Adelija žvelgė žemyn, panirusi į prisiminimus. Pagaliau tyliai atsiduso ir apkabino Trevį per liemenį.

— Žinai, išvažiavusi iš čia visus tuos metus maniau, kad viską praradau. — Ji pakėlė galvą ir pabučiavo vyrą. — Bet klydau. Pasivaikščiokime truputį. Tokia graži diena.

Erina juos stebėjo. Šalia plytėjo nedidelė pieva — ji buvo dar žalia, bet po kelių savaičių pražys lauko gėlėmis. Už savęs ji išgirdo einantį Berką ir tarė negalvodama:

— Jei aš išvažiuočiau palikusi namus ir rasčiau kitus, niekada nesižvalgyčiau atgal.

— Jei kartkartėmis neatsigręži per petį, prisiminimai pasiveja greičiau, nei tikiesi.

— Nesuprantu tavęs. — Erina atsisuko, plaukai plaikstėsi jai aplink veidą ir pečius. — Vieną minutę kalbi kaip žmogus, neturintis jokių šaknų, o kitą — lyg būtum suleidęs jas ten, kur tau patogiau.

— Bet ne per giliai. — Berkas sugriebė jos plaukų sruogą. Tie plaukai jau baigė jį užburti. Ne šilkas, pernelyg neklusnūs, kad būtų galima lyginti su šilku. — Gal tai ir svarbiausia, aire, kad aš neleidžiu joms per daug įsišaknyti. Tu gali nukirsti savąsias, — taip ir padaryk, nes tikrai uždusi, jei nepadarysi, — bet pasiimk bent kiek su savimi. — Jis pasilenkė ir pasėmė saują žemių. — Regis, derlingoje dirvoje augai.

— O tu?

Jis žvelgė į riebią žemę rankoje.

— Ar esi mačiusi dykumos smėlį, aire? Ne, ne, tikrai nematei. Jis birus. Kad ir kaip spausi saujoje, vis tiek išbyrės pro pirštus.

— Smiltelės prilimpa prie odos.

— Jas lengva nusibraukti. — Berkas apsidairė išgirdęs klyksmą ir kvatojimą — pamatęs nuo jūros atskridusią žuvėdrą Bredis nenustygo vietoje

— Kodėl mane pabučiavai? — Erina neketino to klausti. Nenorėjo, kad jis suprastų, jog jai tai rūpi. Bet paklausė. Jis nusišypsojo jai iš lėto ir šypsena vos vos palietė jo akis.

— Moteriai niekada neturėtų kilti klausimas, kodėl vyras ją bučiuoja.

Ji gūžtelėjo pečiais ir nepatenkinta savimi nusisuko eiti.

— Šiaip ar taip, tai nebuvo tikras bučinys.

— Norėtum tikro?

— Ne. — Erina nesustojo, bet ant peties tupintis velniūkštis nugalėjo. Ji atsisuko su vos įžiūrima šypsena veide. — Kai norėsiu, pranešiu.

TREČIAS SKYRIUS

Artinosi audra. Erina jautė ją, bręstančią savyje, matė ir danguje besikaupiančius debesis, kurie paslėpė saulę ir it švininiai pakibo virš kalvų. Ji dirbo sparčiai ir monotoniškai — segė segtukus nuo išdžiūvusių skalbinių ir nutraukusi juos nuo virvės metė besiplaikstančius į krepšį po kojų.

Jai visai patiko tokia rutina, kai nereikia galvoti, ką darai. Smegenys buvo laisvos, ji galėjo mąstyti, prisiminti ir planuoti. Šią akimirką, kai vėjas traukė paklodes jai iš rankų, o dangus grėsmingai niaukėsi, Erinai ypač patiko toks nesudėtingas užsiėmimas lauke. Troško pamatyti, kaip prasideda audra, norėjo būti įvykių dalyvė, kai vėjas ir lietus sukels čia pragarą. Audrai praėjus viskas vėl sugrįš į nuobodžią kasdienybę, kuri, ji buvo įsitikinusi, palengva išvarys iš proto. Kokia musė ją įkando? Erina timptelėjo nuo virvės vieno iš brolių darbinius marškinius ir senu įpročiu sulankstė, kad nenusiglamžytų. Ji myli savo šeimą, turi draugų ir darbą, kuris aidžia sudurti galą su galu. Tai ko taip nerimsta, :o tokia sudirgusi? Juk negalima dėl visko kalinti pusseserės, kuri sugalvojo atvykti, ar tarsi š dangaus nukritusio Berko Logano.