Нора Робертс - Laukinė rožė

— Nejaugi žmonės iš tiesų gyvena šitokiuose namuose? — nusistebėjo ji, nelabai tikėdamasi atsakymo.

— Kaningemas, kuris valdė šį ūkį iki Logano, tarėsi priklausąs karališkajam luomui. — Padis niekinamai prunkštelėjo, bet Erina taip ir liko nesupratusi, šis garsas skirtas senajam ar dabartiniam namo savininkui. — Daugiau pinigų sukišo į šiuos rūmus, negu į arklides ir inventorių. Netgi įsirengė baseiną viduje.

— Turbūt juokaujate.

— Visai nejuokauju. Jis tikrai yra name. Na, atvažiavome. Paskambink, kai baigsi. Aš arba kuris nors iš vaikinų atvažiuosime tavęs parsivežti.

— Esu jums dėkinga, — padėkojo Erina, bet pirštai sustingo ant durų rankenos.

— Sėkmės tau, mergike.

— Ačiū. — Sukaupusi visą drąsą ji išsiplėšė iš džipo. Jautėsi kiek drąsiau, kad Padis nenuvažiavo, kol ji užlipo akmeniniais laiptais iki paradinių durų.

O kokios durys! Didžiulės lyg svirno ir visos išraižytos. Erina perbraukė per jas ranka ir pakėlė belstuką. Pabeldusi užgniaužė kvapą ir laukė, mintyse lėtai skaičiuodama. Duris atidarė mažutė pasitempusi tamsiaplaukė moteris didelėmis akimis. Erina nurijo seiles ir kilstelėjo smakrą.

— Esu Erina Makinon, pono Logano buhalterė.

Moteris tylėdama ją nužvelgė ir žengė žingsnį atgal. Erina dar įstengė pasiųsti per petį Padžiui šypseną ir įėjo vidun. O visi šventieji , — pamanė ir vėl praradusi kalbos dovaną sustingo atriume. Nebuvo mačiusi nieko panašaus — aukštos lubos ir platūs langai. Atrodė, kad saulė šviečia iš visų pusių, šviesos pluoštai krito ant tankių žalių augalų lapų. Aplinkui dideliu ratu ėjo balkonas, jo turėklas žvilgėjo ir buvo išraižytas taip pat kaip ir durys. Erina žengė keletą žingsnių ir patogių jos batų kulnai sutaukšėjo į grindų plyteles. Ji vėl sustojo, nes staiga sutriko nebežinodama, ką daryti toliau.

— Pasakysiu ponui Loganui, kad jūs atvykote.

Erina tik linktelėjo. Moters akcentas atrodė

panašus į ispanišką ir ji pasijuto dar labiau ne savo vietoje nei anksčiau. Nusišluosčiusi sudrėkusius delnus į sijoną pamanė suprantanti, kaip jautėsi Alisa, įžengusi į veidrodžio karalystę.

— Nekantrauji pradėti dirbti ar tiesiog manęs pasiilgai?

Erina atsisuko pajutusi, kad yra užklupta bespoksanti. Berkas vilkėjo džinsus, avėjo batus ir šypsojosi įprasta savo šypsena. Pasitikėjimas, išgaravęs jai įžengus pro duris, pamažu sugrįžo. Tai geriausias ginklas.

— Nekantrauju dirbti ir užsidirbti.

Nuo šalčio ir iš susijaudinimo Erinos skruostai buvo nuraudę, akys žibėjo. Stovinti didžiulio vestibiulio viduryje Berkui ji atrodė panaši į moterį, kuri yra pasiruošusi — ir gali — užkariauti pasaulį.

— Reikėjo pasiimti dieną kitą įsikurti.

— Gal ir reikėjo, bet nenorėjau. Esu pratusi pragyvenimui užsidirbti.

— Na ir puiku. Čia tikrai užsidirbsi. — Berkas kilstelėjo ranką ir pamojo sekti iš paskos. — Morita, mano paskutinis buhalteris, prieš nusileidžiant kalėjimo grotoms sugebėjo pasisavinti trisdešimt tūkstančių dolerių, o popierius — klaikiai sujaukti. Pirmiausia tau teks viską atpainioti. Be to, turėsi pildyti algalapius ir tvarkyti gaunamas sąskaitas.

— Žinoma. — Žinoma , — nusišaipė silpnas balselis viduje.

Atidaręs duris Berkas įsivedė ją vidun.

— Dirbsi čia. Tikiuosi, kad neužversi manęs lavina erzinančių klausimų, bet jeigu norėsi ko nors paklausti, vietiniu telefonu galėsi paskambinti Rozai, ji man perduos. Sudaryk sąrašą, kokių priemonių tau gali prireikti, viskuo bus pasirūpinta.

Erina atsikrenkštė ir linktelėjo. Jos kabinetas buvo tokio dydžio kaip visas Odonelio sandėlis. Baldai senoviniai ir prabangūs, kilimas lyg iš karaliaus rūmų. Liepusi sau nespoksoti Erina priėjo prie stalo. Dėl vieno dalyko Berkas neklydo — čia buvo baisi netvarka. Pirmą kartą nuo to laiko, kai įžengė į šį prabangų akmeninį rūmą, Erina pajuto palengvėjimą. Pamatė bent kažką pažįstama.

Sąskaitų knygos ir įvairiausi dokumentai buvo sukrauti į didelę šūsnį. Pastebėjo ir skaičiuotuvą, nė kiek nepanašų į tą apgailėtiną griozdą, kuriuo ji naudojosi anksčiau. Šalia viso šito jovalo stovėjo telefono aparatas, porcelianinė pieštukinė, pilna rašiklių, ir dviejų skyrelių stovas su užrašais Gautieji ir Siunčiamieji.

Priėjęs prie stalo Berkas ėmė atidarinėti stalčius.

— Yra pašto ženklų, popieriaus, darbo laiko įskaitos blankų, čekių knygelių. Po to, ką iškrėtė Morita, nė vienas dokumentas nesiunčiamas be mano parašo.

— Jeigu tokio atsargumo būtum ėmęsis anksčiau, būtum trisdešimt tūkstančių turtingesnis.

— Supratau tavo požiūrį. — Berkas neužsiminė, kad Morita dirbo jam dešimt metų, ir sunkiais laikais, ir geresniais. — Dirbk sau įprastu tempu. Bet tikiuosi, kad netinginiausi. Roza ruoš tau pietus. Galėsi valgyti čia arba valgomajame. Galbūt kartais ir aš palaikysiu tau draugiją.

— Ar dažniausiai būni čia?

— Sukiojuosi kur nors netoliese. — Jis prisėdo ant stalo kampo. — Atrodai nelabai išsimiegojusi.

— Ne, aš... — norėjo paneigti Erina, bet pirštai patys pakilo prie patinusių akių. — Tikriausiai dėl laiko pokyčio.

— Ar pas Grantus tau patogu?

— Jo, jie man labai geri. Visi.

— Ypatingi žmonės. Nedaug tokių.

— Tu kitoks. — Ji neketino to sakyti, bet gailėtis buvo per vėlu. — Spygliuotas.

— Tai pasisaugok, kad neprieitum per arti. Gali įsidurti.

— Ko gero, jau priėjau, — linksmai tarė ji ir

ištiesė ranką į dokumentų šūsnį. Berkas neskubėdamas, bet tvirtai suėmė ją už riešo.

— Bandai mane provokuoti, aire?

— Ne, bet nemanau, kad būtų labai sunku.

— Čia tu neklysti. Atvirai pasakysiu: aš greitai užsiplieskiu, o tada tam, kuris netoliese, kyla pavojus.

— Buvau perspėta. — Eriną šis pokalbis pralinksmino, bet kai pamėgino išlaisvinti ranką, Berkas tik dar labiau sugniaužė pirštus.

— Tada perspėsiu dar dėl kai ko. Kadangi jau įžengei į nedidelę mūsų bendruomenę, netrukus išgirsi įvairiausių kalbų. Jeigu įsigeidžiu sutiktos moters, randu būdą, kaip ją gauti. Ir man nusišvilpt, sąžiningas jis ar ne.

Erina suprato — tai ne perspėjimas. Greičiau grasinimas. Pulsas it pašėlęs daužėsi po jo gniaužtais, bet žvilgsnio ji nenusuko.

— Tai ir taip aišku, nereikėjo nė sakyti, tačiau aš neturiu nė menkiausio noro tave gundyti.

— Per vėlu. — Berkas šyptelėjo ir paleido jos ranką. — Tu mane sudominai, todėl pakviečiau šokti mėnesienoje, pažadinai geismą, todėl pabučiavau toje pašiūrėje, o kadangi esi aistringa, jau įsivaizduoju, kaip mudu mylimės.

Erinos skrandis susitraukė iš baimės ir ilgesio.

— Na, tokios pagyros lengvai gali apsukti moteriai galvą, pone Loganai. Sakyk, ar į Ameriką mane atsivežei tam, kad su tavimi miegočiau, ar kad sutvarkyčiau buhalteriją?

— Dėl abiejų priežasčių. Bet verslui pirmenybė.

— Tai verslu ir apsiribokime. O dabar norėčiau imtis darbo.

— Puiku. — Tačiau užuot išėjėjęs, Berkas perbraukė delnais jai per rankas nuo plaštakų iki pečių. Erina sustingo, bet nesitraukė. Nevaidins kvailės ir nesipriešins. Jau susikaupė karštos aistros atakai, kokią buvo patyrusi anksčiau, tačiau jis tik švelniai pabučiavo į skruostą.

Nuo tada, kai grįžo namo, Berkas galvojo tik apie ją, kitiems dalykams nelabai liko laiko. Prisiminė, ką jautė laikydamas ją glėbyje, kaip jo kūnas reagavo į jos šypseną, kaip glostė šiltas, malonus jos balsas ir darėsi nebesvarbu, ką ji sako, kad tik kalbėtų.