Нора Робертс - Laukinė rožė

Erina nerimo dar prieš jiems atvykstant, bet dabar, kai jie jau čia — kai jis čia — nerimas dar labiau sustiprėjo.

Gaila, kad negali pasikalbėti apie tai su mama. Nusegusi vieną iš mamos prijuosčių ji panardino veidą į vėsią, gaiviai kvepiančią medžiagą. Mama paprasčiausiai nesuprastų, kokie dar gali būti nepasitenkinimai ar troškimai, kai virš galvos — tvirtas stogas, o maisto užtenka visiems. Kartais Erina trokšdavo turėti tokią romią širdį kaip mamos. Bet jai nelemta.

Negalėjo nueiti nė pas tėvą, nors žinojo, kad jis suprastų joje siaučiančią audrą. Jis nebuvo nei ramus, nei paprastas žmogus. Iš pasakojimų Erina susidarė nuomonę jaunystėje jį buvus tikrą nenuoramą ir tik santuoka su mieląja Mere ir keli vaikučiai šiek tiek sutramdė smarkuolį. Bet netgi suprasdamas ją tėvas vis tiek susijaudintų. Pasijustų kaltas, kad suteikė ne viską, jeigu dukra trokšta kažko daugiau.

Aišku, dar yra Kalenas. Su Kalenu ji visada galėdavo pasikalbėti. Bet dabar brolis toks užsiėmęs, o jos jausmai tokie sumišę, troškimai tokie neapibrėžti, kad nežinia, ar apskritai sugebėtų išreikšti žodžiais.

Todėl nutarė palaukti — tegul išsisiaučia audra, tešvilpia vėjai.

Jis jau senokai ją stebėjo. Berkui neatrodė nemandagu paslapčia stebėti žmones. Daugiau sužinai, kai jie mano esą vieni.

Erinos judesiai buvo gražūs pažiūrėti. Net dirbant tokį paprastą darbą atsiskleidė įgimtas jos jausmingumas. Ugnies šioje merginoje daugiau, nei galima spręsti pagal plaukų spalvą. Ji rusena sieloje. Berkas iškart tai suprato, nes ir pats gimė su ugnele širdyje. Toks karštis ir aistra gali prasiveržti — aišku, taip ir bus anksčiau ar vėliau. Tereikia, kad sutaptų keli veiksniai: laikas, vieta ir palankios aplinkybės.

Dabar ji neniūniavo dirbdama, tik retkarčiais dirsčiojo į dangų, lyg drąsindama jį pratrūkti ir išlieti ant jos visą įsiūtį. Nuo veido nušukuoti plaukai taip ir taikėsi išsprūsti iš kaspino vergijos. Kaip ir ji pati, trokštanti pabėgti nuo to, kas ją čia laiko. Berkui buvo baisiai smalsu, kaip atrodys, kai pagaliau ji pratrūks. Nusprendė, kad norėtų būti šalia ir pamatyti savo akimis.

— Jau seniai nemačiau moters, dirbančios tokį darbą.

Erina apsisuko kulnais smigdama į minkštą žemę, rankoje gniauždama pagalvės užvalkalą.

Jis jaučiasi kaip namie , — pagalvojo ji. Pasistatęs švarko apykaklę, bet sagų nesusisagstęs. Nykščiais užsikabinęs už kišenių, o lūpas puošia ta prakeikta velniška šypsenėlė. Erina dar niekada nebuvo mačiusi vyro, kuris taip tiktų prie žvarbaus oro ir siautėjančio dangaus. Ji nusisuko ir išsegė dar vieną segtuką suprasdama, kad tokiu elgesiu tik bėdą prisišauks.

— Argi tavo gimtinėje moterys nedžiausto skalbinių?

— Pažanga dažnai išstumia tradicijas. — Berkas ėjo lengvais žingsniais kaip vyras, pratęs siekti tikslo. Nukabinęs medvilninį pa vilkinį — jos medvilninį pavilkinį! — sulankstė ir įmetė į krepšį. Erina sugriežė dantimis ir nusprendė, kad tik didžiausia vėpla dėl to imtų drovėtis.

— Nėra jokio reikalo tau kišti rankų prie skalbinių.

— Nesijaudink, mano rankos švarios. — Tarsi norėdamas įrodyti jis ištiesė į ją rankas. Erina pirmą kartą pastebėjo jam ant krumplių siaurą rantytą randelį.

— Ką čia veiki?

— Atėjau pasižiūrėti į tave.

Kurį laiką ji nieko nesakė. Su juo nelengva, nes nė nesiruošia susigalvoti kokio rimto pasiteisinimo.

— Kodėl?

— Todėl, kad norėjau. — Berkas, paėmęs baltas patogias jos kelnaites, kuo ramiausiai sulankstė ir padėjo ant pavilkinio.

Erina pajuto, kaip palengva į ją įsirango nesmagumas.

— Ar neturėtum būti su Treviu ir Di?

— Nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną popietę jie išgyvens ir be manęs. Vakar man labai patiko tavo namai. — Jis nužvelgė tvarkingus pastatus. Troba buvo pusantro karto didesnė už tą, kurioje užaugo Adelija Grant, bet stogas iš tokių pat gelsvų šiaudų ir sienos tvirto akmens. Ir čia žydėjo gėlės. Airiai, regis, mėgsta leisti joms augti laisvai, todėl jos ir yra tokios margos, neprijaukintos, tvirtos. Laukinių fuksijų gyvatvorė jau apsipylusi žiedais. Staiga Berkas prisiminė gimtuosius namus ir snieguotus laukus.

Svirno stogas buvo šviežiai dažytas. Siloso bokšto balti dažai — pageltę ir nusilupinėję, o viščiukai vištidėje atrodė gerai nupenėti ir patenkinti. Jis įsivaizdavo, jog Makinonai turi dirbti septynias dienas per savaitę, kad išlaikytų ūkį. Tokia ūkininko lemtis.

— Čia geras žemės gabalas. Akivaizdu, kad tavo tėvas išmano, kaip su juo elgtis.

— Toks jo gyvenimas, — paprastai atsakė Erina, įmetusi į krepšį paskutinius skalbinius.

— O tavasis?

— Nesuprantu, ką nori pasakyti.

Berkas pakėlė krepšį jai nespėjus to padaryti.

— Jūsų puikus ūkis, kai kuriems žmonėms čia tikrai gera gyventi. Bet tu ne tam gimusi.

— Dar taip gerai manęs nepažįsti, kad galėtum spręsti, kam esu gimusi. — Erina paėmė krepšį jam iš rankų ir pasuko link virtuvės durų. — Bet to, jau sakiau, kad po metų kitų ketinu traukti į šiaurę ir susirasti darbą biure. — Giliai atsidususi ji atidarė duris. Mama pasibaisėtų, jeigu ji nepakviestų svečio vidun ir nepasiūlytų bent puodelio arbatos. Ji pasisuko į jį, bet nespėjo nieko pasakyti, nes Berkas žengė pirmą žingsnį.

— Eime pasivaikščioti. Turiu tau pasiūlymą.

Erina atsišliejo į duris ir šaltai jį nužvelgė.

— Net neabejoju, kad turi.

Jis vėl paėmė iš jos krepšį, įnešęs vidun pastatė ant grindų ir stumtelėjo koja.

— Tu užbėgi sau už akių, aire. Kad būtų aišku, pasakysiu: kai norėsiu tave pamylėti, nesiklausiu.

Juodu įsistebeilijo vienas į kitą ir Erina suprato, kad taip ir bus. Berkas ne iš tų, kurie merginasi moteriai gėlėmis ir gražiais žodžiais, ir tikrai ne iš tų, kurie švelniai įkalbinėja atsiduoti. Na, o ji ne iš tų, kurioms patinka būti švelniai įkalbinėjamoms, bet ir ne iš tų, kurias galima lengvai įsprausti į kampą.

— Ir ko gi tu nori, Berkai?

— Pasivaikščioti su tavimi, — pakartojo jis ir paėmė ją už rankos.

Erina galėjo atsisakyti, bet tada taip ir liktų nesužinojusi, ką jis nori pasakyti. Jei išsilaisvinusi iš jo gniaužtų užtrenks duris priešais nosį, Berkas nužingsniuos susikišęs rankas į kišenes, o susinervins ji pati.

Juk nieko bloga nenutiks, jeigu pasivaikščios. Pagaliau apsisprendusi Erina nuėjo su Berku. Mama sukiojosi po namus, o tėvas ir broliai dirbo kažkur ūkyje. Bet ji ir pati kuo puikiausiai gali savimi pasirūpinti.

— Mažai teturiu laiko, — pabėrė ji. — Šiandien dar daug ką reikia padaryti.

— Ilgai netruksime. — Daugiau Berkas nieko nepasakė ir juodu patraukė tolyn nuo namų.

Neatrodė, kad jis atidžiai ją stebi, bet matė viską — jos rūpestį ir prakaitą, išlietą ūkyje, ilgas darbo valandas ir viltis. Suskaičiavo trisdešimt karvių. Žmogus galėtų išgyventi ir turėdamas mažiau. Neseniai Berkas ir pats dar sunkiai lenkė nugarą. Nepamiršo to. Ir dar kai ko — kad likimas taip pat lengvai gali atimti, kaip ir apdovanoti.

— Jeigu norėjai pasidairyti po ūkį... — prakalbo Erina.

— Vakar jau dairiausi. — Akimirką jis stabtelėjo ir nužvelgė laukus. Žinojo, ką reiškia rinkti iš jų akmenis, lieti prakaitą per šienapjūtę ir keikti žemę ne mažiau nei ją garbinti. — Auginate javus?

— Jo. Netrukus bus metas arti.

— Ir tu dirbi laukuose?

— Taip esu auginta.

Berkas atvertė jos ranką delnu į viršų ir įsmeigė žvilgsnį. Erinos delnas nebuvo šiurkštus nei suskilinėjęs, bet kietas ir su nuospaudomis. Nagučiai trumpai nukirpti, nelakuoti.