— Liaukitės apie mane šokinėti, — paliepė Adelija ir nusikvatojo papuolusi į išsiilgusio dėdės glėbį.
— Kaip laikosi mano numylėtinė?
— Esu sveika kaip ridikas ir džiaugiuosi sugrįžusi namo. Pažiūrėk, ką parsivežėme iš Skibereno. — Vis dar juokdamasi ji ištiesė ranką į Eriną. — Juk pameni Eriną Makinon, dėde Padi. Merės ir Metjaus Makinonų dukrą.
— Eriną Makinon? — Atrodė, dėdės Padžio veidas net susiglamžė stengiantis prisiminti. Po akimirkos jis šūktelėjo visas nušvitęs: — Taip, taip, Erina Makinon! Kad tave kur, mergike, kai mačiau tave paskutinį kartą, buvai dar kūdikis. Retkarčiais su tavo tėvuku pakilnodavome bokalą, bet tu negali to prisiminti.
— Ne, bet miestelyje vis dar kalbama apie Padį Kaneiną.
— Nejaugi? — šyptelėjo senukas, tarsi puikiausiai suprasdamas, ką ji turi omenyje. — Na, eime vidun iš šito šalčio.
— Aš galiu padėti sunešti bagažą, — pasisiūlė Erina, kai Adelija ėmė ginti vaikus į namą.
— Būtų geriau, jeigu eitumėte su Di vidun, tegul ji parodo tau tavo kambarį. — Trevis jau traukė iš bagažinės pirmą lagaminą. Net statydamas jį šalia automobilio jis nenuleido akių nuo žmonos. — Ji nenori pripažinti, kad pavargsta, ir jeigu sukiosiesi aplinkui, gal nepersidirbs.
Erina akimirką dvejojo, ar nešti savo daiktus, ar daryti kas liepiama.
— Gerai, jeigu taip nori.
— Nepamaišytų, jeigu pasakytum, kad nori išgerti su ja arbatos.
Mažumėlę valdingas , — pamanė Erina. Ji impulsyviai pasilenkė ir pakštelėjo Treviui į skruostą.
— Tavo žmona laiminga moteris. Pasirūpinsiu, kad ji pailsėtų nė nesuprasdama, jog tai daroma tyčia. — Vis dėlto ji paėmė vieną lagaminą ir įsinešė vidun.
Ją akimirksniu užplūdo šiluma — ne tik dėl pasikeitusios oro temperatūros, bet ir dėl spalvų bei jaukumo. Vaikai jau lakstė po kambarius, lyg norėdami įsitikinti, kad jiems nesant niekas nepasikeitė.
— Turbūt pirmiausia nori užlipti į viršų apžiūrėti savo kambario. — Adelija nusimovė pirštines ir pasidėjo ant dekoratyvaus stalelio prieškambaryje. Įsikibusi Erinai į parankę ji pradėjo kopti laiptais. — Pasakysi, tinka jis tau ar ne, gal dar ko nors pageidausi. Kai įsikursi, aprodysiu visą namą.
Erina tik linktelėjo. Pakako to, ką pamatė, ir jau užėmė žadą. Adelija atidarė duris ir mostelėjo užeiti.
— Čia svečių kambarys. Deja, neturėjome laiko atnešti tau gėlių. — Ji apsižvalgė po kambarį apgailestaudama, kad neturėjo progos papuošti kambario keliomis asmeniškomis smulkmenėlėmis. — Vonios kambarys koridoriaus gale. Man labai gaila, bet vaikai dažnai tampo šlapius rankšluosčius ir viską sujaukia.
Kambarys buvo išdažytas pilka ir rožine spalvomis, jame stovėjo didelė žalvarinė lova, grindis dengė storas kilimas. Baldai buvo iš tamsaus raudonmedžio su blizgančiomis žalvarinėmis rankenėlėmis ir aukštu įrėmintu veidrodžiu virš staliuko. Šen bei ten buvo matyti mielų niekučių: mažytis porcelianinis šunelis, rožinės spalvos taurė ir įmantri žalvarinė liūto statulėlė. Pro terasos durų plonytes užuolaidas, kurios lyg stebuklinga riba skyrė šaltį ir šilumą, atsivėrė sniegu nukloti platūs laukai. Neįstengdama ištarti nė žodžio Erina laikė suspaudusi lagaminą abiem rankomis ir spoksojo išpūtusi akis.
— Ar tau tiks? Jeigu ne, gali pasirinkti bet kurį kitą kambarį.
— Nereikia kito. — Erina šiaip ne taip nurijo gniutulą gerklėje, bet rankos ir toliau gniaužė lagamino rankeną. — Tai pats gražiausias kambarys, kokį kada nors esu mačiusi. Nė nežinau, ką pasakyti.
— Tai sakyk, kad tau čia patinka. — Adelija švelniai atėmė iš jos lagaminą. — Erina, noriu, kad pas mus jaustumeisi patogiai, kaip namie. Pati patyriau, ką išgyvena žmogus, palikęs savo namus ir atvykęs į svečią šalį.
Erina sunkiai atsiduso. Atrodė, kad daugiau neištvers.
— Aš nenusipelniau viso šito.
— Kokia kvailystė. — Adelija dalykiškai padėjo Erinos lagaminą ant lovos, ketindama pagelbėti pusseserei išsikrauti daiktus.
— Būk gera, nereikia. — Erina sulaikė jos ranką ir prisėdo. Nenorėjo pusseserės varginti, o dar labiau nenorėjo, kad pamatytų, kiek mažai daiktų ji atsivežė. — Turiu kai ką prisipažinti.
Adelija nusijuokė ir prisėdo greta.
— Tai gal reikia kunigo?
Prisikvatojusi iki ašarų ir susigėdusi savo
juoko Erina papurtė galvą.
— Aš tau labai pavydėjau. — Viskas. Pasakė.
Adelija akimirką svarstė.
— Betgi tu kur kas gražesnė už mane.
— Ne, netiesa. Šiaip ar taip, aš ne apie tai. — Erina vėl žiojosi pasakyti, bet tik giliai atsiduso. — Ak, kaip nemėgstu prisipažinti.
— Aš taip pat. Bet nusidėti kartais taip lengva, tai nutinka visai natūraliai.
Erina pažvelgė į ją ir pamačiusi, kad pusseserė šiltai šypsosi, nusiramino.
— Man nutinka labai natūraliai. Aš tau pavydėjau. Ir vis dar pavydžiu, — pasitaisė nusprendusi išsiaiškinti viską iki galo. — Įsivaizduodavau, kaip tu gyveni čia, dideliame gražiame name, tarp gražių daiktų, dailiai apsirengusi, su šeima ir taip toliau — ir beveik mirdavau iš pavydo. Kai anądien pasitikau jus oro uoste, buvau kupina apmaudo ir įsitempusi.
— Įsitempusi? — Apmaudą Adelija nesunkiai suprato. — Dėl to, kad mane pamatysi? Bet juk mudvi drauge užaugome, Erina.
— Taip, tik tu atsikraustei čia ir tapai turtinga. — Ji užsimerkė. — Aš labai trokštu pinigų.
Adelijos lūpos suvirpėjo, bet ji sulaikė šypseną.
— Na, man neatrodo, kad tai labai didelė nuodėmė. Gal kelias dienas teks praleisti skaistykloje. Erina, aš suprantu, ką reiškia neturėti ir ko nors trokšti. Nemanau, jog esi blogesnė dėl to, kad man pavydi — iš tiesų netgi jaučiuosi pamaloninta. Ko gero, tai irgi nuodėmė, — pridūrė akimirką pamąsčiusi.
— Dar blogiau, kad tu man tokia gera, visi jūs geri, ir aš jaučiuosi taip, lyg jus išnaudočiau.
— Gal iš dalies taip ir yra. Bet juk ir aš naudojuosi tavimi, kad bent truputėlį priartinčiau prie savęs Airiją ir turėčiau artimą draugę. Turiu seserį — Trevio seserį. Bet maždaug prieš dvejus metus ji išvažiavo. Negaliu tau apsakyti, kaip jos ilgiuosi. Tikriausiai tikėjausi, kad tu užpildysi tuštumą.
Nuo prisipažinimo palengvėjusia širdimi Erina palietė Adelijai ranką.
— Turbūt nieko tokio, jeigu pasinaudosime viena kita.
— Pažiūrėsime, kaip seksis. O dabar padėsiu išsikrauti tau daiktus.
— Palikime juos. Mielai nusileisčiau į apačią ir išgerčiau arbatos.
Erina pakilo ir Adelija atidžiai ją nužvelgė.
— Ar Trevis tau liepė mane saugoti?
— Nesuprantu, apie ką kalbi.
— Melas — irgi nuodėmė, — priminė Adelija, bet Erina tik nusišypsojo ir patraukė į apačią.
Tą naktį ji sapnavo Airiją, kvapą gniaužiančias žalias jos kalvas ir švelnų šilinių viržių kvapą. Matė tamsius kalnus ir dangumi vėjo genamus debesis. Ir savo ūkį, derlingą suartą žemę, pievose besiganančias karves. Sapnavo mamą, su šypsena lūpose tariančią jai atsisveikinimo žodžius, nors ašaros ritosi skruostais. Stiprų tėvo apkabinimą, kad net šonkaulius susopo. Girdėjo, kaip vienas po kito ją erzina broliai.
Tą naktį ji verkė Airijos, ašaros ritosi dėl žemės, kurią paliko ir kurią atsivežė širdyje. Bet atsibudus akys jau buvo sausos, o mintys šviesios. Nutraukė ryšius, pasirinko kitą kelią, todėl dabar geriau juo džiaugtis.
Suknelė, kurią išsirinko, buvo gerai pasiūta ir gražiai jai tiko. Mama — gera siuvėja. Erina pradėjo sukti plaukus ant pakaušio, bet apsigalvojo ir susipynė kasą. Nužvelgė save, kaip pati manė, kritiškai ir objektyviai. Darbui tinkama, — nusprendė ir nusileido žemyn.
Читать дальше