Нора Робертс - Laukinė rožė

— Ir kaip?

Ji pašnairavo į jį ir šyptelėjo.

— Na, čia nėra šampano.

— Gali atsirasti.

— Pusę devynių ryto? — Erina nusijuokė ir vėl atsilošė. — Geriau nereikia. Turėčiau padėkoti, kad pasikvietei mane šiandien. Grantai man be galo geri, esu dėkinga, jog galiu bent vienai dienai palikti juos ramybėje.

— Ar tik dėl to turi man padėkoti? — Berkas atsistojo ir nuėjo prie nedidelės nišos.

— Ne. Esu dėkinga ir už suteiktą galimybę išvažiuoti iš namų.

— Ar į kavą norėsi grietinėlės?

— Jo. — Galėtų bent jau pasakyti, kad nėra už ką, — pagalvojo Erina ir tuojau pat pamiršo. Niekas negalėjo sugadinti jai nuotaikos. Kai Berkas sugrįžo, ji paėmė puodelį, bet buvo pernelyg įsiaudrinusi, kad gertų. — Ar atsakysi, jeigu paklausiu to, kas visai ne mano reikalas?

Berkas išsitraukė cigarą ir prisidegė.

— Atsakysiu, bet tai nebūtinai bus tiesa. — Berkas ištiesė kojas ir susikėlė ant sėdynės greta jos.

— Ar tu tikrai kortomis išlošei Tris tūzus?

Jis išpūtė dūmą.

— Ir taip, ir ne.

— Tai visai ne atsakymas.

— Taip, aš lošiau pokerį su Kaningemu — smagi buvo partija ir jis gerokai prasilošė. Lošdamas turi žinoti, kada eiti pirmyn, o kada trauktis. Jis nežinojo.

— Vadinasi, tu išlošei iš jo ūkį.

Jai tai patinka , — galvojo Berkas, žvelgdamas Erinai į akis. Tikriausiai įsivaizduoja prirūkytą, viskiu pradvisusį kambarį, du prie kortų stalo palinkusius vyrus, pasidėjusius per vidurį ūkio nuosavybės dokumentus.

— Galima sakyti ir taip. Aš išlošiau iš Kaningemo pinigų, gerokai daugiau, negu jis turėjo. Kadangi negalėjo išsimokėti nei man, nei kitiems žaidėjams, kuriems anksčiau buvo prasilošęs, galiausiai nupirkau iš jo ūkį, pigiau grybo.

— A... — Viskas ne taip jau romantiška. — Tu jau ir tada buvai turtingas.

— Tarkim, tuo metu man jau šypsojosi laimė.

— Lošimas — netikęs būdas užsidirbti pragyvenimui.

— Vis geriau nei šluoti grindis.

Erina tylėjo, nes beliko tik sutikti.

— Ar anksčiau ką nors išmanei apie žirgus?

— Žinojau, kad jie turi keturias kojas, bet kai žaidime sukasi tavo paties pinigai, greitai išmoksti. O kur tu išmokai tvarkyti apskaitą?

— Aritmetika man visada gerai sekėsi. Pasitaikius progai lankiau kursus mokykloje, o paskui pradėjau tvarkyti ūkio buhalteriją. Tai buvo kur kas maloniau nei iš ryto melžti karves. Kadangi kaime visi viską žino vieni apie kitus, netrukus pradėjau dirbti pas ponią Maloj, o vėliau ir pas poną Odonelį. Kurį laiką darbavausi ir turguje, pas Francį Daganą, bet jo sūnus Donaldas sugalvojo, kad turiu už jo tekėti ir pagimdyti dešimt vaikų, todėl to darbo teko atsisakyti.

— Nenorėjai tekėti už Donaldo Dagano?

— Ir visą gyvenimą skaičiuoti bulves bei griežčius? Ačiū, nereikia. Viskas nuėjo taip toli, kad turėjau arba išbadyti jam akis, arba išeiti iš darbo. Nusprendžiau atsisakyti darbo. Ko šypsaisi?

— Pamaniau, tam Donaldui Daganui labai pasisekė, kad tau po ranka nepasitaikė grėblys.

Erina kilstelėjo galvą ir atidžiai pažvelgė į Berką.

— Tai tau pasisekė, kad susilaikiau. — Atsipalaidavusi ji pasikišo kojas po savimi ir gurkštelėjo pravėsusios kavos. — Papasakok man apie žirgą, kuris šiandien dalyvaus lenktynėse.

— Dvigubas Blefas — jam dveji metai. Temperamentingas ir nervingas, tik ne tada, kai bėga.

Ko vertas, parodė jau patį pirmą kartą — praėjusį savaitgalį laimėjo Floridos ristūnų lenktynes. Ten didžiausias prizinis fondas valstijoje.

— Jo, Trevis irgi apie jį užsiminė. Jis įsitikinęs, kad tokio gero žirgo nematė jau visą dešimtmetį. Ar tikrai taip yra?

— Gali būti. Šiaip ar taip, derbyje dalyvausiu su juo. Dvigubo Blefo tėvas per savo gyvenimą yra laimėjęs daugiau nei milijoną dolerių, o motina — Trigubos Karūnos laimėtojo palikuonė. Jis mėgsta bėgti iš paskos, o paskui netikėtai aplenkti. — Berkas išpūtė dar vieną dūmą ir Erina vėl atkreipė dėmesį į randą ant krumplių.

— Iš tavo žodžių aišku, kad labai juo žaviesi.

Tai buvo tiesa, stebinanti ir jį patį. Bet Berkas

tik gūžtelėjo pečiais.

— Jis nugalėtojas.

— O kaip tas, kurį parsivežei iš Airijos ir kuris tau įspyrė?

— Su juo ketinu pradėti vietos varžybose — Čarlzo taurėje, Lorelyje, Pimlike, kad galėčiau stebėti. Jeigu nuojauta manęs neapgauna, per metus jis uždirbs dvigubai tiek, kiek už jį sumokėjau.

— O jeigu nuojauta apgaus?

— Tai retai pasitaiko. Šiaip ar taip, jau dabar esu įsitikinęs, kad buvo verta keliauti į Airiją.

Nuo jo žvilgsnio Erina pasijuto šiek tiek nejaukiai.

— Esi lošėjas, — pareiškė ji be jokių emocijų, — tikriausiai sugebi ir pralošti.

— Man labiau patinka išlošti.

Ji pasidėjo kavą.

— Iš kur šis randas tau ant rankos?

Berkas nepažvelgė į randą, kaip būtų padaręs

bet kuris kitas žmogus, o nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio užgesino cigarą.

— Įsitaisiau per muštynes bare šalia EI Paso. Kliuvo nudaužtu viskio buteliu. Nesutarimai kilo prie kortų stalo dėl septynių žirgų ir dailios šviesiaplaukės.

— Laimėjai?

— Žirgus — taip. O moteris nebuvo verta.

— Regis, dėl žirgų muštis labiau verta negu dėl moters.

— Visaip pasitaiko.

— O nuo ko priklauso? Nuo moters?

— Nuo žaidimo, aire. Visada viskas priklauso nuo žaidimo.

Lėktuvui nusileidus Erina įžengė į naują pasaulį. Berkas patarė paltą palikti lėktuve, bet ji vis tiek nesitikėjo nei tokios šilumos, nei taip spiginančios saulės.

— Palmės, — išspaudė ji ir nusijuokusi sugriebė Berką už rankos. — Juk čia palmės!

— Nejuokauji? — Nespėjus jai susinervinti jis apkabino ją per pečius ir nusivedė. Automobilis jau laukė. Erina įsliuogė vidun, stengdamasi apsimesti, kad tai, kas čia darosi, jai visiškai įprasta.

— Nėra rankenėlės langui atidaryti, — prabilo ji. Berkas pasilenkęs spustelėjo mygtuką ir nuleido stiklą. — A... — Po dešimties sekundžių ji sviedė į šalį šaltakraujiškumo kaukę. — Negaliu patikėti. Čia taip šilta, žydi gėlės. Ak, mano mama paklaiktų pamačiusi tokią daugybę gėlių. Visai kaip toje patalpoje su daug stiklo tavo namuose. Vos prieš dvi savaites aš gramdžiau ponios Maloj grindis, o dabar spoksau į palmes.

Berkas vairavo užtikrintai, lyg puikiai žinodamas kelią — nesustojo paklausti, nežvilgčiojo į žemėlapį. Erina suprato: jam šis pasaulis toli gražu nėra naujas. Tai ji čia vapalioja kaip kokia kvailė. Iš pradžių pamėgino susiimti, bet netrukus liovėsi. Koks skirtumas, kaip pasirodys.

Berkas nė neįsivaizdavo, kad bus taip malonu stebėti žmogų, kuris džiaugiasi smulkmenomis. Akimirką užplūdo troškimas važiuoti taip be galo ir klausytis Erinos plepėjimo, juoko ir klausimų. Jau buvo beveik pamiršęs, kad yra žmonių, mokančių kitomis akimis pažvelgti į tai, kas jam nebe nauja.

Keliauti jam įprasta, per gyvenimą Berkas tapo, galima sakyti, profesionaliu keliautoju, ir kaip dauguma profesionalų, nustojo dairytis aplinkui. O dabar, kai Erina baksnojo tai į baltą smėlį, tai į jaunus banglentininkus ar į dangų besistiebiančius viešbučius, ir jis pradėjo prisiminti, ką reiškia, kai kažką pamatai pirmą kartą.

Hipodrome jį atpažino. Jiedviem einant per veją link didžiulių arklidžių Erina pastebėjo, kad žmonės linksi jo pusėn ir sveikina poną Loganą. Jojikai, treneriai ir arklių prižiūrėtojai jau ruošėsi popietinėms lenktynėms.