Нора Робертс - Laukinė rožė

Kurį laiką ji negalėjo nė žodžio pratarti. Jausmas buvo toks galingas, kad nereikėjo žodžių. Neįsivaizdavo, jog kūną taip greitai gali užvaldyti pojūčiai, kurie mintis akimirksniu šluote iššluoja. Dabar jau žino. Jei kas nors būtų pasakęs, kad gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis per vieną širdies dūžį, būtų tik nusijuokusi. O dabar suprato — gali.

Berkas tylėjo. Jam netariant nė žodžio Erina stengėsi atsipeikėti. Negali leisti, kad vėl apimtų tokia beprotystė, jokiu būdu. Jeigu ketina skristi su juo per vandenyną, dirbti jam ir bent per nago juodymą jį pažinti, daugiau to neturi nutikti. Tik ne su tokiu vyru kaip Berkas. Erina giliai įkvėpė ir išsitiesė. Ne, su juo — niekados! Per kelias pastarąsias minutes ji šį tą suprato: Berkas pažįsta moteris ir puikiai jaučia jų silpnybes.

— Tu neturi jokios teisės šitaip elgtis. — Ji stengėsi kurstyti įsiūtį jausdama, jog palengva netenka jėgų priešintis.

Berkas buvo sujaudintas iki kaulų smegenų, iki pat širdies gelmių, bet suprato: dabar ne laikas apie tai galvoti.

— Šįkart derėtų kalbėti ne apie teisę, o apie norą. Tai buvo tikras bučinys, aire. Mes turėjome pasibučiuoti, kad jis netvyrotų virš mudviejų kaip audros debesis, nesvarbu, važiuoji tu su manimi ar ne.

Erina linktelėjo tikėdamasi, kad ir jos balsas skambės taip pat kasdieniškai kaip ir Berko. Verčiau prasmegtų skradžiai žemę nei išsiduotų, kokia yra nepatyrusi.

— Bet dabar, kai tą debesį išvaikėme, jis daugiau neužgoš mums saulės.

— Neprašyk manęs pažadų. Teks nusivilti. — Berkas priėjo prie durų ir atvėręs įleido lietingo vėjo gūsį. Gaivus oras atvėsino galvą ir apramino širdį. — Atnešusi dokumentus gali pasikalbėti su Di ir Treviu. Perduok saviškiams labų dienų.

Tai taręs Berkas dingo audroje. Erinai pripuolus prie durų, jis jau buvo tik prieblandoje tirpstantis šešėlis.

Šešėlis, apie kurį ji nieko nežino. Ir su kuriuo išskrenda į Ameriką.

KETVIRTAS SKYRIUS

Amerika. Erina nebuvo tokia naivi, kad įsivaizduotų auksu grįstas gatves, bet ketino pasinaudoti šio krašto teikiamomis galimybėmis. Savo galimybėmis.

Visų pirma ją pribloškė greitis ir skuba, kuri, atrodė, buvo įtraukusi kiekvieną gyvą būtybę. Na, ir pati šiek tiek paskubėjo, — nusprendė įsitaisiusi pusseserės limuzine ir stengdamasi ne vėpsoti.

Gerokai nustebino šaltis — stingdantis, iki kaulų smelkiantis, tokio ji nebuvo patyrusi švelnaus klimato Airijoje. O sniegas — ne tik naujovė, jis kėlė ir šiokių tokių nepatogumų. Kelkraščiuose buvo sustumtas į krūvas — tiek daug sniego Erina dar nebuvo mačiusi. Virš galvos buvo kitoks dangus, o aplinkui — kitoks oras. Na ir kas, kad spokso , — pamanė Erina ir nusišaipė iš savo pastangų pamatyti viską iš karto.

Berkas laikėsi žodžio. Dokumentai buvo sutvarkyti sklandžiai ir po kelių dienų nuo jo pasiūlymo Erina jau skrido per Atlantą. Virdžinijos oro uoste jis paliko ją su Adelijos šeima tepasakęs, kad pasimatys po kelių dienų, kai ji įsikurs. Ir viskas.

Erina vis dar stengėsi atgauti žadą.

Tikėjosi, jog Berkas paaiškins ką nors daugiau. Vylėsi — gal ir kvailai — kad jis bus patenkintas, jog ji skrenda drauge. Netgi laukė, kad šyptelės puse lūpų, kaip buvo įpratęs, akyse žybtelės linksmos kibirkštėlės ar kad brūkštelės pirštu jai per skruostą. Bet jis atsisveikino su ja taip, kaip darbdavys atsisveikina su darbuotoju. Erina priminė sau, kad dabar taip ir yra. Daugiau jokių valsų nei aistringų apsikabinimų.

O ar ji norėtų, kad būtų? Tikra velniava, bet apie Berką Loganą ji mąstė nė kiek ne mažiau nei apie kelionę į Ameriką. Kažkas jai kuždėjo, jog ir šis vyriškis, ir šalis daug ką žada. Kartais Erina nejučia suplakdavo juos į viena, kol pagaliau suprato trokštanti abiejų. Tada pagalvojo, kad vėl elgiasi kvailai, ir nusprendė pasirinkti šalį.

Čia buvo nuostabiai gražu. Tolumoje dunksantys kalnai šiek tiek priminė namus, ir to pakako, kad pasijustų jaukiai, o trimis juostomis lekiantys automobiliai buvo visiškai neįprastas dalykas ir kėlė jaudulį. Erinai tai atrodė malonus derinys, ji jau troško išvysti daugiau.

Adelija pasikėlė sėdynėje ir atsisukusi šyptelėjo pusseserei.

— Prisimenu savo pirmą dieną čia, kai dėdė

Padis pasitiko mane oro uoste. Pasijutau tarsi nukritusi tiesiai į cirką.

— Aš priprasiu, — pažadėjo šypsodamasi Erina ir vėl įsispoksojo pro langą. — Greitai priprasiu, tik pirma turiu patikėti, kad tikrai esu Amerikoje.

— Už vieną dalyką Berkui esu nuoširdžiai dėkinga, — mažumėlę išsiblaškiusi sumurmėjo Adelija. Bredis muistėsi automobilio sėdynėje ir norėdama jį nuramintų įdavė minkštą šuniuką. — Man nė į galvą nešovė, kad iš Airijos galime parsivežti giminaitę.

Kaltės jausmas šiek tiek pritemdė Erinai malonumą.

— Suprantu, viskas įvyko labai greitai ir turiu būti tau dėkinga, Di.

— Kokia nesąmonė. Aš vėl jaučiuosi kaip maža mergaitė, kurios draugė nusprendė pas ją pagyventi. Surengsime vakarėlį. — Užsikabinusi už šios minties Adelija ėmė ją plėtoti: — Tikrą vakarėlį! Ką manai, Trevi?

— Manau, kad ištvertume.

— Nenoriu sukelti jums jokių sunkumų, — įsiterpė Erina.

— Jeigu neleisi Di prisidaryti sunkumų, sudaužysi jai širdį, — tiesiai šviesiai rėžė Trevis. Jie kirto sieną ir įvažiavo į Merilando valstiją. — Mes jau netoli namų, mieloji.

— Su tokiu pat džiaugsmu sugrįžtu, kaip ir išvažiavau. Brendonai, jeigu nesiliausi erzinęs sesutės, iki rytojaus ryto nematysi daugiau nieko, tik keturias savo kambario sienas. — Adelija tyliai atsiduso ir pasimuistė.

— Ar viskas gerai? — Trevis metė į ją susirūpinusį žvilgsnį.

— Jie sumanė paišdykauti. — Ji raminamai paplekšnojo vyrui per ranką. — Tikriausiai jau kivirčijasi.

— Aš norėčiau padėti prižiūrėti vaikus. — Kuo arčiau jie buvo prie tikslo, tuo labiau Erina nerimavo. — Arba kaip nors kitaip atsilyginti už priėmimą.

— Tu juk mūsų giminaitė, — paprastai tarė Adelija ir atsisėdo tiesiai, kai įsukęs pro dvi akmenines kolonas automobilis nuriedėjo prie namo. — Sveika atvykusi į Karališkąsias pievas, pussesere. Būk čia laiminga.

Erina tiksliai nežinojo, ką tikisi pamatyti. Šiaip ar taip, ką nors didinga. Ir nenusivylė. Saulė šildė vasario sniegą ir jo paviršiuje susidarė traški žvilganti plutelė. Platybių platybės. Baltas žėrintis pasaulis. Net plikos juodos medžių šakos padengtos sniegu ir aplipusios žemyn svyrančiais skaidriais lediniais varvekliais. Kaip pasakoje , — pagalvojo ir tuojau pat išvadino save kvaiša.

Kai akiratyje pasirodė namas, tepajėgė tik spoksoti. Niekada nebuvo mačiusi tokio didelio ir tokio gražaus. Mūro sienos stiebėsi į viršų tvirtos ir didingos baltame sniego fone. Langus puošiantys balkonėliai su raitytos geležies turėklais teikė jam dar daugiau žavesio.

— Nepaprastai gražus, — sumurmėjo Erina. — Pats gražiausias namas, kokį kada nors esu mačiusi.

— Ir aš taip manau. — Treviui sustabdžius automobilį, Adelija pasilenkė atsegti Bredžio saugos diržo. — Be galo gera vėl čia sugrįžti. Nagi, vaikine, mes jau namie.

— Dėde Padi! — vienu balsu suriko Brendonas ir Kilė nuo užpakalinės sėdynės. Iššokę iš automobilio jie pasileido per sniegą. Neaukštas drūtas vyras garbanotais žilais plaukais ir elfo veidu laukė jų išskėtęs rankas.

— Duokite man kūdikį, panaite, — paprašė Hana, kreipdamasi į Adeliją. — Juk du jau ir taip nešate. O kol pakėlusi kojas išgersite puodelį arbatos, vyrai susidoros su bagažu.