Нора Робертс - Laukinė rožė

Pasiekusi pirmą aukštą Erina išgirdo iš virtuvės sklindantį šurmulį. Truputį sutrikusi pasuko ton pusėn.

— Juk turi tiek daug papasakoti draugams mokykloje, — stovėdama prie viryklės ir vartydama kiaušinienę pamokslavo Brendonui Hana.

— Dvi savaites jau praleidai, vaikine, — priminė Adelija, kuri, įsitaisiusi prie virtuvės stalo, mėgino įrišti kaspiną Kilei į plaukus. — Nesugalvoju nė menkiausios priežasties, kodėl turėtum šiandien neiti į mokyklą.

— Man sunku dėl laiko skirtumo. — Nusivaipęs sesutei Brendonas kibo į kiaušinienę, kurią priešais jį kaip tik pastatė Hana.

— Sunku dėl laiko skirtumo? — Adelija iš visų jėgų stengėsi išlaikyti rimtą veidą. Pabučiavusi Kilei į galvelę ji paragino dukrą valgyti pusryčius. — Na, jeigu taip, tai teks pamiršti apie skraidymo pamokas, kai sukaks šešiolika. Pilotai turi lengvai prisitaikyti prie laiko skirtumų.

— O gal ir ne dėl laiko skirtumo, — nė nemirktelėjęs atrėžė Brendonas. — Tikriausiai Airijoje pasigavau kokią nors užsieninę ligą.

— Tau pelkių karštinė, — iš tarpdurio prabilo Erina. Caksėdama liežuviu ji priėjo prie Brendono ir palietė ranka kaktą. — Matyt, taip ir bus, tai pats baisiausias užkratas Airijoje.

— Pelkių karštinė? — Adelija pasistengė, kad balsas nevirpėtų. — O ne, Erina, to negali būti! Tik ne mano vaikeliui!

— Gaila, bet dažniausiai ja užsikrečia maži berniukai. Juk žinai, tėra vienas vaistas.

Adelija nusipurtė ir užsimerkė.

— Saugok, Dieve! Vargšas mano mažylis. Nemanau, kad aš tai ištversiu.

— Jeigu berniukui pelkių karštinė, kitos išeities nėra. — Erina raminamai uždėjo ranką jam ant peties. — Dešimt dienų teks valgyti vien žalius špinatus ir ropes. Tai vienintelis būdas pasveikti.

— Žalius špinatus? — Brendonas pajuto, kaip apsivertė jo mažas skrandukas. Kas tos ropės, jis tiksliai nežinojo, bet skambėjo šlykščiai. — Aš jaučiuosi jau kur kas geriau.

— Ar tikrai? — Adelija palinko prie sūnaus ir priglaudė delną jam prie kaktos. — Lyg ir vėsi, bet nesu tikra, kad galime rizikuoti.

— Jaučiuosi puikiai. — Norėdamas tai įrodyti Brendonas pašoko ir čiupo paltą. — Eime, Kile, nes dar pavėluosime į autobusą.

— Na, jeigu jau taip... — Adelija pakilo ir pakštelėjo jam į skruostą, paskui pabučiavo Kilę. — Dėdė Padis nuveš judu iki kelio. Lauke šalta, todėl pabūkite automobilyje, kol atvažiuos autobusas. — Ji luktelėjo, kol vaikams išbėgus užsitrenkė durys, ir kritusi į kėdę pratrūko juoku. — Pelkių karštinė?! Iš kur tu ją ištraukei?

— Mama šitaip sakydavo, kai Džo norėdavo išsisukti nuo mokyklos. Padėdavo.

— O tu miklaus proto. — Hana kikendama atsisuko į Eriną. — Ką tau paruošti pusryčių?

— Oi, nereikia...

— Jeigu manai, kad ponia Maloj gera šeimininkė, tai paragauk Hanos keptų bandelių. — Suprasdama, kad pusseserė jaučiasi nejaukiai, Adelija nuėmė rankšluostėlį nuo nedidelio pinto krepšelio. — O prie jų gal pradžiai kokį kiaušinį. Aš laukdamasi būnu ėdri kaip vilkas, bet nemėgstu valgyti viena.

— Kavos? — Hana su kavinuku jau stovėjo šalia viešnios.

— Mielai. Ačiū. Ar Trevis dar neatsikėlęs?

— Atsikėlęs ir jau išėjęs, — ramiai pasakė Adelija. — Gerą valandą sukiojasi arklidėse. Kai išvyksta verslo reikalais, niekada nežinau, ko labiau pasiilgsta — manęs ar žirgų. — Ji pažvelgė į bandeles, mintyse atskaitė sau pamokslą ir vis tiek paėmė vieną. Šiaip ar taip, juk valgo už tris. — Brendonas eina į pirmą klasę, o Kilė rytais vaikšto į darželį. Namuose lieka tik Bredis. — Ji mostelėjo į aukštą vaikišką kėdutę, kurioje sėdėjo mažylis, iki ausų išsiterliojęs avižinių dribsnių koše, nes gugeno tapšnodamas delniuku per burną. — O jis geriausio būdo vaikas visame pasaulyje, dažnai pati sau taip sakau. Na, tai ką norėtum šiandieną veikti?

— Ketinau eiti pas poną Loganą ir imtis darbo.

— Jau? — Adelija dėkodama nusišypsojo Hanai, padėjusiai joms pusryčių lėkštes. — Juk ką tik atvažiavai. Manau, Berkas mielai duos tau dieną ar dvi, kad apsiprastum naujoje aplinkoje.

— Tikriausiai, bet aš pati nekantrauju pradėti, noriu pamatyti, kiek darbo manęs laukia. Ir pažiūrėti, ar sugebėsiu.

— Neįsivaizduoju, kad Berkas Loganas prie savo algalapių prileistų darbo neišmanantį žmogų.

— Man čia daug kas kitaip. Netgi skaičiuoti doleriais — ne visai tas pats kas svarais. Bet kai įsivažiuosiu, nebe taip bijosiu visko pripainioti.

Adelija prisiminė, kaip pati nerimavo prieš pradėdama dirbti Amerikoje, kaip troško įrodyti sau ir kitiems, ką sugeba, nors ir savais būdais.

— Gerai, tada po pusryčių pati tave nuvešiu.

— Nieku gyvu, panaite, — užprotestavo Hana nuo viryklės.

— Dėl Dievo meilės, Hana, juk dar telpu prie automobilio vairo.

— Niekur nevažinėsite iki kitos daktaro apžiūros. Panelę Makinon gali nuvežti Padis.

Adelija suraukė nosį Hanai už nugaros, bet neprieštaravo.

— Esu kalinė savo pačios namuose. Jeigu nueinu į arklides, Trevis šokinėja aplinkui ir stebi kaip vanagas. Galima pamanyti, kad nesu buvusi nėščia.

— Labai gerai žinote, jog dvyniai gimsta anksčiau.

— Kuo greičiau, tuo geriau. — Staiga ji nusišypsojo. — Na, tada pasiliksiu ir imsiu planuoti vakarėlį. Be to, mudu su Bredžiu pastatysime keletą namų iš kubelių, tiesa, branguti? — Atsakydamas berniukas suspiegė ir šleptelėjo rankute į košę. — Aišku, tada, kai būsi išpraustas.

— Aš galiu jį nuprausti, — pasisiūlė Erina ir nuėjo išlaisvinti Bredžio iš kėdutės.

— Tik tu nepradėk manęs lepinti. Kitaip išeisiu iš proto.

— Neketinu tavęs lepinti. Man tik atrodo, kad mudviem su šiuo dailiu jaunikaičiu pats metas artimiau susipažinti.

Baigusiai darbą Erinai ir nuo savęs teko gramdyti avižinę košę. Apsivilkusi šiltą megztinį ir paltą ji išvažiavo su Padžiu Kaneinu į gretimą ūkį pas Berką. Vėl apėmė jaudulys. Buvo įsitempusi, pirštai susigniaužė į kumštį.

Tikino save, kad grynas laiko švaistymas jaudintis dėl tokių kaip Berkas. Tai, kas aną audringą rytą nutiko pašiūrėje — buvo pražuvo. Dabar jų santykiai dalykiniai: jis bosas, ji darbuotoja. Berkas minėjo, kad tikisi iš jos atlyginimą atitinkančios darbo kokybės, ir Erina ketino pateisinti jo lūkesčius.

Jeigu anuomet ji kažką ir pajuto, tai buvo akimirkos jausmas. Geismas , — griežtai nusprendė ir priminė pati sau, kad yra pakankamai subrendusi vertinti tai kaip gyvenimo realybę. Jai užteks tvirtybės atsispirti geismui.

Dabar ji buhalterė. Iš susijaudinimo net šiurpuliukai perbėgo kūnu. Buhalterė , — tyliai pakartojo. Turi gerą darbą ir gaus gerą užmokestį. Po mėnesio jau ims siųsti pinigų namo ir dar liks, galės nusipirkti... Dievulėli, net nežinojo, nuo ko pradės.

Padis įsuko džipą pro arką. Užrašas buvo didelis, iškaltas iš geležies, masyvios raidės dvelkė kietumu, o ne prabanga. Trys tūzai. Erina prikando lūpą. Ar tokią kombinaciją turėdamas Berkas išlošė šį ūkį, ar su tokia kombinacija senasis šeimininkas jį pralošė?

Ir čia viskas apklota sniegu, tik kalva statesnė. Erina išvydo seną gumbuotą gluosnį žiemos speigo nublukintais lapais. Gal vasarą jis ramus ir mielas, bet dabar atrodė tūžmingas. Tada pamatė namą. Manė, kad po Grantų niekas nebegali jos nustebinti. Klydo.

Berko namą lyg kokią pilį puošė kupolai, o akmeninės sienos buvo niūrios ir pilkos. Langai arkiniai, kai kurie su parapetais. Priešais laiptus, apsupta kelio, buvo ovalo formos salelė, kurią dabar dengė nesutryptas sniegas.