Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tau tereikia susikrauti daiktus ir su visais atsisveikinti. Visu kitu pasirūpinsiu aš.

— Bet...

— Turi apsispręsti, Erina. Pasilieki ar skrendi. — Jis vėl žingtelėjo link jos. — Pasilikusi būsi saugi, bet nuolat svarstysi: O kas, jeigu...

Berkas teisus. Šis klausimas jau kuteno jos smalsumą.

— O kur aš gyvensiu, jeigu sutiksiu važiuoti?

— Turiu daugybę kambarių.

— Ne. — Šiuo klausimu Erina nusprendė būti tvirta nuo pat pradžių. — Taip aš nesutinku. Gal ir sutiksiu tau dirbti, bet gyventi drauge nesutinku.

— Kaip nori. — Berkas vėl gūžtelėjo pečiais, tarsi jam būtų vis viena. Jis ir tikėjosi, kad dėl to Erina užsispirs. — Manau, Adelija mielai tave priglaus. Ko gero, ir pati supranti, kaip ji apsidžiaugtų, jei važiuotum drauge. Tai visai ne labdara, — tarė užbėgdamas jai už akių. — Juk pati užsidirbsi pinigų. Todėl būstą galėsi nuomotis. Man regis, iš pradžių būtų tiesiog smagiau pagyventi pas pusseserę. O mūsų ūkiai visai netoli vienas kito, tau bus patogu.

— Aš pasikalbėsiu su ja. — Kažkurią akimirką per pastarąsias dvi minutes ji apsisprendė. Skris. Gal tiltų paskui save ir nedegins, bet jie jau rūksta. — Dar turiu pasikalbėti su saviškiais, bet norėčiau priimti pasiūlymą.

Erina ištiesė jam ranką. Berkas paėmė ją paprastai ir vis dėlto nustebo, koks velniškas palengvėjimas nuvilnijo per kūną.

— Tikiuosi doro darbo už dorą atlygį. Neabejoju, kad taip ir bus.

— Ir aš to norėčiau. Esu dėkinga už suteiktą progą.

— Priminsiu apie tai, kai kelias dienas pasikapstysi po jovalą, kurį paliko mano buvęs buhalteris.

Akimirką ji stovėjo ramiai virškindama informaciją. Tada apsisuko ratu ir nusijuokė.

— Negaliu patikėti. Skrendu į Ameriką! Tai lyg koks pamišėliškas sapnas. Vargu ar esu buvusi toliau kaip už penkiasdešimt kilometrų nuo Skibereno, o dabar akimirksniu atsidursiu už tūkstančių.

Tokia ji Berkui patiko — iš pasitenkinimo nuraudusiais skruostais, švytinčiomis akimis. O lietus vis dar barbeno į stogą.

— Perskristi per Atlantą užtrunka kiek ilgiau.

— Nesikabinėk prie žodžių. — Erina buvo pernelyg susijaudinusi, kad įsižeistų. — Po kelių dienų aš būsiu kitoje šalyje, kituose namuose, turėsiu kitą darbą. Ir pinigų.

Jis jau siekė į kišenę cigaro, bet apsigalvojo.

— Nuo minties apie pinigus tavo akys sužibo.

— Bet kuriam vargšui sužimba akys nuo minties, kad turės pakankamai pinigų.

Berkas linktelėjo pritardamas. Kadaise jis ir pats buvo neturtingas, nors kažin ar Erina galėtų suprasti tokį skurdo lygį. Uždirbęs pinigų džiaugėsi, bet jeigu staiga viską prarastų, kaip jau buvo nutikę, tik nusipurtytų dulkes nuo batų ir užsidirbtų vėl.

— Tu užsidirbsi.

— Kitaip nė būti negali. — Erina nutilo, nes tikrovė jau ėmė skverbtis į mintis. — Tačiau man reikia paso ir žaliosios kortos, kad turėčiau teisę dirbti. Turbūt reikės užpildyti krūvą popierių.

— Juk sakiau, kad viskuo pasirūpinsiu. — Berkas išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą. — Užpildyk ir vakare atsinešk į užeigą. Čia prašymas, — paaiškino, kai ji puolė skaityti. — Jau susitariau, kad rytoj jį svarstys. Savo pasą ir visus kitus dokumentus atsiimsi Korke, kai nuvažiuosime.

Erina iš lėto tapšnojo lapu per delną.

— Esi velniškai pasitikintis savimi, tiesa?

— Tai apsimoka. Tau prireiks nuotraukos. Nesenos.

— O jeigu būčiau atsisakiusi?

Berkas nusišypsojo.

— Būtum buvusi kvailė ir aš tą prašymą būčiau paprasčiausiai išmetęs.

— Niekaip tavęs neperprantu. — Ji įsikišo dokumentą į apsmukusių kelnių kišenę ir nenuleisdama nuo Berko akių papurtė galvą. — Pasiūlymas be galo dosnus — suteiki man progą įgyvendinti savo seną svajonę. Tačiau nors ir siūlai, regis, tau vis viena, kokį priimsiu sprendimą.

Jis prisiminė, koks palengvėjimas užplūdo, kai išgirdo jos atsakymą, bet nutarė neužsiminti.

— Žmonės per daug viską ima į galvą. Ir galiausiai lieka įskaudinti.

— Nori pasakyti, kad pats nieko neimi galvon? Visiškai nieko? O kaip ūkis?

Berkas šiek tiek pasimuistė nustebęs, kad jos klausimas privertė pasijusti nejaukiai.

— Tai tik ūkis. Patogi ir gana pelninga vieta. Nieko daugiau. Aš nesu prie jos prisirišęs taip, kaip tu prisirišusi prie šios žemės, Erina. Jeigu man tektų išvykti, iškeliaučiau nė neatsisukdamas. O tau skaudės širdį palikus Airiją, nors ir labai to trokšti.

— Tai nieko bloga, — burbtelėjo ji. — Juk čia mano namai. Natūralu ilgėtis namų.

— Kai kurie žmonės namų neturi. Jie tiesiog kažkur gyvena ir tiek.

Dabar Erinos akys matė kur kas aiškiau, nors tebebuvo prieblanda. Matė, nors sakė pati sau — velniop, jai nerūpi, kad šio vyro širdyje yra kampelių, kurių niekas, jokia moteris, niekada nepalies.

— Bet juk toks gyvenimas liūdnas ir nemielas.

— Kiekvienas gali rinktis, — priminė Berkas ir tuoj pakeitė temą. — Būtinai atnešk man tą prašymą šįvakar. Rytoj iš pat ryto išvažiuoju į Korką.

— Juk sakei, kad išvykstame tik po poros dienų.

— Susitiksime ten

— Tada gerai. Man jau reikia eiti. Daug visko turiu nuveikti.

— Palauk, mudviem dar kai ką praverstų išsiaiškinti. — Akimirką jis pasisupo ant kulnų, tada sugriebė Eriną už rankų ir prisitraukė prie savęs, nustebindamas ją. — Ir tai neturi nieko bendra su verslu.

Ji įsiutusi abiem rankomis stipriai įsirėmė jam į krūtinę. Tačiau Berkas nė nekrustelėjo. Tik palenkė galvą ir įsisiurbė į lūpas — šiurkščiai ir ryžtingai, be menkiausio nekantrumo. Erina būtų galėjusi jį sudraskyti. Norėjo priešintis, kandžiotis ir keiktis. Štai ką troško padaryti, tikino pati save, bet tas karštis apstulbino ir atėmė jėgas. Jo lūpos buvo tvirtos. Tai ji jau patyrė. Tik nežinojo, kad jos tokios karštos, tokios aistringos ir tokios viliojančios.

Erinos galva prisipildė garsų, skambesnių ir aiškesnių nei piktas lietaus barbenimas į stogą virš galvos. Rankos buvo įkalintos tarp jųdviejų kūnų, ji juto besidaužančią širdį ir nesuprato, kurio iš jų širdis taip blaškosi.

Štai koks tikriausiai buvo skonis to uždrausto obuolio, kurio pirmą kąsnį kadaise atsikando Ieva, — apsvaigusi pagalvojo Erina. Tas obuolys sultingas, gaivus ir toks gardus, kad neįmanoma atsispirti. Paskendusi išgyvenimų jūroje ji pravėrė lūpas ir leido Berkui pasiimti dar truputį.

Jis žinojo, ko trokšta, bet nebuvo tikras, ko gali tikėtis. Jeigu ji būtų sušnypštusi ant jo, būtų nekreipęs dėmesio ir vis tiek gavęs, ko nori. Jeigu būtų piktai ant jo šokusi, lengvai būtų įveikęs pasipriešinimą ir pasimėgavęs įsiūčiu. Viską, ko iš gyvenimo norėjo, jis išplėšė jėga arba išlošė. Ne vieną dieną stengėsi save įtikinti, kad su Erina Makinon bus lygiai taip pat. Bet nebuvo. Ji atsiliepė. Pirmajai nuostabai praėjus atsiliepė taip aistringai ir su tokia neviltimi, kad jis apstulbo ir troško dar. Erinos lūpos buvo godžios ir judrios, kūnas įsitempęs ir virpantis. Jis juto, kaip juo ritasi sunkiai tramdomas aštrus geismas, kaip kyla ir įgauna vis didesnį pagreitį, susiliedamas su jo geismu.

Berkas troško paimti ją čia pat, ant drėgnos žemės, kur aplinkui kvepia lietumi ir arimu. Troško justi jos miklias rankas ant savo kūno.

Išgirsti, kaip ji taria jo vardą. Stebėti, kaip jos akys apsiniaukia it gili naktis, kai jis priglunda prie jos.

Ir tai galėjo nutikti tuojau pat. Kitu metu su kita moterimi Berkas būtų nedvejojęs. Nė pats nesuprato, kodėl sudvejojo dabar. Vis dėlto atstūmė Eriną nuo savęs, nors tebelaikė suėmęs už pečių, žvilgsnį įrėmęs į palengva atsimerkiančias akis.